Irvin D. Yalom Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę. Iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija, 2008.

Po to, kai kažkada rusiškai perskaičiau ,,Mamočką“, I. D. Yalomo knygos jau nebekelia tokio susidomėjimo, kokį kėlė dar tuomet, kai nebuvo vertimų. Tačiau tam tikras smalsumas išlieka, ir negali jos ramiai apeiti knygyne, vis tikriniesi, ar pakito tavo santykis su ankstesnio perskaitymo patirtimi. Pacientų istorijas į savo dvasinį megadiskursą įpinantis ,,silpnasis” psichoterapeutas šį kartą kliudo labai rizikingą egzistencinę temą, dėl kurios kai kurie prietaringi skaitytojai net neims šios knygos į rankas. Tačiau slapčia ši tema domina visus, tik vienus sąmoningai, kitus nesąmoningai. I. D. Yalom rašo populiariai ir turbūt suvokdamas, jog gravituoja į ,,bestselerį“, tačiau kaip tik dėl to ne viskuo jo rašyme pasitiki. Kartais į paviršių iškyla naivokas koketavimas su publika, psichoterapeuto kompetencijas šiaip jau diskredituojantis nuoširdumas, ypač kalbant apie intymius religinius išgyvenimus arba santykius su pacientais. Lyg rašytų labai jau fenomenologinį magistro darbą (bet ne monografiją), o gal greičiau intelektualinį dienoraštį, prikaišiotą dar ir šiokių tokių objektyvių duomenų nagrinėjama tema. Išryškindamas mirties baimės aspektus, I. D. Yalom turbūt siekia ir pats sau paaiškinti, kaip juos priimti arba su jais kovoti, įveikti, paniekinti (nors aš asmeniškai abejoju tokio reiškinio įmanomybe: nepsichologistinės A. Camus pozicijos įtikina labiau). Bet kokiu atveju, skaitinys tikrai įdomus, šiek tiek dvelkiantis Nietzsche, tik gana bjaurių pozityvizmų suvaržytas. Ir vis dėlto daugeliui ,,mirties nebijančių“ žmonių būtų pravartu pasiskaityti studiją tema ,,Kaip įveikti gyvenimo baimę”. Iš esmės tai galėtų būti ta pati knyga, jei tik I. D. Yalom būtų sugudravęs ir davęs jai tokį pavadinimą.

Vytautas Bubnys Arberonas. Maža išpažintis. Vilnius: Alma littera, 2009.

Bene geriausia man žinoma V. Bubnio knyga. Nepaisant to, kad techniškai gal ir silpnesnė už kai kurias kitas, bet parašyta su tokiu jaunatvišku įkvėpimu, idealistiniu polėkiu, abiturientiška stilistika – imituojant, aišku, moksleivio kalbėjimą, bet tai labiausiai ir žavi. Nebuvau jos skaičius, kol nepasirodė naujas leidimas, taip sėkmingai iliustruotas rinkodaros požiūriu (žinoma, nemažai reklamos daro ir V. Kernagio pavardė, A. Aramino filmo sentimentai, atitinkamas knygos apipavidalinimas - neįmanoma to nepastebėti). Kalbant apie pačią apysaką - sovietmetis joje kaip gyvas, labai užaštrinti kartų konfliktai, akcentuojamos vertybių kolizijos. Dar nuo K. Binkio ,,Atžalyno” laikų, skaitytojams, matyt, godžiai reikalingas toks žanras kaip ,,auklėjamoji literatūra” – tą rodo ir jo populiarumas. Viliuosi, naująjį leidimą lydės bent jau skeptiškas jaunosios kartos požiūris į aprašomąjį laiką bei jo realijas. Nors apskritai apysaka tik konstatuoja, jog retrospektyvinis žvilgsnis į etines anuometinio jaunimo nuostatas graudina. Susidarai (gal ir klaidinantį, juk čia fikcija, ne dokumentika) įspūdį, jog žmonės baisiai sunkiai išreikšdavo savo jausmus, nors galbūt ir daugiau (negu šiandien) jų turėjo. 

Dantė. Dieviškoji komedija. Iš italų k. vertė Aleksys Churginas. Vilnius: Šviesa, 2009.

Leidinį pavadinčiau metų absurdu. A. Churgino ,,Dieviškoji komedija“, versta iš kažkokio vokiško (nors šnabždamasi, jog iš tikrųjų – iš rusiško) vertimo, aišku, nėra visiškai bevertė. Ją kadaise mes perskaitėme mokykloje, nes nebuvo jokios alternatyvos. Bet tik visiškai tamsūs leidėjai turėtų nežinoti, jog yra atliktas ir dar neišleistas poetinis S. Gedos vertimas, kurio talentu derėtų neabejoti. Net keista, kad šiuo atveju nebuvo pasinaudota tragiška S. Gedos biografija (o gal kaip tik – leidėjams atrodė, jog tai gali sustabdyti perkamumą?). Ir kvailam aišku, kad Dantės trilogija visada reikalinga – ypač mokyklose, kurių literatūros kuravimu lyg ir užsiima ,,Šviesa“. Tik kas galėjo pagalvoti, jog tokį prabangų leidinį teks pirkti vien dėl Giustavo Dore graviūrų, nes A. Churgino ir S. Gedos vertimų (skaičiau publikuotas ištraukas kultūrinėje spaudoje) nėra prasmės net gretinti.

Todėl ir nežinau, kas gali būti baisesnio už šią leidybos klaidą. Nebent Arkikatedrą ardantys Valdovų rūmai. Knyga stora, vos pakeliama, kaip tik dešimtoko kuprinei. (Mūsų laikais buvo išleistos trys gana mažo formato trilogijos dalys.) Pamačiau knygyne ir kone apsiverkiau. Medžių gaila.