Fullsteam, 2009

Suomijos alternatyviosios muzikos scenoje šventė – balandžio pirmąją antrąjį savo albumą Dada Bandits pristatė bene žymiausia šios šalies indie rock grupė Rubik.

Patys Rubik klykė apie savo sėkmę dar 2007 m., kai debiutinio albumo Bad Conscience Patrol dainos įsiveržė į šalies topus, staiga nustumdamos žemyn, rodos, tikrąjį Suomijos pasididžiavimą – hard rock grandus. Ir nors stereotipai apie Suomijos muziką vis dar gyvybingi, Rubik sugeba nuo to atsiriboti susikurdami savo mažytį muzikos pasaulį.

Grupė karjerą pradėjo 2003 m. pirmąsyk užlipę ant scenos. Supratę, kad vien gastrolių jiems negana (o važinėja Rubik ne tik po savo gimtąją šiaurę, bet ir po likusią Europą bei Jungtines Valstijas), penketukas 2005 m. išleidžia pirmąjį EP People Go Missing, o 2007 m. – jau minėtą debiutinį albumą Bad Conscience Patrol. Laimei, naujasis darbas sėkmingai pratęsia grupės tradicijas savo kokybe ir originaliais muzikiniais sprendimais. Pirmieji Rubik darbai buvo pelnytai lyginami su Radiohead ir Sigur Ros. Panašumų su šių alternatyvininkų muzika netrūksta ir naujajame Dada Bandits. Netikėtų idėjų atžvilgiu albumas netgi pralenkia minėtus grandus.

Pasauliniame indie muzikos kontekste Rubik nėra kažko naujo negirdėto šaukliai, bet tokie kūriniai kaip Dada Bandits atidarantis „Goji Berries“ iškart atkreipia dėmesį nestandartiniu ritmu, keistomis improvizacijomis ir visiškai netikėtais posūkiais. Apskritai šiame albume netrūksta įvairiausių atspalvių: jei sodriai melancholiška „Radiants“ neleidžia suabejoti šiaurietiška Rubik kilme, „You Jackal!!“ staiga pastato juos kažkur šalia Bloc Party.

Nors į albumą įmesta keletas itin radio-friendly kūrinių (pavyzdžiui, „No Escape“), jie nenustelbia tikrai kvapą gniaužiančių momentų: tiek jau minėtojo pirmojo kūrinio „Goji Berries“, tiek fantastiškos psichodelinės improvizacijos „Indiana“, dvelkiančios dykumų atšiaurumu, kurį sukuria mistiška netolygi instrumentuotė (klavišiniai, pučiamieji, stiprūs būgnai, elektrinės gitaros – visi tam tikrais tarpais visiškai užpildantys erdvę, o tarpais užleisdami vietą skaidriam skambesiui) ir vėsus vokalas. Nuskambėjus subtiliai fortepijonu prisodrintai baladei „Follow Us To The Edge Of The Desert“ net nesinori tikėti, kad jau čia pat ir pabaiga.

Apskritai Dada Bandits sukelia maloniai keistų įspūdžių audrą ir išlaiko skandinaviškos muzikos kokybės įvaizdį. Jei tokių grupių Suomijoje būtų daugiau, ji niekuo nenusileistų itin stipriai alternatyviajai Švedijos scenai. Rubik kūryba įkvepia tikėti laimingu nuoširdžiai keistuoliškos muzikos likimu.

Elena Jarmoškaitė