Džiaugdamasi visuomenės atvirėjimu, nutariau palaikyti kolegas, reflektuojančius savo santykį su anoniminiais interneto komentatoriais. Jeigu egzistuoja toks socialinis reiškinys, juk turėtų egzistuoti ir jo analizė. Niekas neprivalo teisintis dėl savo privataus gyvenimo detalių, bet įvardyti jausmus tikrai galima, juolab, nedaug kas iš mūsų leidžia sau tokią purvinančią ,,prabangą“ internetinėse batalijose. Taip, viešai rašantieji apie tai neretai kaltinami ,,susireikšminimu“, tačiau juk gali būti, kad ši (susireikšminimo) baimė kur kas labiau kankina anapusinius anoniminius kaltintojus. Be to, pastebėjau, begyvendama po saule, kad susireikšminimas gėdingas atrodo tik maždaug ligi trisdešimties. Vėliau supranti, kad jis tiesiogiai daro įtaką tolesnio gyvenimo kokybei.

Kartais komentatorius kiek ironiškai vadinu kalifais: tai asmeninė leksika, bet ji atspindi mano kone sakralinę pagarbą anonimiškam diskursui. Po Muchamedo mirties valdę kalifai laikėsi pranašo tradicijos: jie buvo patys teisingiausi, patys protingiausi, patys doriausi. Kalifatas buvo tiesiogiai pavaldus Alachui; po jų mirties prasidėjo visiška netvarka, išsidraskė visi kas sau į savo puses. Kai matau, jog interneto dienraščių skaitytojai reiškia savo opoziciją straipsnių autoriams, mintyse vadinu tą atoveiksmį ,,kalifų puolimu“. Vadinasi, gyvename demokratinėje visuomenėje, kur kiekvienas turi teisę į pasisakymą, nuomonę, tiesos kalbėjimą nepalankiomis aplinkybėmis. Skaitydama tikiu, jog kalifai yra būtent jie – netrokštantys viešumo, kuklūs, nusižeminę, anonimiški ir teisingi.

Nepasakysi, kad komentatoriai nėra autoriams svarbūs. Tik jie turi sąlygas bet kada išreikšti savo jausmus mūsų atžvilgiu, o štai mes niekada to nedarome. Suspausti jausmai, pasak žinovų, pūliuoja. Žmonės neretai manęs klausia, ar pasiskaitau komentarus. Vadinasi, jiems svarbu, kad išreikšta informacija mane pasiektų. Dar juos labai domina, ar tie komentarai mane įskaudina. Tada jie panašūs į vaikus smėlio dėžėje – kurie griauna, ką pastatei, kad pamatytų, kaip tu apsižliumbi, ir pasitikrintų savo galias. Man ir pačiai kiek baisu dėl to, kad ne: komentarai, net ir su bjauriai asmeninėmis aliuzijomis, manęs nebeįskaudina, jie tik sukelia intravertišką juoką. O juk tai kažkoks jausmų nuvertėjimas, nesugebėjimas priimti kritikos, patirti paniekinimo. Draugai ir artimieji gali paliudyti, kad nieko neprašau manęs palaikyti, ginti, netgi neinformuoju apie savo publikacijas. Laikausi geležinės taisyklės nekomentuoti nuosavų tekstų; nei savo, nei jokiu kitu vardu po jais neiti į internetinę diskusiją. Rašymo kultūra turėtų remtis oriu santykiu su adresatu. Portalų autoriai turbūt rašo ne tam, kad būtų glostomi; kai jauti psichologinį paglostymo poreikį (kas, beje, yra natūralu ir aktualu kiekvienam), susirandi tam daug intymesnių būdų. Žinai (kartais ir iš po tekstu paliktų pėdsakų), jog tave perskaito ir daug gudresni už įsivaizduojamą skaitytoją žmonės, ir gerbi jų kandžias užuominas, kritišką pašaipą, ironiją ir skepsį. Mokaisi iš jų. Vis dėlto kartais pagalvoju (skaitydama atsiliepimus, nebūtinai po savo tekstais), jog komentarai išduoda ir juos parašiusiųjų kvailybę, nemokėjimą skaityti. Tekstas (net ir trumpas) kaip jokia kita substancija atspindi jį parašiusiojo vidaus pasaulį: tiek filologinė komentaro kultūra, tiek perskyros tarp realybės ir fikcijos jausmas, tiek loginis ar estetinis visumos suvokimas išduoda komentatoriaus skaitymo galimybių lygmenį. Dar yra kategorija komentatorių, kurie nuolat verifikuoja autorių seksualinį gyvenimą ar kitus jų biografijų aspektus. Šitie patys nekalčiausi, nes tikriausiai kenčia viso labo tik nuo falocentrizmo.

,,Bernardinų“ dienraščio autoriai susiduria su kiek specifine komentatorių grupe, atstovaujančia fundamentaliems religiniams interesams. Mano atveju jie neretai apeliuoja į nusižeminimo jausmus, lyg tiksliai žinotų, kad niekad gyvenime nesu buvus pažeminta ir todėl skubėtų suteikti man šią sielą taurinančią paslaugą. Gali būti, taip jie kovoja su savo pačių patirto pažeminimo traumomis, nuolat bandydami mane į kažką nevykusiai ir nemokšiškai ,,atversti“ ir tuo užgaudami daugybės abejojančiųjų jausmus. Kita vertus - kaip nesidžiaugsi, kad vis dar atsiranda žmonių, kuriems nuoširdžiai rūpi tavo sielos išganymas. Vis dėlto bijoti turbūt verta ne tų, kurie ieško tiesos, o tų, kurie ją rado. Kaip sakė Thomas Mertonas – poetas turi atskirti savo rašančiojo pašaukimą nuo katalikiškumo ir nesinaudoti eilėraščiais apaštalavimui. Bažnytinės bendruomenės tenkina daugelio iš mūsų sociumo poreikius: iš patirties žinau, kaip stipriai prie to prisirišama, nes patiriamas emocinis saugumas, reikalingumas, įtikima ,,teisumo“ nuosavybe, kurią amžiais stengiasi paveržti ir po kojomis paminti piktas ir žiaurus likęs pasaulis. Bažnyčia, kuri dažniausiai asocijuojama ne vien su Vatikano spindesiu, bet ir su silpnųjų prisikėlimo triumfu, mums reiškia galias, su kuriomis norėtume tapatintis. Visada kartojau ir kartosiu, jog Dievas, deja, priklauso ne mums – tai paribių, mažutėlių, netikinčiųjų reikalas. Šventumas nėra grožėjimasis savo dvasinio tobulėjimo praktikomis, juolab – jų agresyvus primetimas kitiems, mažiau tobuliems arba ieškantiems tobulėjimo kita linkme. Nėra tai ir teritorijų gynyba, epifanijos monopolizavimas, teisė moralizuoti, niekinti kitaip manančiuosius. Gal tai tuštybė, bet didžiuojuosi, kai savo komentaruose mane palaiko netikintieji, o menkina ,,savi“. Jeigu Paskutiniojo Teismo dieną, kuria aš vis dėlto tikiu, bus leista pasirinkti – pasiliksiu su netikinčiaisiais; jie jautresni ir gailestingesni. Gali būti, kad aš irgi daugelio religinius jausmus užgaunu, tačiau to visiškai nesiekiu; savo tekstais reiškiu tik subjektyvias pozicijas, niekam netrukdydama rašyti paralelinius, kitai stovyklai atstovaujančius tekstus. Daugelyje savo tekstų siekiu išreikšti viso labo mąstymą apie religines patirtis, nepretenduojantį į jokias tiesas. Tie samprotavimai nebūtinai turi sutapti su doktrina ar ideologija; greičiau tai emocinės intencijos suprasti išraiškos. Jūs jas irgi daug kartų išreiškiate savo komentaruose, išpažindami, jog daugelį dalykų patiriate kitaip.

Branginu savo komentatorius, net ir tuos, kuriems atrodo, kad jie mane niekina arba nekenčia. Ties mano tekstu jie gaišta dalį brangaus savo gyvenimo laiko: be to, neapykanta yra kur kas arčiau meilės negu abejingumas. Skaitytojas visada teisus ir drąsus, nes nematomas. Užtai jis ir kalifas.

Nustembu, nes nuolat atsiranda žmonių, kurie mane gina nuo šiurkščių komentarų. Jų pėdsakai santūrūs ir lakoniški, jie kerta tiksliai ir riteriškai. Nežinau, negaliu atspėti, kas jie, bet norėčiau jiems padėkoti.

Taip mes auklėjame vieni kitus.