Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje. Sudarė Liudas Jovaiša. Vilnius: Aidai, 2008.

Enciklopedinis leidinys, tvarkingai sudarytas, meniškai iliustruotas; jungtinis lietuvių ir lenkų istorikų, dailėtyrininkų, knygotyrininkų projektas. Tai, kad aristokratiškųjų benediktinų invazija į Lietuvą sutampa su jos vardo paminėjimo tūkstantmečiu ir knyga išspausta jubiliejaus proga, man visiškai neįdomu. Benediktiškoji tradicija visoje Europoje turėjo didelę įtaką; pas mus po sovietmečio traumų ji ne tik kad nėra labai žinoma, bet apie ją mažai ir kalbama. Priežastis paprasta - nedaug išmanančiųjų. Knygoje daugiausia nagrinėjami dailės ir architektūros aspektai, bet epizodiškai kliudomas ir benediktiškasis dvasingumas (sakyčiau, inteligentams netgi patrauklia forma, kalbant apie jį ne visai tiesiogiai, per kultūros lobių prizmę). Tiek subtilių kulinarinių ypatybių, tiek paslaptingų lectio divina ir relikvijorių simbolikos pasaulyje gyvenantys benediktinai turi ypač savitą prasmių sukūrimo ir savistabos rakursą, sukeliantį skaitytojui kone antgamtinę nuostabą. Jis tarsi trapūs Kražių benediktinių įžadų aktų atspaudai – laikinąją būtį paverčiantis regimu ženklu, tvirtai skelbiančiu dar apčiuopiamesnės transcendencijos perspektyvą. 

Mindaugas Paknys Mirtis LDK kultūroje XVI-XVII a. Vilnius: Aidai, 2008.

Leidykla ,,Aidai“ mėgsta prabangias temines studijas, ar tai būtų karaliai, ar jurodivai, ar pati mirtis. Mirtis kaip socialinis reiškinys memento mori epochoje – dar ir itin įdomus, mažai tyrinėtas reikalas. Dar nuo empatiškos autoriaus pratarmės supranti, jog ji tais laikais turėjo būti daug įprastesnė, tačiau tiek pat skausminga; apimant ir vaikų mirtį, ir savižudybes, ir apleistų žmonių priežiūrą špitolėse. Sakramentų sistema, laidotuvių kalbos, antkapiai ir epitafijos – visa tai labai aiškiai konceptualizuoja barokišką laiko dvasią, priešinimąsi šėtono pergalei. Labai patiko faktas, jog be sielvarto ir atsainaus didikų požiūrio į mirtį, Baroko laikotarpiu atsiranda dar vienas aspektas – realus santykis su mirusiuoju, jo kritika, ne vien gerų savybių išvardijimas, neapsiribojimas panegirika. Turbūt taip buvo bandoma įrėžti griežtą skirtį nuo pagoniškojo baltų pasaulio. M. Paknys kruopščiai analizuoja kontraversiškus mirties simbolius, su eruditui būdingu nuoseklumu kalba apie istorinių to meto asmenybių aplinką ir mirties kultūros persmelktus jos atributus (gerosios mirties vadovėlius, testamentus, religinę identifikaciją). Poligrafiškai nepriekaištingos iliustracijos nukelia į kondensuotas vizualines to meto amžinybės ilgesio išraiškas. Knygoje  gausu pikantiškų smulkmenų besidomintiems paveldu ir istorijos mėgėjams. O ir gotų ar emo subkultūrų atstovai, jei tik kas jiems protingai įsiūlytų, savo pereinamame laikotarpyje iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį galėtų skaityti šią studiją kaip vadovėlį: neabejoju, kad tai labai praverstų jų estetinei savivokai. Pvz., įspūdingas paveikslas ,,Mirties šokis“ Gardino Brigičių bažnyčioje šiandien vertintinas kaip vienas ankstyvųjų komiksų, didaktinių vaizdo ir naratyvo jungties pavyzdžių.

Vidmantė Jasukaitytė Senis, arba laiškai Antikristui. Vilnius: Alma littera, 2009.

Vėl darbščios rašytojos romanas, tik jame daugokai spigaus šūkčiojimo. Gal vertėtų primažinti kūrybingumo tempą: vėlgi eksploatuojamos teologinės temos. Ta biblinė simbolika, įvaizdžiai gal dėl daugybės vertimų pasiūlos jau kiek įkyrėję. Adaptuoti savo asmenines Biblijos interpretacijas skaitytojui – viena madingiausių šiandienos tendencijų. Ir vis dėlto ji pati savaime nėra žalinga V. Jasukaitytei, suvokiančiai save kaip romanistę. Žalingas manymas, jog megakultūriniai klodai turi pasiduoti taip lengvai ir jais galima keliauti tarsi raudonu kilimu. Nors pagrindinis veikėjas turi statusą ,,Senis“, ,,Senio ir jūros“ archetipai čia tik renovuojami, bet ne originaliai perkuriami. Romanas parašytas lengva, nesudėtinga kalba, nors reflektuoja ne tokius jau kasdienius klausimus. Skaitant susidaro įspūdis, jog autorė rašo pasiduodama vaizduotę pasroviui nešančioms fantazijoms, bet ne priverčiant save jas įdėmiau analizuoti. Tokiu būdu pavojingai priartėjama prie banalybės ribos. Sapnai, jei jie virsta medžiaga, bet neturi analitinių atramų (arba turi perdėm dirbtines), nieko gero meno kūriniui neduoda. Intelektualinio romano pretenzijos negelbsti nei rusiškos, nei lenkiškos, nei lotyniškos inkrustacijos. Jos tik sukuria kiek mistifikuojančią verbalinę polifoniją, dekoratyvizuoja sąmonės srauto stilistiką. Politinės figūros ir jų pavertimas veikėjais šiame romane man atrodo pernelyg ryškus etinių nuostatų gilinimas. Etinių nuostatų deklaravimas romane apskritai vertingas tik tada, kai jis nevulgarus, t. y. nesusijęs su nuvalkiotomis tiesomis ir plokščiomis konkretybėmis. Vis dėlto romano vaizdinija neblogai išplėtota, šiuo atžvilgiu V. Jasukaitytė yra žodžio meistrė ir apie parduotuvių realijas rašančioms žurnalistėms ligi jos toli. Kaip tik jos, žurnalistinių romanų autorės, iš tokios lektūros ir turėtų mokytis geriau rašyti. Matyti ne vien paviršius, bet ir, pagal savo galimybes, rizikuoti atrasti gelmes.  

Bernardinai.lt