Teologai ir jiems prijaučiantieji Lietuvoje tikrai ne taip dažnai gali pasidžiaugti galimybe dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje. Tad Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos iniciatyva – itin sveikintina. Gegužės 9 d. visus besidominčius kvietė renginys, skirtas apaštalo Pauliaus gimimo 2000 metų jubiliejui. Programoje, kurios, tiesa, būtų užtekę mažiausiai trims dienoms, o ne penkioms valandoms, buvo numatyti ne tik lietuvių, bet Lenkijos bei Italijos mokslininkų pranešimai.

Šv. Pauliaus jubiliejaus proga dar sausio mėnesį konferencija buvo surengta ir Vilniaus bernardinų bažnyčioje, tik joje pranešimus skaitė išskirtinai vilniečiai ekspertai. Abi konferencijos panašios tuo, kad skirtos tiesiog šv. Pauliaus asmeniui, tai yra neturi konkretesnės tematinės gijos. Pavadinimas Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2,20) – išties atveria neaprėpiamų horizontų, kuriuos nelengva sutelkti į gilesnį tematinį disputą.

Tad konferencijos temų paletė itin plati: nuo krikščioniškosios ikonografijos, nuteisinimo teologijos, lietuviškų kantičkų apie Tautų apaštalą...iki įvykio prie Damasko ir šventojo charizmos analizės.

Derėtų išskirti svečių iš Lublino, Vroclavo, Radomo ir Laterano (Roma) bei „Sophia“ (Florencija) universitetų pranešimus, kuriuos tikrai vertėjo išgirsti ne tik Vilniaus ir Telšių seminarijos klierikams bei keletui susidomėjusių vilniečių. Gal renginys buvo per menkai anonsuotas žiniasklaidoje?

Beje, derėtų pabrėžti, kad organizatoriai pasirūpino geru vertimu iš italų bei lenkų kalbų.

Džiugu ir tai, kad visa konferencijos medžiaga bus paskelbta Vilniaus seminarijos leidinyje Bibliotheca sancti Josephi. Tad čia pamėginsiu trumpai pristatyti du, regis, svarbiausius pasisakymus.

Dr. G. Pulcinelli: įstatymas ar malonė?

Neįmanoma šv. Pauliui skirtoje konferencijoje nepaliesti nuteisinimo doktrinos, kuri, anot dr. Giuseppe Pulcinelli, yra apaštalo „arkliukas“. Ši tema, be abejo, neatsiejama ir nuo Martino Lutherio vardo. Pranešėjas, Popiežiškojo Laterano universiteto profesorius, klausytojams pristatė asmeninę didžiojo reformatoriaus patirtį, prisilietus prie šių šv. Pauliaus įžvalgų, klausdamas: ar Lutheris išties teisingai interpretavo Paulių?

Nuteisinimas bibline prasme – tai kelias, kuriuo Dievas daro teisų nusidėjėlį. Taigi – Dievo meilės, Dievo gailestingumo apsireiškimas. Malonė niekada nėra atlygis už kažką, bet dovana, kurią reikia priimti. Šis priėmimas ir yra tikėjimo veiksmas. Ši įžvalga, taip stipriai paveikia Lutherį, kad jis asmeniškai susitapatina su šv. Pauliumi, o visą ano meto Katalikų Bažnyčios Magisteriumą – su Pauliaus laikų judaizuojančiais krikščionimis, su kuriais apaštalui teko kovoti, siekiant išryškinti radikalų tikėjimo į Kristų naujumą.

Bet su kuo iš tiesų kovojo šv. Paulius? – klausė Pulcinelli. Juk galima tvirtinti, kad pats judaizmas savo esme taip pat yra malonės religija. Izraelis tampa Sandoros tauta ne dėl savo nuopelnų, o vien dėl Dievo pasirinkimo. Apie tai išsamiai rašo E. P. Sanders savo knygoje „Paul and palestinian judaism“ (1977). Tad ką turi galvoje Paulius, supriešindamas malonę ir įstatymą? Tikėjimą ir darbus?

Šiuo klausimu svarbus Jameso Dunno veikalas „The new perspective on Paul“ (2007), kuriame autorius nagrinėja judaizmui, kaip ir kiekvienai kitai religijai, iškylančią riziką: virsti sustabarėjusia legalistine sistema, koks buvo Pauliaus laikų fariziejizmas.

Taigi, Lutherio įžvalgos buvo tikslios, reziumavo Pulcinelli, – jis gerai suprato Pauliaus mintį apie nuteisinimą tikėjimu. Lutheris tačiau perdėjo sukarikatūrindamas Bažnyčios magisteriumą, prilygindamas jį Pauliaus laikų fariziejizmui, tokiu būdu suteikdamas papildomų aspektų teologiniam disputui.

Dr. Gerard Rosse: kas yra Bažnyčia?

Italijoje veikiančio „Sophia“ universitetinio instituto profesoriaus dr. Gerardo Rosse‘o tema – visuotinumas Pauliaus teologijoje. Autorius mėgino analizuoti pirmosios krikščionių bendruomenės tapatybės problemą, kurią paaštrino pagonių kilmės krikščionių įsiliejimas.

„Kas yra Bažnyčia?“ Ar tai Jėzumi Kristumi įtikėję izraelitai, prie kurių gali prisijungti ir buvę pagonys? Tuomet jiems derėtų apipjaustymas, kitų judaizmo nurodymų laikymasis?

Ne, šv. Pauliui, Bažnyčia – radikaliai naujas kūrinys: Dievo Tauta, kuriai lygiomis teisėmis priklauso žydai ir pagonys, vienijami tikėjimo Jėzumi Kristumi.

Suvienytos Dievo Tautos idėja šv. Pauliui yra jo skelbimo varomoji jėga: Evangelija, anot jo, ne tik vienija visus pakrikštytuosius, bet ir skirta visoms tautoms.

Kas tuomet esmingai svarbu ir kas tėra religinis balastas, „šiukšlės“ anot apaštalo?

Torah, Mozės įstatymas, kiekvienam žydui ligi tol buvo Dievo artumo ir išgelbėjimo galimybė. Tuo tarpu šv. Paulius skelbia, kad Nukryžiuotasis Mesijas yra naujas didysis Dievo apsireiškimas: tapęs nuodėme, tai yra solidarus su kiekvienu nuodėmingu žmogumi, pasiekia kiekvieną bedugnę, skiriančią Dievą ir žmogų. Nuo dabar nebėra nieko, kas skirtų Dievą nuo žmogaus.

Tad Bažnyčios visuotinumas šv. Pauliui remiasi Jėzaus mirtimi už visus žmones. Šventyklos uždanga perplyšo, skaitome kančios aprašyme: Tas, kurį Torah vadina prakeiktuoju (nes kybantis ant medžio), tampa nauja Šventykla: Dievo artumo, susitikimo su žmogumi vieta. Tad Įstatymas nebetenka galios, nebegalioja jokios privilegijos, nes visi nusidėjo ir visų buvo pasigailėta.

Tačiau ar žydas pajėgs prarasti savąjį Dievą dėl šio Dievo? – klausimu baigė savo pranešimą prof. Rosse‘as.

Klausantis šių pranešimų, mintys norom nenorom krypo į šiandieną: prieš akis kilo turtingų ir garbingų krikščioniškųjų tradicijų paveldas, srovės ir įvairų krypčių grupuotės pačios katalikybės viduje. Kas galėtų pažadinti gebėjimą atpažinti gryną Evangelijos esmę, nesupainiojant jos su ne tokiomis reikšmingomis detalėmis? Kaip įmanoma vardan Kristaus atsisakyti švento ir garbingo, bet visgi balasto, kad susitiktume Jame?

Jubiliejinių metų renginiai galėtų tapti gera proga įsiklausyti į apaštalo balsą, iškeliantį kiekvienam krikščioniui svarbių klausimų.

Bernardinai.lt