Per trumpą vieno mėnesio rinkimų kampaniją Dalios Grybauskaitės štabui ir neskelbiamiems rinkimų ideologams pavyko išsaugoti vienintelės tinkamos kandidatės aureolę, tad pirmadienį jau galėsime D. Grybauskaitę vadinti Jos Ekscelencija.

Pirmą kartą Lietuvos istorijoje valstybės vadove taps moteris.

Kitas išskirtinis šių rinkimų bruožas: pirmą kartą per Prezidento rinkimus (tiek prieškario, tiek po antro nepriklausomybės paskelbimo) į vieną kandidatą susiliejo iki šiol buvusios itin priešingos politinės jėgos – kairieji ir dešinieji. D. Grybauskaitę parėmė ir Vytautas Landsbergis, ir Algirdas Brazauskas, politiniai kaliniai ir tremtiniai bei komunistuojantys Algirdo Paleckio „frontavikai“ (pirmieji tą padarė viešai, antrųjų nusiteikimą parodo apklausos) bei, reikia manyti, dauguma buvusių ilgametės aukštosios partinės mokyklos dėstytojos auklėtinių – kompartijos nomenklatūros atstovų.

Tiesa, Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga lyg ir bandė vinguriuoti iš tokios dviprasmiškos situacijos – pradžioje paskelbė D. Grybauskaitę „geriausiai atitinkančią LPKTS kriterijus“, o po to išvardijo, kokių kriterijų iš savo kandidatės reikalauja: paskelbti detalią biografiją, deklaruoti pozityvų požiūrį į pokario Lietuvos Laisvės kovas, nusiteikti spręsti desovietizacijos ir liustracijos problemas, aktyviai kelti tarptautinėje plotmėje SSRS okupacijos žalos atlyginimo klausimą.“ Normalioje demokratijoje tokie kuriozai sunkiai logiškai suvokiami: pirma parama ir agitacija, o po to prašymas praskleisti neaiškios biografijos uždangą (o kas bus, jei po ta uždanga atsivers ne tai, ko tikimasi?), todėl savo forma kiek primena Ostapo Benderio derybas: o galima būtų ryte – kėdės, o vakare – pinigai?

Dar sunkiau suvokiama, kad iš aukštosios partinės dėstytojos ir akademijos prie CK KPSS doktorantės tikimasi liustracijos ir desovietizacijos, pozityvaus požiūrio į Laivės kovas – negi D. Grybauskaitė (beje, iki šiol tvirtinanti, kad dėl praeities nesigaili, nes nedarė jokių rimtų klaidų) gali liustruoti ar desovietizuoti pati save? Pagaliau užtenka žaisti vien KGB korta, politiniai kaliniai kaip niekas kitas turi žinoti, jog KGB aparatas buvo tik represinis įrankis, užtikrinantis Komunistų partijos diktatūrą! Todėl tenka dar sykį viešai konstatuoti, kad šie Prezidento rinkimai galutinai nubraukė partinę takoskyrą pagal praeities vertinimą, ir visos dešiniųjų partijų ir politkalinių sąjungų kalbos apie liustracijas ar desovietizacijas nuo šiol tampa ir komiškos, ir spekuliatyvios. Mums belieka viltis, jog laikas ir bus ta tikroji desovietizacija, kad dar po dešimties metų (šiuo metu prognozuočiau, jog D. Grybauskaitė prezidente išbus dvi kadencijas) mūsų rinkimų kampanijose kandidatų su okupacinį šleifą velkančiomis biografijomis paprasčiausiai nebeliks.

Dar vienas šių rinkimų paradoksas – daug kalbėdami apie demokratiją ir pilietinę visuomenę, D.Grybauskaitė ir jos neskelbiami ideologai padarė viską, kad ir demokratijos, ir pilietiškumo šiuose rinkimuose būtų kuo mažiau. Atvirų viešų diskusijų vengimas, reikalavimas prieš interviu suderinti klausimus su rinkimų štabu, iškraipyti ar slepiami biografijos faktai – visa tai niekaip nedera su demokratija. Akivaizdus tokio vidinio susipriešinimo pavyzdys – žinomo žurnalisto Virgio Valentinavičiaus straipsnis: besipiktindamas, kad dabartinė rinkimų kampanija paversta migdomaisiais rinkėjams, kad „vienas po kito uždaromi oficialūs langai, pro kuriuos partijos ir kandidatai galėtų parodyti savo veidus“, jis čia pat priekaištauja dėl „purvo“ prieš D. Grybauskaitę. Bet nuo kada biografijos ar nuveiktų darbų nagrinėjimas, netgi fakto konstatavimas, kad ji – milijonierė, demokratinėje visuomenėje tapo „purvu“?

Kas kita, jei būtų kalbama apie purvinas antiagitacines formas, kurios šį savaitgalį pasirodė „Respublikoje“ – bet jos jau atsirado po minėto V. Valentinavičiaus straipsnio. Būtent paskutinėmis rinkimų kampanijos dienomis „Respublikoje“ ir tokiuose nežinia kam priklausančiuose ir nuolat už įstatymo ribų veikiančiuose leidiniuose, kaip „Karštas komentaras“, prasidėjęs atviras tyčiojimasis iš D. Grybauskaitės, yra akivaizdus įrodymas, kaip jos pergalės bijo tie, kurie jau seniai pripratę šantažu ir juodais pinigais tampyti mūsų visų gyvenimus įvairiausiomis šešėlinėmis gijomis (jei, žinoma, čia tikra priešprieša, o ne kažkur gerai surežisuotas  scenarijus, į kurį ne kartą buvo gudriai įtraukti dešinieji – kaip antai su a. a. „atsivertusiu“ bankininku Genadijumi Konopliovu, Artūro Paulausko skyrimu generaliniu prokuroru ar KGB rezervistų Arvydo Pociaus ir Antano Valionio palaikymu). Dar įdomiau, kad visa ši purva-sklaida rinkimų kampanijos pabaigoje savo favorite pasirinko Kazimirą Prunskienę ir atvirai agituoja už ją - logiška būtų manyti, jog tai daroma ne be K. Prunskienės pastangų ir pinigų.

Iš čia kyla du paprasti klausimai valstybės institucijoms: ar ir šį kartą Vyriausioji rinkimų komisija nepasidomės, kas ir kaip finansavo šiuos užsakymus ir atviriausius rinkimų kampanijos pažeidimus (nėra nuorodų į užsakovą ir užsakymo ženklų) „Karštame komentare“, „Respublikoje“, „Vakaro žiniose“? Ar ir po šios purvinos bangos „Respublikoje“ valstybės institucijos ir toliau šiame laikraštyje už valstybės pinigus spausdins savo skelbimus, Seimo pirmininkas ir ministrai reklamuos save ir tokiu būdu skatins piliečius pirkti ir skaityti tokią „žinia-sklaidą“?

Trečias klausimas jau daugiau retorinis: jei ana pusė pagaliau nusprendė statyti už K. Prunskienę, kodėl pasirinkta tokia keista taktika – užsakytuose leidiniuose D. Grybauskaitės praeitis lyginama su K. Prunskienės, taip bandant pagražinti K. Prunskienę ir lyg apeliuojant į dešinįjį rinkėją – ar tokiu būdu nenubaidomi pagrindiniai K. Prunskienės rinkėjai? O gal naiviai tikimasi pritraukti visus eurokomisarės skeptikus?

D. Grybauskaitė šioje rinkimų kampanijoje patvirtino savo sugebėjimą laviruoti tarp visų valdžių bei partijų ir kartu atrodyti ryžtinga. Ji kritikavo oligarchus ir monopolijas, nors dalis jiems priklausančių žiniasklaidos priemonių ją rėmė itin ryžtingai; jai teko išlaviruoti tarp palaikymo ir kritikos dešiniųjų Vyriausybei, apsiribojant nieko nesakančiomis frazėmis apie galimą kelių ministrų keitimą. Todėl likus kelioms dienoms iki balsavimo taip niekas ir negali tvirčiau pasakyti, kaip būsima prezidentė elgsis Vyriausybei sudėjus įgaliojimus, ar po Naujųjų metų, kai po Ignalinos elektrinės uždarymo atplauks trečioji krizės banga? Kaip po rinkimų būsimai prezidentei pavyks išlaviruoti, pavyzdžiui, tarp koncerno „MG Baltic“ ir jam priklausančio interneto dienraščio „Alfa.lt“ bei LNK televizijos, bene didžiausių D. Grybauskaitės rėmėjų, ir tarp Tėvynės sąjungos – juk dar prieš kelis mėnesius „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus yra labai atvirai kritikavęs Andrių Kubilių su Algirdu Šemeta ir jų vykdytą mokesčių reformą („neokolonializmas šiuo atveju būtų tinkama sąvoka esamai padėčiai nusakyti“)?

Į D. Grybauskaitę sudėta tiek vilčių, kad jei jai nepavyktų per mėnesį išformuoti „Leo Lt“ ( „Leo Lt“ stebėtojų tarybos pirmininkas V. Poderys net neabejoja, kad antrinė LEO įmonė „InterLinks“ liepos vidury pradės elektros tilto į Švediją statybą, o „InterLinks“ jau ruošia paraišką ES lėšoms įsisavinti), tai būtų greičiausiai ir todėl skaudžiausiai sprogęs politinis burbulas Lietuvoje. Be abejo, didžiausias viltis D. Grybauskaitės rėmėjai sieja su ypatingomis permainomis tarp teisėjų ir Saugumo departamente – Valdas Vasiliauskas net nesulaukęs rinkimų pabaigos rašo, kad jau tikrai kažkam iš VSD „reikės sėsti“. Tikėjausi, kad debatų metu kandidatai atskleis, kokiais būdais reformuos teisėjų klaną, iš kur ims naujų teisėjų. Deja... 

Žodžiu, lūkesčių tiek daug, kad vienam žmogui, net ir „geležinei“ eurokomisarei su juodu karatė diržu, aiškiai per daug. Kad ir kaip D. Grybauskaitė ryžtingai kartotų, jog ji viena nuspręs, ką ir kaip daryti, visiškai aišku, kad jos komanda bus itin svarbus jos valdymo dėmuo – juk labai svarbu ne tik atsirinkti, bet ir gauti objektyvią bei tikslią informaciją, iš kurios gali rinktis.

O čia ir vėl nežinomybė. D. Grybauskaitė sako savo prezidentinę komandą rinksianti iš buvusių darbuotojų – kokių, kas jie? Ar į jos komandą bus pakviesti žurnalistas V. Valentinavičius ir politologas Vladas Laučius, filosofas Leonidas Donskis, turėję nemažą įtaką D. Grybauskaitės pergalei? O jei bus pakviesti, ar eis, ar išsiskirstys po Briuselius ir  redakcijas? Kaip kažkada V. Laučius savo straipsnyje aiškino, kad D. Grybauskaitė jau neturi teisės nekandidatuoti į Prezidentus, taip mes privalome pasakyti: tie, kurie kartu su ja suteikė rinkėjams tiek vilčių, nebeturi teisės po rinkimų lengvai palikti Prezidentės vienos, pasitraukti į šoną ir stebėti, kaip jų projektas pildomas kitų rankomis. Tai būtų nesąžininga. Ypač kai tiek aplink neaiškumų ir tiek norinčių tas vakuumo duobes užpildyti visai kitomis programomis, nei kalbėta rinkimų metu.

Akivaizdu, kad pirmadienio rytą kova dėl įtakos ir vietos D. Grybauskaitės komandoje ypač sustiprės. Kas šioje kovoje nugalės – vienas Dievas težino. Todėl ir norėjosi, kad rinkimų kampanijoje, tegul ir kandidatei skausmingu būdu būtų išviešinta viskas, kuo ateityje koks valstybės nedraugas ar savanaudis galėtų šantažuoti pirmąjį valstybės asmenį. Deja, šiuo atžvilgiu demokratijos mechanizmas įstrigo, D. Grybauskaitės rinkimų štabas padarė jai ir mums visiems meškos paslaugą – baltų dėmių ant pirmosios ledi suknelės liko.

O juk gyvenimas rinkimų naktimi nesibaigia. Jis tęsiasi ir žymi naują 5 metų pradžią. Naujų lūkesčių pradžią. Ir už ją bus atsakingi visi, tuos lūkesčius kūrę.

Palinkėkime jiems palankaus vėjo.

Bernardinai.lt