Septyni dvasinio gyvenimo momentai

Motinos Teresės laiškų rinkinys Come Be My Light („Ateik, būk mano šviesa“), išspausdintas 2007 metų rudenį, skaitytojams tapo iššūkiu. Norint jį priimti, būtina išskirti septynis dvasinio gyvenimo momentus, kuriuos būtų galima apibūdinti taip: tamsa, sausra, nepaguoda, abejonė, netikėjimas, depresija ir neviltis. Deja, kai kurie žurnalistai, žiniasklaidos analitikai ir blogeriai Motinos Teresės „tamsą“ sutapatino su „netikėjimu“. Ateistas Christopheris Hitchensas, knygos God Is Not Great („Dievas nėra didis“) autorius, ne vienintelis, perskaitęs kai kurias minėtos knygos ištraukas, kėlė klausimą, ar ši „išblyškusi šventoji“ nebuvo slapta ateistė. Net ir pamaldiems katalikams nelengva suvokti, kaip tikėjimo pavyzdžiu laikyta Motina Teresė galėjo patirti tokį Dievo apleidimą. Vieni katalikai ją ir toliau laiko nuostabios ištikimybės pavyzdžiu, o kiti, perskaitę tokias eilutes, kaip „aš nebeturiu tikėjimo“, sutriko. Viena moteris manęs klausė: „Ar apskritai galima norėti, kad aš melsčiausi, kai netgi ji, Motina Teresė, netiki?“ Tokios reakcijos parodo, kaip lengvai žiniasklaida bei visuomenė susipainioja dvasinio gyvenimo dalykuose ir kokia paini jo terminologija gali būti net ir gerai susipažinusiems su malda.

Kalbėdami apie įvairias dvasinio gyvenimo patirtis, krikščioniškojo dvasingumo mokytojai nuo seno vartoja specifines sąvokas. Galima patirti „sausrą“ neišgyvenant depresijos (pvz., per rekolekcijas), tikintis, kad ši sausra maldoje laikina. Galima patirti „tamsą“ nenustojant tikėti, pvz., nepaisydama dvasinės tamsos, šv. Teresė Lizjietė gyvenimo pabaigoje nenustojo tikėti. Neretai patirtys susipina tarpusavyje. Patirta tamsa kartais pažadina abejonę, kaip atsitiko ir Motinai Teresei. Beje, net ir ateistai ar agnostikai sutinka, kad depresija gali sukelti neviltį. Visgi čia išskirtume aiškų dvasinio gyvenimo etapų „septynetą“.

Pastebima tamsa

Nuo IV a. gyvenusio šv. Grigaliaus Nysiečio laikų tamsa yra svarbi krikščioniškojo dvasingumo tema. Turbūt ją aptariant dažniausiai cituojamas ispanų mistikas šv. Kryžiaus Jonas. Deja, daugelis nuorodų į jo „Tamsiąją sielos naktį“ atskleidžia, kad šv. Kryžiaus Jonas yra itin klaidingai cituojamas autorius. Iš tikrųjų XVI a. jo parašyta poema vadinasi tiesiog „Tamsi naktis“ (Noche oscura).

Visgi „tamsi naktis“ yra tik vienas iš būdų apibūdinti ypatingai būsenai, kai jaučiama atskirtis nuo Dievo. Šv. Ignacas Lojola, būdamas beveik šv. Kryžiaus Jono amžininkas, Dvasinėse pratybose rašė apie „nepaguodą“. Tad galima suprasti, kodėl net ir išsilavinę krikščionys su nuostaba klausia, ar šie šventieji kalba apie du skirtingus fenomenus, ar apie tą patį?

Dar didesnė painiava kyla, kai vienas dvasios vadovas tai pačiai patirčiai apibūdinti vartoja sąvoką „tamsa“, o kitas – galbūt „sausra“. Dvidešimt metų dvasios vadovus ugdęs Jane’as Ferdonas, OP, sako, kad „dvasios vadovai kartais per daug pasitiki savimi. Žmonės tvirtina esą „tamsoje“, o mes, dvasios vadovai, manome žiną, apie ką jie kalba!“

Galbūt painiavą sukelia ne vien netikslus ir nenusistovėjęs susisiejančių sąvokų vartojimas, bet ir tai, kad nenorima pripažinti, jog kiekvienas besimeldžiantis žmogus anksčiau ar vėliau patiria daugelį šių būsenų.

Kas jos yra? Kokią įtaką jos daro mūsų santykiui su Dievu?

Toliau pateikiamą trumpą minėto „septyneto“ apžvalgą pradedame keletu apibrėžimų, kuriuos palydės įvairių laikotarpių dvasios mokytojų komentarai.

Apibrėžimai ir apibūdinimai

1. Tamsa – tai Dievo nebuvimo pojūtis, nors asmeninis santykis su juo jau užmegztas. Šv. Kryžiaus Jonas mini du „tamsių naktų“ tipus. „Tamsi jausmų naktis“ – tai savojo ribotumo suvokimas ir anksčiau maldoje jaustos paguodos nebuvimas. Šv. Kryžiaus Jonas rašė, kad tai yra „Dievo įtekėjimas į sielą; taip jis ją apvalo nuo neišmanymo ir netobulumo.“ Kai kurie žmonės patiria ir „tamsią dvasios naktį“, keliančią didesnį iššūkį tikėjimui. Tačiau tiek viena, tiek kita patirtis yra dar vienas žingsnis  glaudesnės vienybės su Dievu link.

Fordhamo universiteto dvasingumo ir dvasinio vadovavimo profesorė Janet Ruffing, RSM, šv. Kryžiaus Jono tamsią naktį apibūdina kaip „mistinę Dievo patirtį, pranokstančią mums įprastą Dievo suvokimą. Ši patirtis ne tik stiprina tikėjimą, viltį ir meilę – galiausiai ji veda į šviesą.“ Anot profesorės, kone kiekvienas, kuris rimtai meldžiasi, susiduria su tamsia jausmų naktimi ir tik palyginti nedaugelis patiria tamsią dvasios naktį.

Tamsos patirtis gali būti vartai rasti Dievą vadinamojoje nada (tuštumoje) ir įėjimas į via negativa (negatyvųjį kelią). Karmelitė sesuo Ruth Burrows knygoje Essence of Prayer („Maldos esmė“) rašo: „Dievas nori, jog mes juo taip pasitikėtume, kad gyventume su juo be baimės, jo artumoje būdami visiškai beginkliai. Iš tikrųjų galime sakyti, kad šv. Kryžiaus Jono mokymo esmė yra vesti mus į vidinį neturtą.“

Tamsoje esantis žmogus jaučiasi atskirtas nuo Dievo. Tačiau būdamas atkaklus, sugebėdamas (ar nesugebėdamas) atpažinti, kurią „tamsią naktį“ jis patiria, žmogus gali atsisakyti poreikio nuolatos jausti Dievo artumą ir pamažu irtis per tamsą, taip dar labiau suartėdamas su Dievu.

2. Sausra – tai laikinas periodas, kai malda atrodo „tuščia“. Williamas A. Barry’is, SJ, knygos God and You: Prayer as a Personal Relationship („Dievas ir tu: malda kaip asmeninis santykis“) autorius sako, kad „sausra trunka trumpiau nei tamsa. Kiekvienas, kuris meldžiasi, kartais maldoje jaučia sausrą, kai, atrodo, niekas nevyksta.“ Viename interviu W. Barry’is pridūrė: „Tuo metu juntamos paguodos būna nedaug.“

Šie dvasinio gyvenimo periodai gali padėti mums labiau branginti kitus jo momentus. Niekada nežinome, kokie vidiniai pokyčiai įvyks „tamsiais laikotarpiais“, nes buvimas su gyvuoju Dievu maldoje visada yra tam tikras virsmas. Būdamas jėzuitų naujokas, kartą savo dvasios vadovui prisipažinau, kad man meldžiantis nieko nevyksta. Atrodo, kad tai tik laiko švaistymas. Tada jis paklausė: „Ar būti Dievo artumoje yra laiko švaistymas?“

Kaip artima draugystė kartais patiria tylių ar nuobodžių laikotarpių, taip ir mūsų santykis su Dievu gali patirti sausros periodų. Tačiau jei draugystę norime išlaikyti ir dar labiau su draugu suartėti, būtina likti su juo ir tokiais momentais.

3. Nepaguoda – tai Dievo nebuvimo (nutolimo) pojūtis, žadinantis beviltiškumą. Šv. Ignacas Lojola tai apibūdina kaip „sielos atbukimą ir sąmyšį joje, impulsyvų polinkį žemiems ir žemiškiems dalykams arba nerimą, keliamą įvairių pasiūlymų ar gundymų“. Tai daugiau nei liūdesys ar slogumas. W. Barry’is sako, kad „nepaguoda sumišusi su bloga savijauta. Tiksliau sakant, tai ir yra Dievo nutolimo pojūtis.“

Margaret Silf, viena iš žurnalo „America“ redaktorių ir knygos Inner Compass: An Invitation to Ignatian Spirituality („Vidinis kompasas: kvietimas į ignaciškąjį dvasingumą“) autorė, pažymi, kad nepaguodoje esti ir izoliacijos: „Išgyvenantieji nepaguodą yra nusisukę nuo Dievo artumo šviesos ir labiau susitelkę į šešėlius.“ W. Barry’is su tuo sutinka sakydamas: „Nepaguoda labiau sietina su pačiu žmogumi nei su Dievu. Galiausiai ji veda į neviltį.“

Nepaguoda skiriasi nuo šv. Kryžiaus Jono tamsios nakties. Šv. Ignacas rašo, kad nepaguodą išgyvenantis žmogus patiria „tikėjimo, meilės ir vilties stoką“. Tamsioje naktyje atsitinka priešingai: patiriantis visišką apleidimą žmogus juda Dievo link. J. Ruffing sako: „Galbūt jam tai lengviau suvokti žvelgiant iš laiko perspektyvos. Todėl ignaciškasis dvasingumas tamsią naktį iš tikrųjų vertina kaip paguodą.“

Nors šv. Ignaco aprašoma nepaguoda paprastam krikščioniui gali atrodyti labai tolimas dalykas, tačiau ši skaudi būsena, susieta su „graužiančiu nerimu“, išgyvenama dažnai ir daugelio žmonių. Tokiais momentais, be kitų dalykų, Ignacas pataria padvigubinti maldos pastangas, prisiminti momentus, kai Dievas buvo arti, ar tiesiog sau pasakyti, kad visa tai praeis. Ignacas taip pat primena, kad iš tikrųjų visi maldos vaisiai yra Dievo dovana, kurios mes negalime kontroliuoti.

4. Abejojimas – tai proto abejonė Dievo buvimu. Nemaža tikinčiųjų susiduria su šia abejone. J. Ruffing sako: „Daugumai žmonių palengvėja, jeigu jie apie savo abejonę pasikalba su dvasios vadovu. Niekas nepasiekia brandaus tikėjimo nepatyręs abejonių. Su abejone žmonės susiduria dažnai, bet ją įveikę galiausiai įgyja brandesnį tikėjimą.“

Abejonė – itin žmogiška patirtis. Nuo šv. apaštalo Tomo laikų ji būdinga kone kiekvienam krikščioniui. Neseniai Johno Patricko Shanley’io Pulitzerio premiją laimėjusioje pjesėje „Abejonė“ veikiantis kunigas turi abejonių. Tačiau susitikęs su jo biografija abejojančiais parapijiečiais apie šį visuotinį fenomeną savo homilijoje sako: „Ir pasiklydęs nesi vienas.“

5. Netikėjimas – tai būsena, kai mūsų protas nepriima Dievo egzistavimo. Kai kurie komentatoriai daro išvadą, kad Motina Teresė „tamsioje naktyje“ kentėjo todėl, jog netikėjo Dievu. Kartą laiške ji tiesiai rašė: „Aš neturiu tikėjimo.“ Tačiau W. Barry’is sako, kad „vis dėlto ji ir toliau meldėsi ir rašė laiškus Dievui.“

Kartais netikėjimas tampa galimybe atmesti senus, neveiksmingus Dievo įvaizdžius, nepadedančius brandžiam tikėjimui. Margaret Silf apmąsto savąją patirtį: „Man teko išgyventi momentų, kai visi iki tol buvę ramsčiai nukrisdavo, ir aš pajusdavau, jog daugiau tiesiog nebepajėgiu tikėti. Ką daryti? Toliau ramstyti šią seną sistemą ar leisti įvykiams klostytis laisvai ir stebėti, kas atsitiks? Galiausiai tai man padėjo prasiveržti į gilesnį tikėjimo lygmenį, kurį vadinčiau pasitikėjimu.“

Netikėjimas – rimtas iššūkis dvasiniame gyvenime. Jei kelionė čia ir baigiasi, Dievui beliks maža vietos. Dėl to net ir netikėjimo laikotarpiu svarbiausia nenustoti ieškoti.

6. Depresija yra gilaus liūdesio būsena. Medikų ir psichologų bendruomenėje ji turi „techniškesnį“ apibrėžimą. W. Barry’is, kuris yra ir psichologas, sako: „Tai klinikinė būsena, kuri dažnai gali būti gydoma mediciniškai.“ Jane Ferdon pažymi: „Mes nenorime psichologinio pobūdžio problemų priskirti dvasinei sričiai. Tačiau šiandien dvasinius dalykus galime priskirti psichologijai. Dėl to itin svarbu suvokti pagrindines depresijos priežastis.“

Keith J. Egan knygoje Carmelite Prayer („Karmelitų malda“), kunigas karmelitas Kevinas Culliganas savo esė, pavadintoje The Dark Night and Depression („Tamsi naktis ir depresija“), rašo, kad tamsioje naktyje žmogui paaiškėja jo paties ribotumas. Vis dėlto šioje tamsoje „patologinė kaltės būsena, neapykanta sau, menkas savęs vertinimas ir mintys apie savižudybę“, būdingos klinikinei depresijai, kyla retai. Taigi, žmogus gali būti „tamsoje“, bet išlikti nenusiminęs. W. Barry’is atsako: „Retai kada kliniškai depresyvus žmogus pajėgia patirti paguodą maldoje.“

Internetiniame Belief.net puslapyje apie depresiją rašanti Therese Borchard pati yra kentėjusi nuo depresijos. Apie tai išmanydama tiek teoriškai, tiek iš asmeninės patirties, ji pritaria W. Barry’iui: „Kai esi nusiminęs, jautiesi labai įpykęs ant Dievo. Šis nelengvas mėginimas išreikšti pyktį Dievui vienus žmones gali vesti arčiau prie jo ir skatinti įsikibti į jį kaip į paskutinę viltį, kitus – atitolinti nuo Dievo ir skatinti nuo jo nusigręžti. Depresija paprastai veda į tamsą ir sausrą maldoje.“ Klinikinę depresiją privalo gydyti medikai, bet turi būti kreipiamas dėmesys ir į dvasinę būseną.

Kaip dvasios vadovai ir palydėtojai atskiria „tamsą“ nuo depresijos? J. Ruffing sako: „Kai esu su depresijos apimtais žmonėmis, jaučiu, kaip mane tai įtraukia. Kitaip yra su žmonėmis, patiriančiais „tamsią naktį“. Kartą aš palydėjau mirštančią mūsų seserį. Ji turėjo panašių patirčių, apie kurias čia kalbama. Tačiau būdama su ja, jaučiau Dievo spindesį, nors ji pati ir negalėjo juo gėrėtis.“

Liūdesys skiriasi nuo depresijos. W. Barry’is pažymi: „Liūdesys dėl skausmingos jūsų gyvenimo realybės gali būti ženklas, kad turite ryšį su Dievu.“ Jane Ferdon patvirtina: „Liūdintys žmonės yra patys „gyviausi“, nes jie turi gilių jausmų.“

7. Neviltis – tai būsena, kai atrodo, jog viskas yra ir bus beviltiška. Vienuolis trapistas Thomas Mertonas savo knygoje „Naujosios kontempliacijos sėklos“ neviltį apibrėžia kaip „aukščiausią puikybės stadiją, tokią didelę ir tokią atkaklią, kad ji verčiau priima absoliutų pasmerkimą, nei sutinka su tuo, jog Dievas yra aukščiau mūsų ir kad vien savo jėgomis nepajėgsime pasiekti mums skirto tikslo.“ Tokioje neviltyje, kurią aprašo T. Mertonas, laikomasi nuostatos, jog mes „žinome“ geriau nei Dievas ir „žinome“, kad niekas niekada nė kiek nepagerės. Tokia puikybė veda į dvasinę aklavietę – neviltį.

Galbūt tai skamba šiurkštokai, tačiau prislėgtiems, skurstantiems, ištiktiems grėsmingos ligos ar kitokios tragedijos žmonėms neviltis atrodo pagrįsta reakcija. Ji gali kilti ir iš depresijos. Therese Borchard sako: „Kai esi apimtas depresijos, dažnai nusimeni ir tai gali vesti į neviltį.“

Jane Ferdon mano, kad neviltis ne visada yra dvasinė aklavietė, bet į ją panaši. Ji prisimena vieną moterį, kuri savo skausmingą situaciją apibūdino sakydama: „Jaučiuosi lyg vaikščiočiau tarp gyvų mirusiųjų.“ J. Ferdon visuomet klausia žmonių, ar šioje būsenoje jie gali atrasti Dievą. „Svarbu žinoti, ar neviltis atspindi kitą būseną, pvz., vienišumą arba depresiją, ir kas vyksta, kai neviltį žmogus atsineša į maldą. Kartais nenorima jos įtraukti į maldą, ir tuomet kyla klausimas – kodėl. Galbūt čia ir tinka T. Mertono pastaba apie puikybę.“

Tačiau J. Ferdon pagarbiai nesutinka su T. Mertonu, neviltį tapatinančiu su puikybe. „Galbūt puikybė iš tikrųjų yra priešingybė tam, kas vyksta. Jei neviltis verčia mus atsisakyti poreikio viską kontroliuoti, tai gali mums padėti keistis, atgaivinti ir netgi suteikti paguodos. Neviltis, teigianti, kad „niekas nesikeis“, dvasiniame gyvenime yra pavojinga, o neviltis, sakanti „aš negaliu to padaryti vienas pats“, gali auginti.“   

Skirtumai ir nuomonės

Nereikia būti krikščioniškojo dvasingumo žinovu, dvasios vadovu ar pačiam jį turėti, kad suprastum, jog šių dvasinių gijų išnarpliojimas teiktų vilties, suteiktų aiškumo ir išlaisvintų. Suvokimas, kad dauguma šių patirčių yra įprastos, mus padrąsintų ir sumažintų nerimą. J. Ruffing sako, kad „tokie yra kiekvieno žmogaus dvasinio gyvenimo etapai.“ Pravartu žinoti, kad šie etapai nėra identiški. Tai padėtų teisingai reaguoti į įvairius mūsų dvasinio gyvenimo įvykius. Pvz., šv. Ignacas nurodo, kokius konkrečius žingsnius reikia žengti esant nepaguodai. Gebėjimas tokias patirtis įtraukti į maldą suteiktų paguodą ir stiprintų mūsų ryšį su Dievu taip pat, kaip kalbėjimas apie keblią problemą su draugu sutvirtina draugystę ir dar labiau suartina.

Galiausiai žinojimas, kad visos šios patirtys gali artinti prie Dievo, mus išlaisvina iš baimės, žalojančios mūsų dvasinį gyvenimą. Dievas, kurio apleidimą Jėzus jautė ant kryžiaus, yra tas pats Dievas, kuris jį išvadavo iš mirties, suteikdamas naują gyvenimą. 22 psalmė prasideda žodžiais: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Tačiau toliau psalmininkas gieda: „Jis nenugręžė nuo manęs savo veido ir išgirdo mane, kai jo šaukiausi.“ 

Shadows in Prayer

America, 2008 m. kovo 17 d.

Iš anglų k. išvertė Vidmantas Šimkūnas, SJ