„Spaudos fotografija yra leidinio veidas“, – sako Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis. Pervertus dienračius susidaro įspūdis, kad mūsų laikraščiai kažkokie beveidžiai. Juose spaudos fotografija – tik neiškalbingos iliustracijos, teksto priedėliai, skirti paįvairinti puslapį, patraukti dėmesį ar užimti vietą. Pagrindinė fotožurnalistikos funkcija – perduoti informaciją, pasakoti istoriją, užmirštama ir visiškai neišnaudojama.

Lietuvos spaudos fotografų klubas kasmet organizuoja Lietuvos spaudos fotografijos konkursą, kurio metu išrenka geriausius fotožurnalistų metų darbus, juos apdovanoja, išleidžia albumo pavidalu ir surengia parodą. Pervertus išleidžiamus albumus ir pasklaidžius dienraščių puslapius susidaro įspūdis, kad Lietuvoje spaudos fotografija egzistuoja tarsi pati sau, tuo tarpu tai, ką matome laikraščiuose, – kažkas kita. Kodėl taip yra? J. Staselis atsako į „Bernardinai.lt“ klausimus apie Lietuvos spaudos fotografiją, jos situaciją, santykį su spauda ir kasdienybe.

Kokia yra Lietuvos spaudos fotografijos konkurso reikšmė? Kuo konkursas svarbus fotožurnalistams?

Pradėsiu nuo pat pradžių, nuo įdėjos steigti spaudos fotografų klubą ir organizuoti šį konkursą. Prieš daugiau nei 10 metų, kai visi darbavomės laikraščiuose, apie skaitmeninius fotoaparatus neturėjome nė minties, juosteles ryškindavome vienoje laboratorijoje, centre. Kartą, belaukdami savo juostelių, kalbėjome ir nusprendėme, kad reikia kažko, kas visus sujungtų, kad turėtume bendros veiklos. Kadangi tuomet visi fotografavome Canon fotoaparatais, susibūrėme į Canon fotografų klubą, kasmet rengdavome susitikimus, smagiai leisdavome laiką. Bet vien linksmintis nebuvo gana, norėjosi ir rimtesnės veiklos. Taigi sumanėme steigti Lietuvos spaudos fotografų klubą. Pagrindinė ir svarbiausia klubo veikla – rengti kasmetinį Lietuvos spaudos fotografų konkursą bei išleisti albumą, taip pat organizuoti seminarus, mokymus, rūpintis spaudos fotografų tobulinimusi.

Rengdami konkursą irgi siekiame prisidėti prie fotožurnalistų tobulėjimo ir augimo. Per konkursą visi pamato vieni kitų darbus, vieni iš kitų mokosi – tai skatina stiebtis, eiti į priekį. Tai galimybė parodyti, ką sugebame, pasidalyti per metus padarytais darbais, kurie nebūtinai buvo publikuoti spaudoje. Taigi, fotožurnalistams suteikiama papildoma erdvė.

Šiandien kolegos jau fotografuoja ne tik spaudai, bet iš karto galvoja ir apie dalyvavimą konkurse, kasdien fotografuodami daugiau mąsto. Pagrindinis fotografo įrankis – galva, mintys. Daugelis įsivaizduoja, kad svarbiausias dalykas – geras fotoaparatas ir jį turėdamas jau būsi geras fotografas. Deja, taip tikrai nėra, fotoaparatas – tik įrankis, kurį reikia mokėti naudoti. Svarbiausia – galva ir mąstymas.

Šiemet vyko jau aštuntas konkursas, ir rezultatas tikrai matomas – fotožurnalistai auga. Labai džiugu, kad tobulėjimas ypač pastebimas regioninėje žiniasklaidoje. Iš pradžių dauguma nugalėtojų būdavo Vilniaus fotografai, tačiau pastaruoju metu nemažai apdovanojimų iškeliauja ir į kitus miestus. Ir šiemet – 5 iš 9 prizų skirti ne vilniečiams. Pradžioje kolegos iš regioninės spaudos guosdavosi, kad pas juos niekas nevyksta, jie nieko negali, tačiau štai, laikui bėgant, situacija keičiasi. Nuo pat konkurso pradžios fotografijos konkurso komisijai vertinti pateikiamos anonimiškai, nenurodant autoriaus, jo darbo vietos, taigi viską lemia tik pačios fotografijos.

Smagu, jog visi šitie metai darbo lėmė ne tik tai, jog jau turime gražią konkurso tradiciją, bet ir augimo procesą, kuris ir buvo sumanymo siekiamybė. Pirmasis grūdas, pradinė mintis buvo teisinga, išaugo ir duoda gražių rezultatų.

Kasdien spaudoje matomos fotografijos ir kasmet Lietuvos spaudos fotografijos albumuose spausdinamos nuotraukos – tarsi skirtingi pasauliai. Susidaro įspūdis, kad spaudos fotografija kur kas įvairesnė ir įdomesnė egzistuoja už spaudos ribų, tarsi pati sau.

Iš tikrųjų konkursui atrenkamos fotografijos dažniausiai yra ne tai, ką mes įpratę matyti spaudoje. Pas mus, deja, nelabai suprantama, kas apskritai yra spaudos fotografija, ji suvokiama bukai ir banaliai. Žmonės mano, jog spaudos fotografija – tai nuotraukos laikraščiuose. Tačiau tai klaidingas suvokimas. Todėl svarbu, kad fotografai turi galimybę parodyti darbus, kurie nebuvo publikuoti spaudoje. Laikraščiuose fotografijos dažnai spausdinamos tik paįvairinimui arba, laikraštininkų kalba sakant, kad leidinys nebūtų „aklas“. Bet tai nėra tikroji spaudos fotografija, apie kurią mes kalbame ir kurios norime.

Mes negalime mokyti redaktorių ar leidėjų, aiškinti, kas ir kokia yra fotožurnalistika. Jie mano, kad patys geriausiai viską supranta ir žino. Vakaruose nėra nė vieno leidinio, kuris neturėtų fotografijos redaktoriaus. Lietuvoje – priešingai. Nekalbu apie žurnalus, jų darbo specifika šiek tiek kitokia, tačiau laikraščiuose fotoredaktoriaus pareigybės paprasčiausiai nėra. Pirmiausia fotoredaktorius turėtų suplanuoti leidinio iliustracijų strategiją, kaip bus pateikiamos fotografijos, kuo tai skirsis nuo kitų dienraščių. Fotografija yra leidinio veidas, labai svarbu galvoti, kaip tą veidą kurti.

Turint fotoredaktorius ir leidinio vaizdinis pateikimas būtų kokybiškesnis, ir fotografų darbas lengvesnis. Dabar viskas vyksta padrikai, fotožurnalistai – lyg komanda be trenerio.

Taigi, spaudos fotografija Lietuvoje nevertinama, nesuvokiama jos reikšmė ir svarba, jai neskiriama pakankamai dėmesio. Kokias įvardytumėte to priežastis?

Manau, atsakymo toli nereikia ieškoti. Pasižiūrėkite, ką  matome per televiziją, kokias dainas dainuoja mūsų vaikai, tarp visko galime surasti paralelių. Paprastumas žmonėms kažkodėl  priimtinas. O jeigu skaitytojams gerai taip, kaip yra, tai pokyčiai nereikalingi.

Problema gal yra ir ta, kad neturime nė vieno normalaus užsienio kapitalo laikraščio. Toks laikraštis, besilaikantis vakarietiškų tradicijų, kur fotografijai skiriama daug dėmesio, daug ką pakeistų. Kai tokio pavyzdžio neturime, kai laikraščiai skaitomi ir taip, kam tada stengtis?

Pagal sociologinius tyrimus, žmogus, vartydamas laikraštį, visų pirma atkreipia dėmesį į antraštę, fotografiją bei parašą po ja ir tada sprendžia, ar skaityti visą tekstą. Taigi fotografija – viena iš svarbiausių laikraščio dalių. Tik kažkodėl mūsų spaudos redaktoriai to nesuvokia. Vyksta spaudos konkurencija dėl įtakos, o apie pačius leidinius, vizualinį jų pateikimą negalvojama.

Laikraščiuose pirmenybė skiriama tekstui. Jei trūksta vietos, visų pirma kenčia fotografijos – jos spausdinamos mažo formato, apkarpytos, distrofiškos. Tai – tik plytos sienoje ir viskas.

Kasmet konkurso komisija kaip silpniausią Lietuvos spaudos fotografijos vietą įvardija fotoistorijas, nesugebėjimą jų pasakoti. Tai – fotožurnalistų profesionalumo problema ar spaudos leidėjų kaltė, nes fotografams tiesiog nesuteikiama galimybė dirbti taip, kaip dirbama, pavyzdžiui, užsienio leidiniuose?

Visų pirma Lietuvos spaudoje apskritai nėra tokio žanro kaip fotoistorijos. Kadangi fotografai neturi tokio darbo praktikos bei patirties, žinoma, kyla sunkumų. Nors manau, kad kai kurie Lietuvos fotožurnalistai tikrai galėtų padaryti gerų darbų, parengti įdomių fotoistorijų, tačiau jų niekas nespausdina, taigi nėra prasmės dirbti. Vienintelė vieta jas parodyti greičiausiai būtų Lietuvos spaudos fotografijos konkursas. Tai, kad neturime gerų fotopasakojimų – ne tiek fotožurnalistų, o mūsų spaudos kaltė. Kodėl visgi Lietuvoje nėra fotopasakojimo tradicijos, sunku pasakyti. Kaip minėjau, daugiausia dėmesio skiriama tekstui.

Užsienio fotožurnalistai dirba ne tik fotoagentūrose, laikraščiuose ar žurnaluose, bet taip pat su savo susigalvotomis istorijom, kurias vėliau parduoda. Ir tos istorijos būna pačios įvairiausios, dažnai kasdieniškos ir, rodos, niekuo neypatingos, bet parodančios gyvenimą. Tokie darbai Vakarų spaudoje gausiai publikuojami, nes tai gyvenimas, kuris prabėga, kurio kartais net nepastebime. Karai, nelaimės išvargina, taigi norisi ir paprastesnių, gražių istorijų. Lietuvoje, deja, tokios istorijos nespausdinamos.

Kiek spaudos fotografijai svarbus fotožurnalisto požiūris, jo interpretacija, savitas stilius, darbo koncepcija?

Pasaulis keičiasi, keičiasi ir fotografija. Nebeužtenka vien tik įvykių, nors ir geros fotografijos, jai sunku atsilaikyti prieš didžiulį informacijos srautą. Taigi fotografija darosi labiau filosofinė, psichologinė. Norima, kad istorija būtų papasakota ne tik dokumentiškai, bet, kas būdavo svarbu ir anksčiau, nors tam neskirta tiek dėmesio, perduodamas jausmas, atmosfera. Svarbu, kad fotografijoje ne tik matytum vaizdą, bet ir nujaustum, kas įvyko prieš ir kas įvyks po nufotografuoto momento. Tokia fotografija vertinga ne tik dėl informacijos. Nuotraukų vertinimui nebeužtenka pamatyti ir viską iš karto suprasti,  šitaip nebeįdomu, norisi erdvės minčiai, turi likti šiek tiek paslapties, nutylėjimo. Gerąją dokumentinę fotografiją, kuri, be abejo, irgi yra vertinga, įdomi, sunkiai padaroma, baigia nušluoti informacijos lavina. Taigi ji turi peraugti į kitą lygmenį, priešingu atveju neatlaikys konkurencijos.

Žinoma, kokybinių reikalavimų buvo ir anksčiau, tačiau žmonėms kurį laiką įdomus buvo pats fotografinis vaizdas, jo užteko. Dabar situacija keičiasi. Spaudos fotografija tam tikru požiūriu yra filosofija. Fotožurnalistas privalo pateikti faktą tokį, koks jis buvo, negalima jo iškreipti, tačiau perteikimas gali būti savitas. Tai fotografiją daro įdomesnę.

Kokias įvardytumėte gerąsias Lietuvos spaudos fotografijos ypatybes?

Sunku jas įvardyti vienareikšmiškai, kiekvienais metais jos gali kisti. Manau, kad naujienų fotografija apskritai yra gana nebloga. Kasdienis gyvenimas taip pat pateikiamas įdomiai. Portretai – sudėtinga tema, tačiau vis tiek nuolat atsiranda naujų, įdomių darbų, netikėtų sprendimų. Iš pradžių labai silpna buvo sporto tema. Tačiau vyksta pokyčiai – pagaliau pradėtas fotografuoti sporto gyvenimas, ne tik tiesioginis jo vaizdas veiksmo metu, ką kasdien matome laikraščiuose. Taigi sporto tema stiprėja. Gamtos tema, manau, visada buvo gana stipri. Kultūros ir pramogų temomis – taip pat nemažai originalių darbų.

Svarbu, kad apskritai kažkas vyksta, jog fotografai dirba, tobulėja, ateina naujų žmonių, turinčių naują, įdomų požiūrį.

Taigi, galime tikėtis teigiamų pokyčių?

Tikrai matyti spaudos fotografijos augimas, brendimas. Galbūt ateis laikas, kai spaudos leidėjai ją įvertins. Viliuosi, kad tam įtakos turės konkuravimas su internetu, juk fotografija – vienas iš spaudos arkliukų. Greičio požiūriu interneto spauda neaplenks. Bet vizualumas – spaudos prioritetas, kažkodėl iki pat šiol deramai neišnaudojamas. Kad ir kokie vizualūs būtų interneto portalai, jie neatstos laikraščio atvarto su gera fotoistorija.

Kalbino Berta Tilmantaitė

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Bernardinai.lt