Liturgijos nereikėtų vartoti per daug, antraip ji nusidėvi. Tuo guodžiu save didžiojo tridienio išvakarėse, nes iš anksto aišku, kad reikės daug dirbti, strimgalviais važiuoti namo, o kad atėjo Velykos, turbūt bus atsipeikėta tik į antrąją jų dieną. Jausiuosi kaip paskutinio troleibuso varuotojas, sustabdęs savo vairuojamą transporto priemonę su vienintele keleive visai ne stotelėje ir išlėkęs nusipirkti gėlių naktį veikiančiame turgelyje.

Prabanga budėti bažnyčioje, susitelkus į savo religinius jausmus ir pasaulio sandarą, liko vaikystėje. Tuomet didžiojo šeštadienio liturgija turėjo terapijos funkciją, ir visiškai nesvarbu, jog katalikų fundamentalistams tai atrodo blogai. Metams bėgant, vis labiau jauti, kad tolsti nuo kaimenės, į ją artėdama. Tampi kaip visi, tik ačiū Dievui, su niekuo apie tai nepasikalbi. Kalba irgi nusidėvi per dažnai vartojama, o jau ypač religiniai pliauškalai su savo semantinėmis klišėmis. Pagyvenus ekstravagantiškai, sunku grįžti prie askezės (čia tik apie dvasinį gyvenimą, visai ne apie buitį). Todėl vaikystė yra vienintelis užgyventas turtas. Tik vaikystėje netikėjau matematika, pradedant pažįstamais pedagogais: tų žmonių pasaulyje nebuvo vietos paklaidai. O dabar juk tikiu, nes akivaizdu, kad kiekvienos Velykos įvyksta be paklaidos, kiekvienais metais, kiekviename kalendoriuje, žemė tvarkingai sukasi aplink saulę, metų ciklai iš esmės nesikeičia. Tai ir yra praktinė matematika, įprastinė tvarka ir privalomi švenčių ritualai, nuo kurių jau negali savęs atplėšti.

Velykos yra mąstymas apie mirtį. Ir suvokimas, kad prisikėlimas gali būti ne vien narkotinė būsena, taip bukai mums peršama euforija, neva visi pjojūčiai bus tik malonūs. Tai gali būti ir absoliuti klaikuma, baimė, tuštuma ir nusivylimas. Maža to – priverstinis Jurgeli meistreli kokių nors išprotėjėlių ratelyje. Klinikines istorijas laikau archetipiniais pasąmonės vaizdiniais, jomis remtis neverta. Gal tai kosminis šaltis, vienatvė, prabudimas drobulės vystykluose, iš kurių negali išsipančioti. Gal priverstinis gimimo prisiminimas, sapnai, kuriuose negali išlįsti pro siaurus vamzdžius, duris, urvų landas. Gal jo ir iš viso nebus, gal prisikelia tik dievai. Gal tik mūsų ritualai, kuriems patys suteikiame krūvį ir prasmę, ir reiškia tą vadinamąjį prisikėlimą, prisikėlimą iš palaidoto laiko. Kuo toliau gyvename, tuo labiau inertiški daromės, ir viskas aiškėja. Apsimokome sofistikos. Dangaus skliautas mums reiškia viešumą. Esame išmokę pirma paturėti santykių, po to, praėjus keliems mėnesiams, pasakyti ,,myliu“. Kai kada išvis nebesakom, nes kažkaip groteskiškai atrodytų. Nebeprisipažįstame meilėje, nematome reikalo. Nesame tikri, ar ji egzistuoja. Ir nei pasiteisinimas banalybe, nei atsakomybe, nei visu Dantės komedijos svoriu nėra argumentas. Tik labai egzaltuoti žmonės turbūt dar vartoja tą žodį.

Dievas niekam nėra skolingas, todėl absurdiška jo ko nors prašyti, ypač ,,kad sektųsi“. Koks tamsus tas prašymas man atrodė mokykloje, organizuotai traukiant į priešvelykines mišias, kai dar nedrįsdavai prisipažinti, jog netiki Dievą, bet sprukdavai pakelėje iš tų pragmatinių ekskursijų, bjaurėdamasi pačiu jų tikslu. Jis neskolingas net tiems, kurie nelaimingi, kuriuos ištiko kokios nors fizinės ar dvasinės tragedijos, negalia, skurdas, bejėgystė. Metų metais esam pripratę gyventi taip, lyg jo nebūtų, todėl jis priverstas jaustis lyg koks našlaitis, kuriam ne tik nesiunčiami alimentai, bet jis apskritai pamirštas kažkur, tikėkimės, kad globos namuose. Švenčių dienomis mes paprašysim, kad jis priimtų mūsų menkavertes lauktuves ir skubotą apsilankymą. Mainais į tai, kad iš jo mes tikėsimės... meilės. Globos. Dėmesio. Protekcijų. Dvasiškai narkotinių momentų. Koks siaubingas ir žmogėdriškas prašymas. Turint galvoje, kad apskritai mums yra gana svarbu ko nors labai nekęsti, suvokiant tai kaip savo galios (politinės, mentalinės, seksualinės, nesvarbu, kokios) tvirtinimą. Trokšti simbolinės kito mirties. O kai kas nors trokšta kieno nors mirties, tai atsigręžia tik į trokštantįjį, ir paprastai tai būna ne mirtis, o daug baisiau. Kas yra baisiau už pačią mirtį? Pojūtis, jog gyvenai veltui, ir negalėjimas niekaip to atitaisyti. Taip, net jei anapusybės nėra, už viską reikia susimokėti. Kam gyvenimu, kam mirtimi, kam ir už beprotybę baisesniu beprasmiškumu. Kažkada neišsiųsti alimentai tos skolos akivaizdoje sutrigubėja. Ir man tai rodo Dievo buvimo galimybę, jo gviešimąsi amžinon skolon, net jei atrodo atvirkščiai. Turiu labai skubėti, nes vis tiek reikės išsilupti tą kasmetinę įsivaizduojamą skolą, dalį už matematiką.