Vergas –  tai žmogus, esantis pono nuosavybėje, nelaisvas, beteisis. Antroji žodžio reikšmė – neturintis veikimo laisvės, vykdantis kieno nors valią. Taip žodis vergas aiškinamas „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“.

Vergas. Prakaitas. Kaitri saulė. Senovės Egiptas ir statomos piramidės. Atrodė, kad kai visuomenė tapo civilizuota, vergai turėjo išnykti. Tačiau žmonės tik modifikavo vergo sąvoką ir skirtingais laikais ją pritaikė savaip. Feodalizmo laikotarpiu buvo baudžiauninkai. Dabar – parduoti žmonės specifinio pavadinimo neturi.

„Bernardinai.lt“ kalbėjosi su moterimi, pakliuvusia į vergiją. Jos vardas pakeistas, vadiname ją Gerda. Jai dvidešimt dveji metai. Pateikiame jos istoriją.

Nauji pažįstami apgavo

Draugė mane supažindino su viena šeima. Su viena naujųjų pažįstamų sutarėme gerai, ji netgi paprašyavo prižiūrėti vaiką. Pradėjome gana artimai draugauti. Kaip vėliau paaiškėjo, ji buvo sutenerė ir ieškodavo merginų, kurias galima parduoti. Tikriausiai mane ji buvo nusižiūrėjusi jau seniau.

Vieną kartą ji pasiūlė važiuoti į Jungtinės Karalystės sostinę Londoną dirbti. Kalbėjo, apie darbą bare, sakė, kad galėsiu grįžti kai panorėsiu. Jei patiks, galėsiu pasilikti.

Iš pradžių nenorėjau, atsikalbinėjau, tačiau vėliau sutikau.

Nuskridus į Londoną, mane pasitiko albanai. Vienas jų pardavė mane kitam. Netrukus jau teko vykti į darbo vietą. Nuvedė mane į „fliatą“ (butą – redakcijos pastaba). Ten paliko ir turėjau priiminėti klientus. Net nepajutau kaip praėjo pirmoji diena – turėjau netoli trisdešimties klientų.

Kai grįžau namo, albanas pagyrė mane už puikų darbą ir pats pradėjo lįsti prie manęs. Visaip atsikalbinėjau, bet jis neatlyžo ir reikalavo atsiduoti, mušė. Iš kitų merginų buvau girdėjusi, kad albanai yra labai žiaurūs, kad jie su nusipirkta moterimi elgiasi kaip tik nori.

Tobula vergijos sistema

Prie mūsų kambarių budėdavo sekretorė. Jai už kambarį atiduodavome apie tris šimtus svarų kasdien. Vėliau būdavo galima „užsidirbinėti“ sau. 

Kiekviena mergina būdavo savo kambaryje. Klientas eidavo po kambarius, apžiūrėdavo merginas. Jei mergina patinka, pasilieka. Tada jis pasako, kokių paslaugų nori.

Kol nemokėjau kalbos, nuvesdavau prie kainų lentos ir parodydavau, kiek reikės mokėti. Tada paimdavau pinigus ir nunešdavau sekretorei – taip būdavo saugiau. Tačiau vien dėl to, kad nemokėjau kalbos, klientai ant manęs rėkdavo.

Ilgainiui nebegalėjau tverti albano priekabių, sakiau sekretorei, kad nebenoriu grįžti pas jį, kad tegul jis pasiima visus pinigus. Kai jis tai sužinojo, perdavė mane savo pusbroliui, pas kurį buvau patekusi iš pat pradžių. Buvau jam įsiskolinusi 4000 tūkst. svarų. Kai juos atidaviau, pasakiau, kad noriu namo.

Merginos ten turi išbūti apie šešis mėnesius, tačiau išbuvau tris. Atidavusi skolą, grįžau į Lietuvą.

Antrą kartą vėl apgavo

Kai grįžau mane vėl susirado ta moteris, klausė, ar patiko. Savaime suprantama, atsakiau – ne. Tačiau mes vis susitikdavom, aš pas juos nuolat užsukdavau, važiuodavome į vieną didesnių Lietuvos miestų, mane apipirkdavo ir tarsi priekaištaudavo man: matai, kaip gera turėti pinigų?

Tada pradėjau galvoti, kad neturiu išsilavinimo, dirbti negaliu, kad man reikėtų važiuoti antrąkart. Žinojau, kur važiuoju, tačiau mane vėl apgavo, nes prieš važiuojant sakė, kad nereikės atidavinėti skolų, kad galėsiu užsidirbti sau.

Lietuviai buvo žiaurūs

Antrą kartą Londone buvau pas lietuvius. Išbuvau keturis ar penkis mėnesius. Tačiau palyginus su albanais, lietuviai daug žiauresni. Albanai norėdami pagrasinti, įbedę akis klausdavo: „Ar viskas gerai?“. Turėdavau atsakyti, kad viskas gerai. O lietuviai iškart peiliu grasindavo.

Būdama ten, išlaikiau visą šeimą ir jų draugus. Nė vienas jų nedirbo, jie tiesiog leisdavo mano uždirbtus pinigus. 

Išvažiuojant jau nuspėjau, kad norės iš manęs atimti tai, ką sutaupiau. „Šeimininkai“ sakė, kad man pakaks tik poros šimtų svarų, kad likusius pinigus atgausiu sugrįžusi.

Prieš išvažiuodama į oro uostą, paslėpiau pinigus automobilyje. Melavau, kad juos palikau pas sekretorę. Jie išsiaiškino, kad meluoju, tada grasino peiliu. Turėjau atiduoti pinigus ir važiuoti namo tuščiomis. Bet džiaugiausi sugrįžusi. Daugiau nebenoriu ten.

Dabar stengiuosi viena nevaikščioti mieste, nuolat būti kartu su pažįstamais žmonėmis.

Stengiuosi normaliai gyventi. Tačiau ne visada tai įmanoma. Sklinda visokių gandų: kur buvau išvažiavus, ką veikiau.

Suteneriai išmoko manipuliuoti žmonėmis

Gerda papasakojo ir apie kitas merginas. Dažnai jos surinktos iš vargingų šeimų, dirba dėl pinigų.

O kitos įsimyli sutenerius ir dažniausiai patiki jų kalbomis, esą jie jas myli. Merginos kritiškai neįvertina „šeimininkų“ pažadų dėl vedybų, šeimos kūrimo. Konkuruodamos dėl sutenerių meilės jos pradeda varžytis: kuri aptarnaus daugiau klientų, kuri parneš daugiau pinigų...

O suteneriai supranta, ką reiškia gražūs žodžiai. Naudojasi jais kiek tik įmanydami.

Pasikalbėję su prekybos žmonėmis auka, „Bernardinai.lt“ surado psichologę, anksčiau dirbusią projektuose prieš prekybą moterimis. Kartu su Rasa Erentaite aptarėme Gerdos istoriją, bandėme atrasti priežastis, kodėl kitos merginos, patiriančios išnaudojimą, prievartą, nieko nekeičia. Ką reikėtų daryti, kad prekybos žmonėmis aukų būtų mažiau.

Išgirdote Gerdos istoriją. Kokia buvo pirmoji jums kilusi mintis?

Pirmoji mintis: tai labai girdėta istorija. Toks scenarijus kartojasi dažnai. Žinoma, merginos išnaudojimas sunkiai suvokiamo lygio. Ši mergina, kaip ir daugelis kitų pavyzdžių rodo, nebuvo pajėgi sustabdyti išnaudojimą, ji kentėjo ilgai. Be to, pasidavė ir antrą kartą.

Galima numanyti, kad ji negalėjo apginti savo teisių, nes nejautė tas teises turinti. Ji jautė pareigą atiduoti dirbtinai sukurtas skolas, bijojo šantažo, istorijos paviešinimo, buvo verčiama tenkinti ne tik klientų, bet ir savo išnaudotojo - sutenerio seksualinius poreikius. Gerdai atrodė, kad tai yra savaime suprantama.

Manau, kad toks požiūris būdingas daugeliui prekybos žmonėmis aukų. Kad merginos galėtų pakelti esamą situaciją, jos prisiderina prie aplinkos, priima jos taisykles, reikalavimus, keičia požiūrį į save. Psichologijoje tai vadinama išmoktu bejėgiškumu. Mergina, išnaudojama prostitucijoje, ilgainiui priima esamą situaciją kaip normalią, kaip vienintelę įmanomą.

Pakalbėkime apie išnaudotojus. Gerda leido suprasti, kad lietuviai buvo daug žiauresni nei albanai. Jie grasino ginklais.

Lietuviams iškelta daug bylų dėl prekybos žmonėmis, ir ne tik Lietuvoje. Jie jau pagarsėję kaip turintys patirties šioje srityje. Merginai atrodė, jog albanų suteneriai su ja elgėsi geriau. Tai rodo, jog pastarieji yra perpratę aukos psichologiją. Jie naudojasi tam tikromis psichologinėmis manipuliacijoms, pririšdami aukas. Juk kai prekeiviai žmonėmis dovanoja dovanas, švelniai elgiasi su merginom, jos lengviau paklūsta, prisiriša, kartais net įsimyli ir dėl sutenerių stengiasi, kaip tik įmanoma. Psichologiniai metodai gali būti daug efektyvesni už ginklą. Akivaizdu, kad aukos psichologiją išnaudotojai perprato daug greičiau nei visuomenė.

Visuomenė vis dar aukomis laiko tik tuos žmones, kuriems grasinama ginklu, prieš kuriuos naudojamas fizinis smurtas. Psichologijoje naudojamas terminas „ideali auka“. Tačiau psichologinio smurto aukos, žmonės, kuriais manipuliuojama, naudojamasi jų pažeidžiamumu, nelaikomi aukomis. Tvirtinama, kad tai paties žmogaus apsisprendimas, kad žmogus to nori. Pavyzdžiui, mergina pati norėjo dirbti prostitute, nes įsimylėjo sutenerį. Toks supratimas apsunkina nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis reabilitaciją bei palengvina „darbą“ verbuotojams, prekeiviams, suteneriams – jiems pavyksta be fizinio smurto „susitarti“ su mergina ir nusikaltimo tarsi nėra.

Išnaudojimas ir žala tokiais atvejais dideli. Tai ypač aktualu kalbant apie aukas iš lengviau pažeidžiamų grupių.

Moteris prostitutė ir vyras, tenkinantis savo seksualinius poreikius pas ją. Požiūriai į juos skiriasi. Moterys prostitutės pasmerkiamos, o vyrai išteisinami. Kodėl?

Taip įvyksta dėl lyčių nelygybės. Daugelis žinučių kasdien perša mintį, kad moters paskirtis – tenkinti vyro seksualinius poreikius. Moterims ir merginoms seksualumas nurodomas kaip vienas iš lengviausių būdų pasiekti tai, ko ji nori. Juo pasiekiami materialiniai dalykai, dėmesys, saugumas, galbūt artimi santykiai.

Visuomenė vyrui suteikia daug didesnes galimybes, daugiau laisvės. Vyras pateisinamas, jei tenkina savo seksualinius poreikius, net jei tai virsta kitų žmonių išnaudojimu.

Ar galima pateisinti merginą, kuri jau buvo grįžusi į Lietuvą iš vergijos ir išvažiavo į Londoną darkart?

Kai mergina grįžta į Lietuvą, jos situacijoje paprastai niekas nepasikeičia – nei gyvenimo aplinkybės, nei ekonominė-socialinė situacija, nei pasaulio matymas. Atvirkščiai, jai būna dar sunkiau: reikia nuolat slėpti savo negatyvias patirtis. Pastebėta, kad kuo ilgiau moteris išlieka įsitraukusi į prostituciją, tuo sunkiau jai keisti savo gyvenimą.

Kaip jau minėjau, nesaugi situacija pasidaro vienintele saugia. Merginos mąsto, kad jei pabandys kažką pakeisti, kils pavojus. Jos bijo grasinimų: „pagaus policija“ arba „pasakysime tavo giminėms“.

Be to, mergina bijo ateities, bijo kad viskas išaiškės, visuomenės pasmerkimo. O visuomenė žiūri į viską iš moralinės panikos pozicijos: „kaip jos šitaip galėjo, kaip jos negerbia savęs“.

Kai merginos pakliūva į įvairias pagalbos organizacijas, jos bando pakeisti savo rolę, atsisakyti to gyvenimo būdo. Tačiau pačios į tokias organizacijas ateina gana retai. Dažniausiai pakliūva per policijos pareigūnus, per kitas organizacijas.

Užsienio organizacijos, padedančios prekybos žmonėmis aukoms, susisiekia su parduotų merginų tėvynėmis ir perduoda jas panašias funkcijas atliekančioms organizacijoms. Čia bandoma merginas grąžinti į gyvenimą, padėti joms psichologiškai.

Ar padėti gali tik psichologas?

Priklausomai nuo traumavimo lygio. Dažniausiai su nukentėjusiomis dirba socialinės darbuotojos, nes reikalinga kompleksinė pagalba: psichologinė, socialinė, materialinė, medicininė, teisinė... Psichologiškai padėti gali ir žmogus, su kuriuo mergina bendrauja artimai, su kuriuo galima pasikalbėti apie viską.

Koks čia šeimos vaidmuo? Kodėl egzistuoja baimė prisipažinti bene artimiausiems žmonėms?

Pažiūrėkime, ką Lietuvoje reiškia šeima? Joje dažnai nėra atvirumo, supratimo, poreikių atliepimo. Šeima dažnai tampa veidmainiškų manipuliacijų objektu. Daug kam svarbiau parodyti, kokia mes darni graži ir tradicinė šeima, – o ne gyventi suprantant vienas kitą ir atvirai bendraujant.

Bandant padėti merginai, svarbu ne formali šeima, o itin artimas kontaktas.

Parduotų merginų patirtis neišnyks. Ją galima traktuoti kaip tam tikrą gyvenimo dalį, kaip etapą. Ar išlieka kokios nors pasekmės?

Tai individualu, priklauso nuo žmogaus, tačiau pasekmės dažnai išlieka. Tokia patirtis gali atsiliepti vėlesniems santykiams, pasirinkimams, tikslams.

Apie prekybą žmonėmis dažnai vengiama kalbėti. Ko turėtų imtis valstybė, kad situacija pasikeistų, kad būtų parduodama kuo mažiau žmonių? Tikriausiai socialinė reklama ne išeitis...

Kaip bebūtų, socialinė reklama nepakerta problemos šaknų. Šalia socialinių-ekonominių priežasčių didžiausia blogybė - mažas dėmesys lyčių švietimui. Lietuvoje nėra mokoma apie lyčių sistemos niuansus. Mažai žmonių gali kritikuoti stereotipus. Mažai žmonių žino apie feministines idėjas.

Daug kas klausia, kaip lyčių lygybė susijusi su prekyba žmonėmis. Šie dalykai susiję, ir apie tai reiktų pasakoti žmonėms.  

Kalbėjosi Kristina Urbaitytė

***

Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms teikiama trimis kryptimis:

-  krizinė pagalba,

-  psichosocialinė reabilitacija (pastogė, materialinė pagalba, socialinio darbuotojo, psichoterapeuto, juristo konsultacijos, darbinės kvalifikacijos įgijimas),

-  palaikomoji tarnyba baigusioms programą.

Šis projektas vykdomas nuo 2001 m. spalio mėnesio. Projekto centrinė būstinė Kaune, tačiau dirbama su moterimis iš visos Lietuvos. Į projektą kreipiasi moterys, pakliuvusios į prostitucijos tinklą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (Vokietijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Graikijoje ir kt.).

Projektas vykdomas Vilkaviškio, Šiaulių, Telšių, Kauno ir Panevėžio vyskupijose.

Labai svarbu, kad moterys ryžtųsi prabilti apie savo išgyvenimus, liudyti tesimuose prieš sutenerius ir prekeivius žmonėmis.

Prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms pagalba teikiama visoje Lietuvoje, o centrinė būstinė yra Kaune  adresu: „Lietuvos Caritas“ Aukštaičių g. 10, (Lietuvos Caritas), Kaunas. Tel. Nr. 8 - 37 - 323300, el. p. caritas@anti-trafficking.lt . Projekto internetinė svetainė: www.antit-traficking.lt .