Kai į Vilnių atvežė luminariumą, prie jo nusidriekė eilės, nes norinčių patekti į oro pilis buvo labai daug. Žmonės, jauni ir pagyvenę, atsivedė ten vaikus, atsinešė kūdikius. Luminariumas turėjo gerai veikti ligonius, kurie bent kelias dienas galėjo patikėti stebuklu – jog pastatėme jiems namus. Basomis, kad nesudraskytų batais, žmonės svirduliavo oro architektų statinyje, kuriame visos formos buvo minkštos, be jokių aštrių kampų. Ir atrodė, kad jie plaukioja bematėje erdvėje, neaišku kur, spaudžiami tik saulės šviesos. Toks šiek tiek budistinis variantas.

Kuo luminariumas skiriasi nuo tų paprasčiausių pripučiamų namelių, ant kurių šokinėja vaikai? Ogi tuo, kad yra uždaras. Ir jis turi šventyklos struktūrą. Statytojai turbūt taip įsivaizduoja Dangų, nes bevaikščiojant šmėsteli jo nuojauta. Erdvė nėra suspausta, bet nėra ir labai didelė. Atsisėdi, ir niekur nesinori eit. Spalvos veikia skirtingai. Oranžinė (bet turbūt ją reikėtų vadinti mėlynai oranžine) ne aktyvina, o slopina. Žalia spalva labai šilta. Mėlyna skatina išreikšti jausmus, ir griebiesi telefono. Spaudžiamas oras judina sienas, ir besėdint turbūt reiktų suprasti, kaip mes vienas nuo kito priklausom. Priklausom nuo vienas kito judesių, nuo kinestetikos. Nekalbant jau apie santykius, kurie ir yra tų fizinių judesių metafora. Koks mirtinas vienišumas visus mus gena. Ypač tuos, kurie negali išbūti be kitų žmonių: kurie nemoka būti vieni. Jiems sunku čia ramiai išsėdėti, jie nori šūkčioti, kvailioti, bučiuotis. O visa savo struktūra luminariumas pasąmonei juk sufleruoja apie pirmykščius archetipus: tai tarsi klaidžiojimas uždaru organizmu, jo vidinėmis ertmėmis; tarsi būtum Jona, prarytas žuvies. Panašiai esu jautusis vandens parke, čiuoždama tomis siauromis žarnomis, taip primenančiomis gimimą. Gal netgi pasaulio sutvėrimo akimirką. Juk gali būti, kad po mirties mes išlįsime į panašias įsčias, tik tai bus iš logoso išsivadavęs kosmosas. Todėl luminariumas turbūt skatina žmones nepatirti mirties baimės. Iš lėto, švelniai pratintis prie būvio, į kurį pateksim. Man nepatiko tik neonai. Galbūt jie imponuoja jaunimui, per juos jis atpažįsta naktinio gyvenimo aplinką, eroso svaigulį. Mano amžiuje norėtųsi daugiau šviesos. Natūralios saulės šviesos, besismelkiančios pro plastiškų vitražų spalvas. Keliauji luminariumo labirintais, ir neįdomu pasidaro žemėlapiai, įrodantys, jog gyveni be sistemos, tačiau šiokią tokią sistemą vis dėlto turi – daugybė žmonių savo chaotiškais polinkiais tave perspjauna, kaip perspjauna ir žemėlapius tikrinantys neurotikai, nepakeliantys galvų nuo lankstinuko su schema.

Mieste luminariumas galėtų stovėti nuolat. Į jį miesto sargai iš pačio ryto įleistų pagiringus žmones – kažkodėl galvoju, kad jiems ten turėtų labai pagerėti. Tas malonus siūbavimas, nesvarumo būklė. Į luminariumą taip pat būtų įleidžiami pamąstyti užsigeidę praeiviai: įvairūs klerkai pietų pertraukos metu, moksleiviai, norintys vienumoje paruošti pamokas, senučiai, patiriantys gana malonų vis labiau kintančio pasaulio jaudulį. Keista, bet jaučiuosi taip, lyg jau būčiau čia buvusi. Žiūriu į klupinėjančius kūdikius ir mąstau, jog jeigu būčiau vaikas, man čia ypač patiktų. Tiesa, taip smalsiai jutimiškai tyrinėti aplinką dabar jau sunku, bet visus pirmykščius patyrimus juk nešiojiesi, galima sakyt, ant pečių. Su siaubu atpažįsti juos kituose, jaunesniuose už save.

Kaip dažnai man jau norisi nieko neveikti, tuo paniekinant valingo žmogaus pranašumo teoriją. Būti tarp žmonių, su visais, ir tuo pačiu metu būti visiškai vienai. Vis labiau tempiant save prie atsakymo į klausimą, kas yra namai. Mano kūnas.