5-oji tarptautinė dailininko knygos trienalė Vilnius 2009, galerija „Arka"

Janis Nedela, Australija

Parodos pristatymo pavadinimas – tai pirmiausia poetinė metafora, nusakanti jos atmosferą – nedidelių kūrinių tyla, nuteikianti meditacijai ne tik apie knygą, meną, kūrybą, kultūrų įvairovę, bendravimą su tekstu bei tarpusavio bendravimą... Parodos kuratorius dailininkas Kęstutis Vasiliūnas informacijoje apie parodą teigia: Ši paroda – tai kvietimas dialogui. Kvietimas pasidalinti savo „tekstu“ su kitais, kvietimas įsiskaityti į kito žodžius, pajusti jo sielos virpesius, jo širdies dūžius. Tad atsiliepkime į šį kvietimą. 

Anne-Maree Hunter, Australija

Bet parodos pristatymo pavadinimas išreiškia ir mano nuostabą, ir kartėlį. Aš parodą atradau praėjus savaitei po atidarymo (2009 m. balandžio 30 d. ) ir likus savaitei iki uždarymo (2009 m. gegužės 16 d.). Kiek žiūrovų per dvi savaites gali suskubti atsiliepti į šį kuratoriaus kvietimą? Parodos faktą nutyli dienraščiai, neradau recenzijų ir kultūrinėje spaudoje, o ką jau kalbėti apie TV. Parodos organizavimas, rengimas truko dvejus metus. Ekspozicija veikia tik dvi savaites. Parodoje dalyvauja žymiausi, pasaulyje vertinami, garsiais prizais konceptualiose ir dailininko knygos parodose apdovanoti menininkai. Tai reta proga pamatyti tai, kas kuriama tolimiausiose šalyse, į kurias pasižiūrėti šių kūrinių tikrai nenuvažiuosime. Tai proga su nuostaba atrasti ne gniuždantį trauminį realizmą ar rėksmingą, bjaurumu šokiruojantį abjekto meną. Ši paroda liudija kitokias tendencijas, maži meno objektai turi didžiulį estetinį ir filosofinį krūvį. Gera alternatyva pasiilgusiems ,,tikro meno“. Tik ar to išsiilgęs žiūrovas žino apie tokią galimybę? Nes šią parodą gaubia tyla. Ji nepristatoma su gatvės muzikos būgnais, jos atidarymo nelydėjo valdžios vyrų palydos, ji neuždeda blizgios karūnos LDS vadovams, nežadina sensacijų ieškančių žiniasklaidos maitvanagių instinktų. Ir net tylūs dailėtyros darbininkai nemato reikalo apie tai prabilti.

Christopher Arnold, USA

Dailininko knygos trienalė į Vilnių atkeliavo pasisvečiavusi Leipcigo knygų mugėje. Po to važiuos į Daniją, kur Silkeborg Bad Art centre veiks nuo 2009 m. rugsėjo 12 d. iki gruodžio 13 d.; 2010 m. pavasarį – ji bus rodoma Švedijoje, Halmstado galerijoje ,,Hübner Bokform“; 2010 m. gegužę ją turės progą pamatyti Pietų Korėjos Seulo žiūrovai, o vasarą unikalią dailininko knygos kolekciją išvys Venecijos gyventojai ir svečiai. Tai kaip čia išeina, kad Lietuvos iniciatyva organizuota, autorinės knygos naujausias tendencijas atspindinti paroda, kurioje matome ir lietuvių menininkų darbus pasaulio kontekste, Europos kultūros sostinėje nesulaukė reikiamo dėmesio. Esu įsitikinusi, kad organizatoriams nereikėtų iš 330 menininkų iš 56 pasaulio šalių atsiųstų knygų į ,,5-ąją tarptautinę dailininko knygos trienalę Vilnius 2009" dėl vietos stokos atrinkti tik 132 menininkų darbus iš 34 pasaulio šalių (Jordanijos, Pakistano, Irano, Meksikos, Kubos, Singapūro, Islandijos, Pietų Afrikos, Kanados ir daugelio kitų), jei ekspozicija rastų tinkamą vietą Vilniaus šiuolaikinio meno centre. Bet, deja, ŠMC rūpi tik tai, ką jis pats daro ir kas tik jam patinka. Plataus bendrakultūrinio, ne selektyvaus žvilgsnio į pasaulio ir Lietuvos meno raidą tikrai stokojama, jau nekalbant apie patriotizmą ir atsakomybę visai Lietuvos kultūrai. 2004 metais Kaune svečiavęsis išeivijos dailininkas Pranas Gailius teigė, kad ,,knyga, manau, visiems svarbi, bet mums, lietuviams, ji yra ypač svarbi. Mes esame knygos tikintieji. Kai knygnešiai nešė knygas, jie simboliškai nešė ir šviesą į Lietuvą. Tai – unikalus atvejis istorijoje. Ir aš labai gerai galiu įsivaizduoti, kad žmonės gali rizikuoti savo gyvybe dėl knygos. Tai – fantastiška ir labai jaudinama.“.

Šios 5-osios trienalės tema: „Tekstas“.

Thurle Wright, UK

,,Nuostabiausia, kaip skirtingų šalių kultūra, tradicijos, meno mokyklos atsispindi menininkų sukurtose dailininko knygose. Popierinės tipografinės knygos ir knygos atspausdintos klasikinėmis grafikos technikomis – medžio graviūra, šilkografija ar litografija; knygos, atliktos mišria technika, jungiant skaitmeninės spaudos galimybes su piešiniu, koliažu ir objektu; konceptualios ir „rankdarbinės“ išsiuvinėtos knygos; knygos objektai,  le parello ir Fluxinės knygos. Svarbiausia čia idėja, kuri materializuojasi įvairialypiu pavidalu, ir visai nesvarbu, kokios išraiškos priemonės knygoje panaudotos. Tad ar tai būtų „bibliofilinės“ knygos, ar eksperimentinės, ar knygos objektai, – visos jos, papildydamos ir kontrastuodamos viena su kita, padeda atskleisti nuostabų ir paslaptingą dailininko knygos pasaulį“, – rašo kuratorius K. Vasiliūnas. Dailininko knyga skiriasi nuo tradicinės, kurią vartome bibliotekose ir perkame knygynuose. K. Vasiliūnas dailininko knygą apibūdina kaip savarankišką meninį objektą: ,,Dailininko knyga yra nekomercinis, unikalus, nepabaigtas, apgalvotas, natūralus, nedekoruotas iliustracijomis, paradoksalus, meistriškas, paslėptas nuo žiūrovų po stiklu, lentynoje, stalčiuje, dėžutėje, brangus, iš skirtingų medžiagų padarytas, turintis aiškią idėją, nenukopijuojamas, universalus, nevartomas be pirštinių, neįrėminamas ir nekabinamas ant sienos meninis objektas.“ Dailininko ,,knygai-objektui“ svarbesnis vizualus suvokimas. Tai erdvė be žodžių.

Wakilur Rahman, Bangladešas

K. Vasiliūnas: ,,Organizuodamas šią jubiliejinę trienalę siekiau, kad ji būtų tiesiog geriausia. Ir ne tik geriausia iš „mano“ trienalių, bet aukščiausio meninio lygio Europoje. Ir jau drąsiai sakau, kad menininkai, dalyvaujantys šioje parodoje, tai padarė. Tai atsigręžimas vienam į kitą, siekimas užmegzti kontaktą su kitu žmogumi, nesvarbu, kokioje šalyje jis gyventų, kokia kalba kalbėtų, kokiai religijai priklausytų. Laiškai, dienoraščiai ar poeziją perteikti žodžiais, vaizdais, širdimi. Tai žodžiai (Pradžioje buvo Žodis. Jn 1, 1) įgavę „kūną“ iš popieriaus, metalo, medžio ar bet kokios kitos medžiagos. Žodžiai, virte tipografinio teksto lavina, kaligrafinėmis raidėmis, ar išviso išnykę nuo knygos lapų ir palikę tiktai skyrybos ženklus, įspaudus popieriaus lape.” 

Kristen Alvanson, Iranas

Pranas Gailius: ,,Jeigu šiek tiek turiu supratimo apie pasaulį ir žmones, tai tų knygų dėka. Aš net jaučiuosi per mažas pasakyti, kas yra knyga. Bet iš šito mano pasakymo galite suprasti, kad knyga man yra nepaprastai reikšmingas dalykas. Aš mėgstu knygas skaityti, bet knyga man patinka ir kaip daiktas. Man patinka tos raidės, kurios įšsilieja į didelę pievą, lyg pats Dievas lankstytų tą pievą. Ir jis ją lanksto lietingai – tai mus atgaivina.”

Bernardinai.lt