Netenka abejoti, kad ir mūsų dienomis tarp pasaulio krikščionių šaunias kovas kovoja tie, kurie anksčiau ar vėliau pasieks altorių garbę. Jie yra gyvosios evangelijos čia ir dabar. Kita vertus, šventųjų bendravimo slėpinys leidžia tikėtis ir viltis malonių, kurios teikiamos ir senovės šventųjų užtarimu. Gyvoji Bažnyčios tradicija leidžia juos naudingai prisiminti ir sekti jų pavyzdžiu kiekvienam pagal savo galimybes.

Be to, geresnis jų gyvenimo pažinimas leidžia per daug nesureikšminti kai kurių šiandienos sunkumų. Štai trylika į vieną daiktą susirinkusių Lietuvos filosofų diskutuoja apie musulmonų keliamą pavojų Europai ir netgi ima manyti, kad Vakarai jau pasmerkti pralaimėti dar net nepradėję rimtai kovoti su islamistais. Tokia nuomonė gali pasirodyti liūdna ir fatalistinė tik tam pesimistui, kuris linkęs perdėti tariamą musulmonų galią ir nuvertinti krikščionybės stiprybę. Šios stiprybės pamatus sudaro gyvieji akmenys. Vienas jų – Morkus d’Aviano, kurio atminimui ir skiriamas šis rašinys.

Morkus gimė saulėtoje Italijoje, Aviano mieste, 1631 m. Mokydamasis jėzuitų Gorizios mokykloje jis susižavėjo šventųjų ir kankinių gyvenimo pavyzdžiais. Būdamas šešiolikos ryžosi pelnyti kankinio vainiką kovoje už tikėjimą ir išskubėjo pėsčiomis į Kretos salą, kurią nuo turkų tuo metu gynė jo tautiečiai iš Venecijos. Pirmasis Morkaus žygis pasibaigė Capodistrios kapucinų vienuolyne, kur jį išsekusį ir išbadėjusį priglaudė vietiniai vienuoliai. Jis paklausė vienuolyno viršininko pasverto patarimo – grįžti namo ir per daug nesikarščiuoti. Vis dėlto susitikimas su kapucinais Morkui padarė gilų įspūdį, ir jis pajuto Dievo kvietimą stoti į jų gretas. 1648 m. jis įstojo į kapucinų noviciatą, po metų davė įžadus, o 1655 m. priėmė kunigo šventimus ir ėjo sielovados pareigas Chioggios mieste.

Pirmas posūkis jo vienuoliniame gyvenime įvyko 1664 m., kai jam buvo suteiktas leidimas skelbti Evangeliją Italijoje. Greitai jis išgarsėjo kaip gabus pamokslininkas, vaisingai mokęs atgailos ir gyvenimo pagal Evangeliją. Kitas netikėtas įvykis Morkaus gyvenime nutiko 1676 m. rugsėjo 8 d. Pamokslaudamas Paduvoje jis suteikė palaiminimą ses. Vincenzai Francesconi. Trylika metų prie lovos prikaustyta vienuolė tučtuojau pasveiko, o garsas apie stebuklingą pagijimą plačiai pasklido. Prie br. Morkaus ėmė traukti ligonių minios. Jo palaiminimai ne vienam suteikė gausių dvasinių malonių ir ne vieną pastatė ant kojų.

Ne mažiau nuostabu, kad, gyvendamas vienybėje su Dievu ir nenorėdamas daryti nieko daugiau kaip tik vykdyti Dievo valią, br. Morkus nusipelnė malonės veikiai suvokti dalykų ir reiškinių esmę. Netrukus jis tapo Austrijos imperatoriaus Leopoldo I dvasiniu vadovu, sugebėdavusiu pagelbėti priimant tinkamus sprendimus net ir tose tikrovės srityse, kurios atrodo smarkiai nutolusios nuo kontempliatyvaus gyvenimo – politinėje, ūkinėje ar karinėje. Popiežiaus Inocento XI paskirtas apaštališkuoju nuncijumi ir legatu, jis persikėlė iš Paduvos vienuolyno į Vienos dvarą. Būtent šiuose kraštuose br. Morkui ir teko atlikti savo didžiausią istorinį vaidmenį.

XIV a. antroje pusėje turkai Osmanai užėmę Balkanų šalis ir 1453 m. užkariavę Konstantinopolį tapo nuolatine grėsme krikščioniškosios Europos šalims. Turkų XVI a. patirtos nesėkmės siekiant pajungti Europą pusmėnulio valdžiai neatšaldė jų įkarščio. Gerai pasirengę jie 1683 m. apgulė Vieną, kurios kritimas būtų atvėręs musulmonams vartus tolesniam užkariavimų potvyniui. Didysis viziris Kara Mustafa, turėjęs šimtą penkiasdešimt tūkstančių karių, buvo kupinas vilčių, kad su jų pagalba jam pavyks islamizuoti Vidurio Europą. Turkų pergalės šansus didino ir tai, kad Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, išduodamas bendraeuropinius reikalus, buvo sudaręs taiką su osmanais. Imperijos sostinę turėjusią vaduoti kariuomenę tesudarė septyniasdešimt tūkstančių austrų, bavarų, saksų, lenkų ir savanorių italų pajėgos, paskubomis atsiliepusios į desperatišką popiežiaus atsišaukimą. Skirtingų krikščionių tautų kariams būdingi nesutarimai ir vadų tarpusavio konkurencija klampino krikščionių sėkmės šansus.

Tačiau šią sumaištį įveikė br. Morkus. Disponuodamas solidžiu autoritetu ir katalikų, ir protestantų akyse, jis pademonstravo neįtikėtiną aistrą ir įtikinimo galią. Būtent jo nurodymu jungtinės kariuomenės vadovybė buvo pavesta Lenkijos karaliui Jonui III Sobieskiui. Krikščionių kariuomenė pasiekė Vieną tuo metu, kai miestas buvo prie kapituliacijos ribos. Auštant, 1683 m. rugsėjo 12 d., brolis kapucinas aukojo Mišias ant Kahlenbergo kalvos, kuri dominuoja virš miesto. Po ugningo pamokslo, pasakyto vokiečių, italų ir lotynų kalbų mišiniu, klūpėdamas Morkus iškėlė kryžių, o tuo metu krikščionių kavalerija viesulu pasileido į turkų gretas, kurias pralaužė galingo tarano jėga. Mūšis buvo karštas, bet trumpas. Jo metu žuvo dvidešimt tūkstančių turkų karių, o likę pabėgo, viską pamesdami. Europos islamizacijos planas nunyko kaip dūmas, išsklaidytas tikėjimo įkvėptų karių sukelto uragano. Šiam žygdarbiui juos įkvėpė paprastas kapucinas.

Vėlesniais metais br. Morkus dalyvavo karinėse gynybinėse ir vadavimo operacijose. Jis prisidėjo prie to, kad iš turkų jungo buvo išvaduotas Budapeštas (1686) ir Belgradas (1688). Nuostabu, kad tai darė žmogus, kuris buvo visiškai taikaus charakterio, ilgėjęsis vienuolinio gyvenimo ramybės, visiškai nutolęs nuo fanatizmo ir visų politinių intrigų. Jam labiausiai rūpėjo palaikyti vienybę tarp krikščioniškų šalių, rūpintis bedalių karo belaisvių likimu, palaikyti atlaidumo ir gailestingumo dvasią. Ką tik aprašytai aktyviai veiklai jį skatino tik savo pareigos supratimas krikščioniškajai Europai mirtino pavojaus akivaizdoje.

Br. Morkus d’Aviano mirė Vienoje 1699 m. rugpjūčio 13 d., savo skurdžioje celėje kantriai iškęsdamas mirtino auglio keltus skausmus. Jam atsisveikinant su šiuo pasauliu šalia jo klūpėjo Austrijos imperatorius ir jo žmona. Atsidėkodami už Europos išgelbėjimą, jie pasirūpino, kad br. Morkus būtų palaidotas Kapucinų kriptoje, šalia Habsburgų dinastijos imperatorių. Br. Morkaus kultas paplito Šiaurės Rytų Italijoje, Austrijoje, Vengrijoje, buvusios Jugoslavijos kraštuose, kur daugelio miestų ir miestelių aikštėse galima pamatyti jo skulptūras.

Galiausiai jis sulaukė altoriaus garbės, kai 2003 m. balandžio 27 d. popiežius Jonas Paulius II br. Morkų d’Aviano paskelbė palaimintuoju kartu su kitais penkiais palaimintaisiais (Jokūbu Alberione, Marija Kristina Brando, Eugenija Ravasco, Marija Dominyka Mantovani, Julija Salzano). Reikia pabrėžti, kad jų beatifikacija įvyko antrąjį Velykų sekmadienį, kai minime Dievo Gailestingumą. Savo homilijoje, pasakytoje beatifikacijos proga, popiežius Jonas Paulius II br. Morkų įvardijo kaip beginklį Dievo Gailestingumo pranašą, kurį aplinkybės paskatino aktyviai ginti krikščioniškosios Europos laisvę ir vienybę. Ta pačia proga popiežius dar kartą priminė, kad Europos vienybė bus tvirtesnė ir sveikesnė, jei remsis bendromis krikščioniškomis šaknimis.

Gyvas būdamas br. Morkus kėlė tylią pagarbą net ir tarp musulmonų turkų. Ir tik pastaruoju metu tarp musulmonų paplitusio fundamentalizmo dėka islamistams Morkus d’Aviano tapo „priešu“. Jie tikriausiai jaučia, kad kol bus gyva Morkaus paliudyta dvasia, tol Europos islamizacija bus tik slogus miražas.

Hum. m. dr. Darius Baronas yra Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Vilniaus skyriaus pirmininkas, publikacijų krikščionybės istorijos klausimais autorius.

Bernardinai.lt