Ar sutikote įdomių mokytojų? Aš sutikau. Muzikos mokytoja, kuri tebenešioja lenoniškus akinukus, buvo tikra hipė ir liepė mintinai išmokti ne vieną ,,The Beatles“ dainą, nes jos „kala per stogą“; nuolat platėjančias kelnes mūvintis fizikas savo namuose, ten yra pagrindinė mokinių susibūrimo vieta, „sumūrijo“ sieną iš senų televizorių... Tokie pedagogai, jų idėjos, pasirinktas gyvenimas mokiniams prie širdies. 

Vienas jų – Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Stepas Eitminavičius. Trisdešimt ketvirtus metus dirbantis lituanistas –2001-ųjų Metų mokytojas, taip pat prozininkas, eseistas.

Rugsėjo pirmoji. Mokytojas įeina į kabinetą. Ant stalo daugybė stiklainių. Uogienė, medus. Tai – dovanos vietoj gėlių, nes auklėtojas kitados pasakė, jog gyvos gėlės gražesnės nei mirusios.

Dažnai girdime apie mokytojo svarbą jauno (ir ne tik) žmogaus gyvenime. Ką pasakytumėte apie metų metus nesibaigiančią švietimo reformą?

Kai reformos per dažnos, mes negalime patikėti savo buvimo mokykloje, net apskritai šiame gyvenimėlyje, prasmingumu. Pradedi abejoti, ar svarbu tai, ką darai. Žinoma, kaita, atsinaujinimas reikalingi, bet galimi ir demagogiški reikalavimai, neatsakingumas, biurokratizmas. Nurodoma bendroji tendencija, programos, privalai jas vykdyti. Sunkiau, jei nesutinki su kai kuriomis nuostatomis, kai negali meluoti, bet nesinori kaltinti kitų (šį sykį – valdininkų) dėl vieno kito netobulumo ar net nonsenso mokiniams girdint. O ką pats darai, kad padėtis pagerėtų? Toks klausimas ir išmintingas, ir parodantis bejėgiškumą. Neretai taip būna, nes nelabai pamatuoti žingsniai mus nuvargina, kirba mintis, kad vykdydamas nurodymus užkrauni mokiniams per didelę naštą, kad galbūt geriau, protingiau būtų praleisti kurią nors abejotiną komandą pro pirštus. Labai gaila ir savo dienų, mėnesių, jei dirbi ne tai ir ne taip. Kai jauti, kad tavo jėgos netausojamos, kai žinai, kad tu pats visai sudėtingajai ugdymo sistemai nesi vertybė. Arba nesmagiai jautiesi negalėdamas padėti kitiems.

Greičiausiai dėl panašių reformų mokytojo specialybė vadinama neprestižine?

Nemanau, kad prieš dvidešimt ar trisdešimt metų buvo kitaip. Mūsų profesijos specifiškumas, sudėtingumas ne vieną atbaido. Vargu ar kas nors neina dirbti į mokyklą, kad nesugadintų kitiems gyvenimo. Dažniausiai mąstoma apie savąjį. Neprestižinės specialybės etiketę, be abejo, jaučiu, tačiau priežastį, regis, jau nurodžiau. Būti mokytoju labai labai sunku.

 Ar malonu? Taip. Bet čia jau kita kalba.

Ar mokytoju netampama, nedrįstama dirbti bijant nesusikalbėjimo su mokiniais?

Nesusikalbėjimas – gana inteligentiškas (aristokratiškas?) žodis. Pasakyčiau paprasčiau – klasės nevaldymas. Jei tavęs negirdi visa klasė, vadinasi, negirdi ir atskiras žmogus. Čia skaudžiausia nelaimė. Žinoma, toks pedagogas turėtų išeiti iš mokyklos.

 Galbūt nemėginama pasikalbėti, susikalbėti, nes mokinių daug, o nuovargio našta didelė. Visa klasė – iš esmės gana anonimiškas būrys, minia. O kai įsižiūri į vieną, kitokį, savitą jaunuolį, gražiau pasidaro. Tik laiko, jėgų, gal ir optimizmo pritrūksta... Bet jei nori sužinoti, kuo gyvena tavieji ugdytiniai, gali tai padaryti. Tuomet bus ir lengviau, ir sunkiau. Tačiau tikriau. Kita vertus, kasdien susitinki su 120 mokinių. Tokia interesų, prigimčių įvairovė ganėtinai apsunkina mokytojo būtį. Ar esu patenkintas savimi, kai mąstome apie susikalbėjimą ar nesusikalbėjimą? Ne vienas mokytojas liūdi, sielojasi dėl savo mokinių poelgių, ne vienas gana savikritiškai įvertina save ir mėgina kokybiškiau atlikti užduotis. Bet tai dažnokai nepasveriama, nepamatuojama, nepamatoma. Skaudu.

Ką daryti, kaip pedagogui įveikti  jaunimo priešiškumą, kad susirėmimai nebūtų tokie nemalonūs?

Kai mokytojui patinka būti mokytoju, kai jis jaučia, kad ne pats pasirinko profesiją, o yra pašauktas, situacija paprastesnė. Gimiau būti mokytoju – galimas ir toks suvokimas. Tada rūpesčiai, problemos nebaugina.

Reikia noro, kantrybės, išminties ir pasiryžimo iškentėti vaikų, paauglių siunčiamą negatyviąją informaciją. Būtent iškentėti, kitokio kelio nematau. Svaigus džiaugsmas yra akimirkų malonė, o visa kita – pareigos.

Galėtų padėti mokinių tėvai, deja, dažniausiai išgirstame tik priekaištus. Žmonės tingi padėkoti, pasidžiaugti, išsako vien nepasitenkinimą, stinga pozityvesnio požiūrio. Tėvams irgi reikėtų mokytis, kalbu apie tai per susirinkimus, tačiau matau, kad daugeliui rimtesnės problemos paprasčiausiai nerūpi. Ir neįkandamos.

Batsiuvys basas, siuvėjas nuogas, mokytojas...

Neatsakysiu „nemokytas“. Mąstau kitaip: mokytojas be mokinių. Tai situacija, kai nejauti, kiek žmonių tave girdi, kiek žmonių laukia tavo žodžio. Įsivaizduoju: rėkia, laksto vaikai ar paaugliai, o atokiau – liūdnokas, užsigalvojęs mokytojas. Prie jo niekas nepribėga, neprieina. Būna, abiturientai palieka mokyklą, ir su dauguma jų vyresni mokytojai niekada nesusitinka.

 Beje, man skaudžiausia, kad niekada ir neišsiaiškini, lieka paslaptimi, kaip buvo reaguota į tavo veiksmus ar mintis. Tik vienas kitas – ar dėkodamas, ar labai pykdamas – atviriau pašneka. Ne dėkingumo lauki, bet analizės, pritarimo, patarimo. Nesulaukęs truputį ar labai kenti.

Lankydama dailės mokyklą viena draugė nusidažė „ryžai“ plaukus vien dėl to, kad tokia spalva tapybos mokytojai buvo vienas didžiausių gražumų žemėje... Mokytojo įtaka neabejotina, tačiau atviri pokalbiai su mokiniais, situacijų analizė – retas reiškinys. Nežinia, ar pedagogas ganėtinai atviras, kad jaunas žmogus atsivertų kalbėdamasis rūpima tema... .

Sutinku, bendravimo niuansai labai sudėtingi, nes atvirumas susijęs ir su viena baisiųjų rykščių – pažymiais, pastabomis apie elgesį. Žinau, kad reikalavimais, vertinimais atbaidai. Neseniai kelis sykius žiūrėjau „Tomo Sojerio nuotykius“. Filme vaizduojamas gana atgrasus mokytojas. Va ir mąstau, kodėl menas mus tokius fiksuoja. Kad esame pedantiški, įkyrūs, smulkmenas sumaišome su esme? Kad nepajėgiame vien tik žvilgsniu nutildyti? Kad mūsų įsivaizduojamas gyvensenos modelis labai skiriasi nuo realybės normų?

Bet kiekvienas turime mokinių (ir esamų, ir buvusių), kurie parašo, pakviečia į svečius. Mano mokinio idealas – Prancūzijoje gyvenanti Jurga Barzdaitė-Martin. Ji tol zyzė, kol aš nuvažiavau į svečius. Priėmė kaip ministrą! Jos laiškai, jos žinutės – medus. Ar mano gyvenime tokia Jurga viena? Antra vertus, kitas ima ir anonimiškai taip išdergia, kad net valgyti nesmagu.

Ar pedagogas gali tapti mokytoju iš didžiosios raidės, jei pats nežino, kaip gyventi? Kaip tokiu atveju jis gali mokyti kitus?

Visų pirma didžiausi nesusipratimai kyla dėl didžiųjų raidžių...

Palietėme filosofinių diskusijų temas: kaip gyventi, kaip mokytis gyventi, kaip patarti kitam, nors pats atsakymo irgi nežinai. Aš iš pat pradžių suvokiu dvi mąstymo linijas: nemokėti gyventi, mokytis gyvenimo (protingų, siekiančių tobulėti, nesustabarėti individų devizas); ir nebrandžios dalies negebėjimas suvokti, kas vyksta čia ir dabar, jei prabylama ne apie be galo sudėtingus ir komplikuotus amžinuosius klausimus. Mokytojas, manau, turi daugelio dalykų nemokėti. Jis turi kaip mažas vaikas atrasti galbūt seniai kitų ir jo paties pajaustas tiesas. Mokiniai turėtų matyti dirbantį, šią akimirką kažką atrandantį mokytoją, o ne robotą, kompiuterį.

Man priimtinas dualizmas: stebėk ir stebėkis. Įsižiūrėk, įsiklausyk ir pamatysi, pajausi, koks pasaulis pozityvus. Aš nesu mėgėjas iki galo paaiškinti, tik nurodau kryptį, judėjimo būdus, primenu apie laukiančius malonumus ir pavojus, o tu jau savarankiškai kapanokis, nes tavo kelias yra (ar bent turėtų būti) unikalus.

Kultūrai ir švietimui skiriamas mažesnis dėmesys negu ginkluotei, užsienio politikai ar žemės ūkiui. Ką galima kalbėti apie aktyvią pilietinę visuomenę, kaip galima pakeisti emigracijos skaičius?

Visą laiką dėl to labai skaudu. Lyg priešokiais pasirūpinama, ir tiek. Manau, jog ginti mokytojo profesiją ne tik pedagogų dalia. Kažkas turi mums iš esmės padėti. Įsivaizduojamas uždaras ratas: kalti mokytojai, kad visuomenė tokia, bet kalta ir visuomenė, nepadedanti mums. Kokios įsigalėjusio chamizmo priežastys? Kiek ir ką pajėgi daryti mokykla? Eina mokytojas nešdamasis savyje visuomenės skausmą, jausdamas atsakomybę. Norisi, kad kas nors jaustų pareigą ir jį – iš esmės kitokį – pastebėti, apginti nuo maksimalių reikalavimų, kurių žmogus tiek fiziškai, tiek morališkai nepajėgus pakelti. Šalia visko – didysis, idealusis poreikis būti mokytoju. Būti savo noru. Jaučiant, kad jei keistųsi aplinkybės, pasirinkimas būtų tas pats.

Kokią įsivaizduojate moksleivių svajonių pamoką?

Padiskutuodavau su mokiniais ta tema. Vis prisimenu, kaip viena mergaitė pasakė: „Norėčiau tylos pamokos.“ Mokytojas kelias minutes pakalba, o paskui visi tyli. Mąsto, medituoja.

Be abejo, svajonių pamokos modelis priklauso nuo klasės stiprumo, nuo gyvensenos ypatumų. Atrodo, paaugliai visą laiką trokštų, kad būtų pabėgama nuo tipinio aiškinimo, rašymo. Kad būtų staigmenų. Intelektualesnių, inteligentiškesnių ugdytinių noras – pamatyti mokytoją iš arčiau, kad jis nebijotų atsiverti, kad tas atsivėrimas būtų ir skoningas, ir šmaikštus, ir netikėtų asmeninio gyvenimo faktų atskleidžiantis. Kalbu ne apie buitį.

Ar rašydamas stengiatės nupiešti naują mokytojo portretą?

Tokio tikslo neturiu, nors ir turėdamas nežinočiau, koks tas naujas portretas. Matyt, kiekvienas, kuris rašo, mėgina parodyti savo požiūrį, bando stabtelėti ties lyg ir netikėtomis aplinkybėmis, ties anksčiau lyg ir neaptartais vaizdais.

Man rūpi pasvarstyti, kaip mokytojo profesija veikia atskirą individą: tiek jį patį, tiek kitus. Kaip keičiasi žmogus ir kaip nuo to kinta mokytojavimo esmė. Kaip naujesni vėjai pakoreguoja elgesį: gilina abejonių šulinį, didina skepticizmo kalnelį, iš naujo verčia pasitempti...

Rašau grožinius tekstus, poleminius straipsnius, kartais – esė dienoraštyje, nes tai – labai malonus ir man svarbus užsiėmimas. 

Naujumas visada buvo civilizacijos varomoji jėga. Papasakokite, kaip realizuojate savo naujumo norą...

Negalėčiau tvirtinti, kad ką nors tyčia darau, kad būtų naujoviškiau. Klausimą pakreipčiau kitaip: ką daryti, kad norėtųsi tarsi pirmą kartą kalbėti apie Kristijoną Donelaitį, Juozą Aputį ar Justiną Marcinkevičių? Tarsi pirmą kartą – be galo sunki siekiamybė. Kad mokiniai pajaustų, jog BŪTENT Į JUOS kreipiamasi. Kad suvoktų aliuzijas. Tam reikalinga dvasinė (o dabar jau ir fizinė!) mankšta. Ėjimas į gražesnę pamoką man labai sudėtingas procesas. Bet žodis „ėjimas“ mano gyvenime pamatinis, neatsitiktinai aš – Eitminavičius.

 Mano noras turbūt yra vienintelis – ginti literatūrą, padorumą. Gynyba – nebūtinai silpnųjų reakcija, tai ir stipriųjų prerogatyva, leidžianti priminti amžinąsias vertybes. Man patinka per pamoką ekspromtu deklamuoti eilėraščius, pateikti vieną kitą faktą ne į temą. Kad neatrodytų, jog pamoka yra kažkas iš anksto surežisuota, be galo rimta. Noriu, kad viena kita detalė taptų atradimu. Man? Man ir mokiniams – vis turiu tokią galbūt naivią viltį.

Dirbote mokykloje, rašėte ir sovietiniais laikais. Mums, jaunesniems, tai jau tik istorija. Kaip vertinate praeitį iš laiko perspektyvos?

Visaip atrodo. Demagogija ir lieka demagogija, tačiau ji neretai būdavo taip išradingai pateikiama, kad iš laiko perspektyvos sunkoka vertinti. Gyvenome savo vienintelį gyvenimą čia ir dabar kaip kas sugebėjo ir norėjo. Mano poreikiai buvo tokie patys kaip ir dabar: mokykla, knygos, rašymas, mąstymas apie amžinuosius ir vienadienius reikalus.

Akvilė Žilionytė