2014 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

Giedrė Kazlauskaitė. Stačiatikių Velykos

2009-04-27
Rubrikose: Kultūra » Aštuntoji diena  Religija » Komentarai ir pokalbiai 
Giedrė kazlauskaitė

Evgenios Levin nuotrauka

Naktį kartu su srautu man visiškai nepažįstamų žmonių einu pro Aušros vartus, sinchroniškai su jais atsisuku ir žegnojuosi, tada leidžiuosi to srauto nunešama į cerkvę ir taupiai suspaudžiama kūnas prie kūno. Visi jie rankose laiko žvakeles, jų apeigos labai gražios, smilkalai nustelbia skaromis apmūturiuotus kvepalus, o giesmės gal net labiau už vargonus trenkia sielai per organizmą. Ir tos ryškios spalvos cerkvės interjere tampa visiškai suprantamos, nes juk Prisikėlimą reikia švęsti, jis yra pats ryškiausias metų įvykis ir visa gamta kibirkščiuoja išėjimu iš blankybės. Tuo kibirkščiuoja ir moterų skarelės, visos labai gražios, tavo asmeniniame santykyje su tradicija ženklinančios nebe nuolankumą, o įdaiktintus eroso pavidalus. Senutės ir vaikai, vyrai ir dvasinis luomas, visi jie glaudžiasi vienas prie kito Velyknakčio mistikai.

Pas juos tiek daug veiksmo, dinamikos, mirgėjimo - tai įneša, tai išneša stalus, knygas, duoną, arbatinukus, išdėlioja kažkokias taureles, geria iš jų, valgo. Bučiuoja ikonas, žegnojasi, lankstosi. Žegnojimasis, reiškęs visiškai nutrintą religinį judesį, atgimsta ir įprasmina kūniškumą visu egzistenciniu svoriu. Stačiatikių žegnojimasis, tos sinchroniškos bangos, kai viską darai kartu su visais, bet viena, galvodama apie tai, jog tai yra pokalbis ir santykiai, dialogas ir mąstymas kūnu. Priverstinė fenomenologija, nesąmoningas priminimas inertiškam vegetavimui apie savo fizines galimybes. Žegnojimosi, kaip ir klaupimosi, turbūt gėdijamasi tik ankstyvoje jaunystėje. Vėliau jis tampa tokiu automatizuotu reikalu, kad nieko nebereiškia. Nebent labai tyrinėji savo kūno recepciją, tačiau po dvidešimt vienerių juk beveik nebetyrinėji. Su žiburiais rankose žmonės prasiveržia į naktį, saugo nuo vėjo liepsneles, būriuojasi šeimomis, bučiuoja vienas kitą, šnekučiuojasi, laukdami procesijos.

Galvoju, jog tokie dideli rašytojai kaip Tolstojus ir Dostojevskis turėjo būti visiškai užkerėti liturginės magijos, nuo vaikystės laikyti sąmonėje tuos ryškius, nepamirštamus religinius vaizdinius, kad galėtų perteikti pasaulius, kuriuos daug anksčiau, dar prieš užrašydami, sukūrė. Varpai ir švelnūs varpeliai, iškilmingai pranešantys miegančiam miestui, jog Jėzus Kristus tikrai yra Viešpats, nugalėjęs naktį ir mirtį, tamsą ir tylą. Minia, nešanti aplink cerkvę, lyg eitum aplink nuristą nuo kapo akmenį, ieškodama stebuklui fizinio patvirtinimo. Kažkoks garbanotas vaikas angelo veidu, užsimiršęs maldoje, judinantis lūpas giesmei, stulbinantis surambėjusias sielas savo tyra prigimtimi ir nekaltybe. Naktį, kai miegas būtų geriausia atspirtis prieš šaltį ir neviltį, tenka melstis nesuprantama kalba ir rašyti mintimis, kaip jau seniai išmokta. Galvoti apie prasilenkiančius lėktuvus, laikinąjį dangaus raštą, baltus hieroglifus mėlyname sąmonės skyde. Kai sprogstantys medžiai verčia vaduotis iš savojo neįgalumo, ir nekenti tamsos, rūsių, tunelių, šalčio - tampa aišku, jog svetimose šventyklose tiesiog dalyvauji komunikacijoje su šventybėmis, ir tai natūralu, metafiziškai įprasta, lygiai taip pat normalu, lyg rašytum, nebūdama tikra dėl adresato. 

Velyknakčio metu jie kelis kartus vieningai surinka, kad Kristus prisikėlė: visa cerkvė, ir tai visiškai nepanašu į mūsų numirėliškus atliepus, kaip ir į statišką snūduriavimą. Ir jų Kristus tikrai prisikėlė, tik mes vis dar įstingę pagoniškuose reliktuose: nemirtingiausieji iš mūsų yra silkės ir kiaušiniai. Visose Vilniaus cerkvėse tą naktį dega šviesos. Eidama namo, pasilenkiu pro tilto turėklą, nustebinta garsiai šniokščiančio vandens. Lyg upe kas nors plauktų, ar nuo tilto būtų ką tik nušokęs žmogus. Bet ji tik tikrina nakties garsą.  

 

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Bernardinai.lt susitikimai

Bernardinai.lt ir toliau stengiasi būti arčiau savo skaitytojų, tad šį rudenį vėl pakviesimę į eilę susitikimų su mūsų redakcija, knygų pristatymus, šiltą pavakarojimą niūriais ir vis tamsesniais rudens vakarais. 

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

„Gyvenime reikia užimti kuo mažiau vietos ir į jokį viešesnį šurmulį net su patikimiausiu dviračiu nesiveržti be reikalo“ – sako sudzūkėjęs žemaitis H. Gudavičius. Beje, jis ne tik taip sako, bet taip ir gyvena įsuptas Saulės sukimosi ratu, nepailstančio Gamtos ritmo bei atsikartojančių Žemės darbų...

Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė

Nuo 1998 m. Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė vadovauja Kauno arkikatedros bazilikos mišriam chorui Cantate, jau antrus metus dirba muzikos redaktore Marijos Radijuje. Pateikiame pokalbį apie muziką ir jos veikimą žmogaus gyvenime.

Mikalojus Vilutis

Jolanta Kryževičienė kalbino parodos autorių Mikalojų Vilutį, taip pat vienaip ar kitaip su paroda susijusius menotyrininkę Jurgitą Ludavičienę, parodos rengėją Kristiną Kleponytę Šemeškienę, dailininką Juozą Kalkų, Nijolę Vilutienę, grafikę Jūratę Stauskaitę.

Kamerinis choras „Aidija“.

Lietuvių chorinės kultūros aš labai gerai nepažįstu. Žinau chorus, bet nelabai matau ir suprantu bendrą Lietuvos chorinės kultūros strategiją ir viziją. Suprantu, kad Dainių šventės yra visų tikslas. Galbūt tai yra gražu ir gerai, galbūt to užtenka, o galbūt – ne.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

Knygoje publikuojami 2008–2012 m. rašyti dienoraščiai. Įdėmus gamtininko žvilgsnis fiksuoja nepaliaujamą gamtos virsmą, pasakoja paprastų Dzūkijos žmonių istorijas, o kasdienybės apmąstymus papildo kultūros refleksijos.