Gegužės 4 d. minime šv. Florijoną (m. 304), kankinį.

Pasak legendos, Florijonas buvo romėnų karinis valdininkas, Dioklecijano laikais nukankintas už Kristaus mokslo išpažinimą.

Seniausia žinia apie Florijoną yra išlikusi viename VIII a.  žemės dovanojimo akte, kuriame presbiteris Reginolfas dovanoja vienai bažnyčiai valdas „vietoje, kurioje ilsisi kankinio Florijono palaikai“. Florijono vardas minimas Jeronimo Martirologijoje (red. VIII a. pab.) ir Liono Martirologijoje. Taip pagal istorines martirologijas jo šventė atsiranda ir Romos Martirologijoje.

Pasak jo kankinystės istorijos, Florijonas buvo romėnų karys, kuris gyveno Manteme. Žinodamas, kad Akvilinas Dioklecijano persekiojimų metu suėmė keturiasdešimt krikščionių Lince, jis norėjo pasiaukoti prisiimdamas jų likimą. Tačiau prieš įžengdamas į miestą, jis sutiko keletą karių, kuriems pasisakė esąs krikščionis; buvo jų suimtas ir nuvestas pas jų vadą, kuris nuteisė jį mirti. Florijonas buvo nuplaktas ir, pririšus jam prie kaklo akmenį, paskandintas Enso upėje, Austrijoje. Nuosprendis buvo įvykdytas  304 m. gegužės 4 d. Jo kūną vėliau rado ir palaidojo moteris vardu Valerija.

Jo kapo vietoje prie Linco buvo pastatyta bažnyčia ir vienuolynas, iš pradžių priklausę benediktinams, vėliau juos perėmė Laterano kanauninkai.  1183 m. vyskupas Egidijus kelias Florijono relikvijas pervežė į Krokuvą, kur karalius Kazimieras jo garbei pastatė baziliką.

Florijonas – Aukštutinės Austrijos ir Lenkijos globėjas. Liaudies tikėjime jis laikomas gelbėtoju nuo gaisro. Krikščioniškoje ikonografijoje Florijonas vaizduojamas kaip šarvuotas riteris su ietimi, iš kubilo liejąs vandenį ant liepsnos.