Ar mažo miesto menininkui sunkiau išgyventi negu didmiesčių kūrėjams? Apie tai kalbamės su Vidmantu Jažausku, dailininku, grupės 8+ vadovu, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos dailės skyriaus mokytoju ir vadovu.

Biržų krašte gimęs ir augęs V.Jažauskas po studijų pasiliko Biržuose - ir visą gyvenimą dirba ir kuria šiame mieste, tai labai aktyviai dalyvaudamas visuomeniniame ir kultūriniame miesto gyvenime, tai pasitraukdamas į šalį ir ironiškai stebėdamas, kas vyksta aplink; kartais šiais pastebėjimais pasidalija su biržiečiais savo straipsniuose, kurie dažnai būna pakankamai kandūs ir dygūs.

Kai kuriuose Jūsų straipsniuose aš bent pajutau tokį tarsi kartėlį ir gal net kažkokią apmaudo gaidelę tiems, didmiesčiuose gyvenantiems dailininkams. Ar jaučiate kažkokį nepasitenkinimą, kad gyvenate ir kuriate toli nuo centrų, mažame mieste? Ar Jums užtenka erdvės kūrybai ir kūrybinėms idėjoms įgyvendinti?

Žinoma, pasiilgstu tos kultūrinės terpės, kurioje gali dalintis mintimis ir bendravimu su kitais į save panašiais, kurioje galbūt gali geriau jaustis savimi. Provincija tikrai yra kietas išmėginimas menininkui; jeigu ir ne pelkė, tai bent jau kurčia siena tikrai. Bet žmogus pripranta - kažin ar nesiilgėčiau šių sodų ir tylos labiau?

Esu meno partizanas. Kaip sakė toks prancūzas: ”l’artizan” ir ”partizan” yra visai šalia. Kai rinkausi, žinojau, kad taip bus; kad būsiu amžinoj opozicijoj, tiek provincijai kaip reiškiniui, tiek kultūriniam centrui, kuriam mano buvimas liks nesusipratimu ir tiek. Kartais išties ima apmaudas, kad jiems, ten tokių kaip aš arba mes (nykstanti provincijos menininkų rūšis),visai nė nereikia, kad jiems gerai ir be mūsų. Kada ateis supratimas, kad mažai tautai brangus kiekvienas kūrėjas?

Man rodos, iki šiol Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad menininkų turime per daug. Gal dabar, kai tariame kultūrai ‘’sudie”, kai meno partizanų gretos žada išsiplėsti, kas nors šiame suvokime pasikeis. Juk iki pastarųjų metų vilniečiai LDS’e (Lietuvos dailininkų sąjunga - red.) tvarkėsi kaip savo kieme, net Vilniaus skyriaus nereikėjo, - kam, juk visa sąjunga mūsų? Dalyvavau dviejuose LDS suvažiavimuose kaip Panevėžio atstovas ir buvo koktu stebėti grumtynes dėl įtakos. Argi čia dailininkai? - klausiau savęs.

Galbūt iš čia, o taip pat iš kitų susitikimų su vilniečiais dailininkais ir poetais, kartu dalyvaujant kai kuriuose renginiuose, susidėstė gal ir ne visai teisingas, bet daugiau negatyvus požiūris į šį menininkų porūšį.

Dar vienas dalykas, kuris būdingas lietuviškai savimonei, - mes nemėgstame to, kas primena kaimietį (provincialą) mumyse. Tik ne visada kaimietis yra dvasios ubagas, o dažnas vilnietis ar kaunietis labai gali juo būti.

O kas gi iš tiesų yra tas ,,kaimietis (provincialas) mumyse”? Kam sunkiau tapti menininku: kaimiečiui ar miestiečiui , turiu galvoje pagal kilmę?

Man tai nebaisu būt kaimiečiu, gal net slaptą stiprybę tame galiu rast, bet žiūriu, daugelis kompleksuoja ir bijo to savo pasąmonės klodo, kuris susijęs su seneliais, kaimu ir mėšlu,
nors kone kiekviename lietuvyje gyvas mužikas, reikia tik atidžiau pastebėt save. Tikras kaimietis yra menininkas savaime,  o toks tarpinis, su pridengtu mužikiškumu, nėra grynas, todėl gali tik apsimesti menininku, kartais sėkmingai.

Jūsų darbuose pastebėjau keistą dalyką: paveiksluose, skirtuose Biržams, dominuoja  niūrokos spalvos, o pirmame plane vis telkšo kokia nors bala. Susidaro įspūdis, kad vis dėlto  turite tokio, galbūt giliai slepiamo, nusivylimo, tarsi būtumėt kažkokiam sąstingy, ,,baloje”, vaizdžiai tariant. Ar tikrai provincija yra tam tikra prasme pelkė, kuri įtraukia, varžo judesius, kelia dvasinį diskomfortą?

Bala ir sąstingis, apie kuriuos Jūs klausiat, gali mus susirasti visur. Galiu pasidžiaugti, kad nors ir nuolatiniame štilyje būdamas, vis dėlto nenusišalinau nuo meninės ir visuomeninės veiklos savame mieste, atvirkščiai…Iš tiesų, manyje nėra nuoskaudos dėl šitų dalykų, bent jau savo mene jų nerodau.
Jei ir pasitaiko nykesnių gimtinės peizažų, tai čia yra tik minorinė nuotaika, bet ne kokia programinė nuostata. Pavyzdžiui, neseniai kilusio šurmulio dėl piliakalnio medžių kontekste, kur ir man teko pasisakyti, kai kas suprato vieną iš dabar veikiančios fotoparodos nuotraukų kaip tiesioginę diskusijos iliustraciją. Koks nykus piliakalnis be medžių…Taip ir yra, bet šioje nuotraukoje tokio tikslo neturėjau; fotografavau šią vietą dėl estetinių ir emocinių jos ypatybių, kadangi šis kampelis išreiškia tokią pavasarinę šiaurietišką nostalgiją, biržietiškos dvasios melancholiją. O gal kas nors galėjo pagalvoti ir taip- žiū, kaip švariai nugrėbtas piliakalnio šlaitas,-nelygu, kaip pažiūrėsi ir ko ieškosi.

Žodžiu, pozityviai mąstant, o taip ir stengiuosi savo kūryboje daryti, provincija nėra kokia nors didelė problema.

Esate Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narys. Ką duoda ne didmiesčių menininkui kūrybinė sąjunga? Apskritai,  kiek yra galimybių išgarsėti provincijos menininkui: ar yra galimybė patekti į sostinės ir kitų didmiesčių prestižines galerijas, salonus, pasinaudoti sąjungos leidykla, gauti šios leidyklos leidžiamus leidinius, dalyvauti LDS organizuojamuose pleneruose, kitaip tariant, ar mažo miestelio menininkui sudaroma galimybė visomis šiomis gėrybėmis naudotis?

Devynis metus priklausau sąjungai, mokesčius moku, ji mane palieka ramybėj ir aš ją palieku. Teko dalyvauti su panevėžiečiais kai kuriose parodose, pleneruose, esu rengęs ir personalinių parodų. Jei labai norėčiau, manau, pavyktų išsireikalaut salę personalinei parodai iš sąjungos, tik nežinau, ar to man tikrai reikia. Ką tai turi bendra su kūryba? Atsistoji prieš tuščią drobę ir tai yra tavo nuotykis, kuris prasideda vis iš naujo ir jis visada vyksta vienatvėj .Tolimesni darbų keliai gali būti įvairūs, bet ar tai taip labai svarbu?

Apie dailininkų sąjungos teikiamas gėrybes tikrai mažai nusimanau.

Dailės gyvenimas domina ir domintų dar daugiau, jei būtų aiškesnis, su normaliomis recenzijomis, apžvalgomis. LDS leidžiamas žurnalas ”Dailė” man per brangus ir, jei atvirai, neįdomus, - sausokas, perdėm teoretizuotas, formalus, neapimantis visos dailės panoramos, o tik jos viršūnėlę, kuri darosi vis labiau izoliuota. Perdaug ”meno menui”…

Ar sunku menininkui iš provincijos išgarsėti? Manau, kad dabar niekam išgarsėti neįmanoma, ne tik menininkui iš provincijos, nes šiuolaikinis menas nebesuteikia tos galimybės, kad į tavo kūrybą būtų bent kiek atidžiau įsižiūrima. Niekas tam nebeturi laiko, vyrauja vienadieniai reiškiniai, deja.

Sakote, dabar išgarsėti neįmanoma niekam, bet vis dėlto kiekvienas kuriantis  žmogus to tikisi. Kas, Jūsų nuomone, sudaro didžiausią dalį dailininko sėkmės: parduotų paveikslų skaičius,  parodų skaičius, turtingi ir įtakingi mecenatai? Ar pasvajojat, kad pas Jus užsisakinėtų paveikslus žinomi ir turtingi žmonės, kaip pas kokį Niką Safronovą? Ar pasiturintys biržiečiai įsigyja Jūsų ir Jūsų kolegų darbų? Ar galbūt savivaldybė ir jos įstaigos - muziejus, pagaliau?

Ne parodų skaičius ir ne pardavimai, bet, matyt, meninė įtaka, kurią jis skleidžia kitiems dailininkams.  Mecenatai, užsakovai - tai skamba taip utopiškai…

Buvo tikrai gerų dailininkų,  kurie tarpo šiltnamio sąlygomis, bet tai jau ne man. Prisipažinsiu nuoširdžiai - nei svajoju apie turtingus užsakovus, nei sapnuoju. Dideli pinigai reikalingi, kad menininkas be pašalinių rūpesčių ir įtampos galėtų pasinerti kūrybon; bet kažkaip manau, kad tikrai didelė kūryba įveikia visas kliūtis. Tai lyg šiek tiek mazochistinė nuomonė, nes paprastai toks kūrėjas lieka be galvos. Užtat jo kūryba išlaiko stiprų užtaisą.

Kolekcionieriaus irgi nei vieno nepažįstu, gal jie pusiau užsislaptinę? Biržuose, kaip ir visur, pasitaiko, tiesa, retų, dailės kūrinių pirkėjų, kurie užsuka dažniausiai tikėdamiesi įsigyti dailės dirbinį, bet ne meno kūrinį, už atitinkamą kainą, be abejo.

Bet malonių išimčių yra buvę. Žaviuosi žmogumi, kuris žino, ką perka.

Muziejus šiuo klausimu yra…sakykim, jo net nėra.

Biržuose nepastebėjau jokio šiuolaikinio meno centro, galerijos, salono.  Visas kultūrinis gyvenimas sukasi aplink Biržų pilį, kas savaime nėra blogai, bet man kažkodėl atrodo, kad  pilies reprezentatyvumas ir istorinio paminklo - muziejaus statusas ,,užmuša” tą gyvą jausmą ir jaukumą, kurį sukuria kamerinės erdvės ir bendros idėjos vienijami žmonės. Ką apie tai galvojate, ar Jums netrūksta tokio nedidelio meno centro? Ar Jums niekada nebuvo noro su bendraminčiais tai sukurti?

Biržuose irgi buvo bandoma steigti meno galerijas-salonus.1995-1996 metais veikė ”Kiemas” su G.Malūkiene; 2005-2008 m.  - ”Nendrė” su E.Muralyte. Tai buvo iš esmės privačios iniciatyvos, sutelkusios biržiečius dailininkus ir tautodailininkus. Muziejuje irgi veikė dailės kūrinių pardavimo vieta 1993-1994 m. Veikla buvo abipusiai naudinga, bet pasiūlymai ją atgaivinti nebesulaukia muziejaus pritarimo.

Turime jau devintus metus veikiantį biržiečių dailininkų klubą-grupę ”8 plius”. Galerija, nors minimali, būtų labai reikalinga miestui. Tačiau nesant galimybės ją išlaikyti, tai lieka kaip svajonė, kuri sukasi kai kurių jaunų ir entuziazmo turinčių žmonių galvose, deja, neįgaudama kūno.

Matėme ir populistų politikų, išmetusių šią idėją prieš rinkimus.

Galvoju, kad kažin ar įmanoma sukurti galeriją iš nieko, tuščioje erdvėje. Tai yra pačių miestiečių pribrendimo šiam reikalui klausimas .Gal klystu, bet man atrodo, kad biržiečiai nelabai ir pasigenda ne tik galerijos, bet ir paprasčiausio dailės dirbinių salonėlio. Kažkaip išmokome apsieiti be to. Nedarau iš to jokių išvadų, bet yra kaip yra.

Yra daugybė pavyzdžių, kai ir vienas žmogus gali savo miesto labui nepaprastai daug, kartais daugiau nei visa organizacija. Norėčiau Jūsų paklausti apie asmenybės vertę ir galimybes. Koks posakis Jums arčiau prie širdies - ,,vienas lauke ne karys” ar ,,ir vienas lauke karys”?

Pradėkime nuo asmenybės galimybių ir vertės. Abu posakiai apie karį lauke man atrodo vienodai teisingi. Man teko ilgus metus vienam lauke kautis gal ne tiek dėl pripažinimo, kiek už išlikimą. Tapiau be galo sunkiomis sąlygomis, eksperimentuodamas, ieškodamas savito suvokimo, neturėdamas jokių mokytojų. Todėl daugelį mano tapyba stebina, nes ji į nieką nepanaši Lietuvoj; jie neranda lentynėlės, kur galėtų mane pastatyti. Dešimt metų mano darbų niekas nepirko ir maniau, kad visąlaik taip tik ir bus. Paskui įvyko lūžis, kai su šeima buvau atsidūręs ant pačios ribos…

O iš kitos pusės - ką čia prikovosi; ar apskritai čia reikia kovot, gal tiesiog daryti, ką gali -kaip sėjėjas sėja grūdus ir nežiūri į juos. Gal užtenka tik sėti, o apie rezultatus negalvoti? Nežinai, kas ir kada sudygs iš tavo mesto žodžio, nutapyto kūrinio…Man turėjo reikšmės toks pavyzdėlis iš meno istorijos: garsiems tapytojams buvo užduotas klausimas, ar jie tapytų atsidūrę negyvenamoje saloje. Matisas, berods, atsakė, kad tai būtų beprasmiška ir netapytų; Ž.Roualt’as atsakė, kad be abejo tapytų. Aš irgi visada laikiausi tokio pat požiūrio.

Sakote, kad Jūsų tapybą į nieką nepanaši. Bet visgi turite kažkokių autoritetų?  Dailininkų, kurių tapyba žavitės, vertinate? Kas stimuliuoja Jūsų kūrybą: kiti menai, liaudies menas, gamta? Daugiau mąstote ar daugiau jaučiate kurdamas? Kiek racionalumo yra Jūsų kūryboje? Laukiate įkvėpimo ar dirbate nuosekliai ir metodiškai?

Žaviuosi gal net per daug kuo. Jau metus kas savaitę laikraščiui parašau apie mėgstamą dailininką ir žiūriu, kad temų nepritrūksiu dar ilgai.

Norėčiau daugiau parašyti apie lietuvių autorius, bet susidūriau su problema - nei informacijos, bent minimalios, nei tinkamos raiškos reprodukcijų iš įdomesnių vyresnės kartos ir jau mirusių dailininkų internete nėra. Kad ir toks Petras Kiaulėnas, miręs JAV 1955 m, puikus tapytojas, pokario Paryžiuje kabėjęs greta Matiso ir M.Vlaminko, - o Lietuvai beveik nežinomas, išskyrus parodą 1993 metais, kurios jau niekas ir nebeatmena. Kodėl taip negerbiame savo klasikos? Rygoje klasika populiari net komercinėse galerijose, tuo labiau tinklapiuose. O pas mus net dailininkų sąjungos tinklapis daug metų puikuojasi tuščias. Neseniai atėjo pasiūlymas įsikelti į jį darbus patiems; būčiau įsikėlęs, bet žiūriu, niekas nesikelia, tai susilaikiau, gal čia koks boikotas, ką aš provincijoje žinau? O gal jūs žinote?

Dėl jausmų ir racionalumo balanso kūryboje,  sakyčiau yra pusiausvyra. Jausmus kontroliuoju protu, o protą suminkštinu jausmais. Yra tūkstančiai būdų nuo ko pradėti ir kaip darbą nutapyti. Vieni jų racionalūs, kiti nelabai. Bet aš retai naudojuos eskizais, pasitikiu džiazine improvizacija arba dzeniška intuicija, tačiau tai nereiškia, kad intelekto mano darbuose nėra. Įkvėpimas būtų gerai, deja, jo laukti man prabanga.

Tarpukario Lietuvoje labai aktualios buvo įvairių menininkų diskusijos, tiek spaudoje tiek ir gyvai, sakysim, kavinėse, klubuose. Jos anaiptol nebuvo švelnios, inteligentiškos, ,,užveždavo” vieni kitiems atsakančiai. Netgi sovietmečiu labiau apsišvietę žmonės mėgdavo padiskutuoti ir apie parodas, ir apie perskaitytas knygas - taip natūraliai, draugų būrelyje, neoficialiai. Kaip manot, kodėl pas mus dingo diskusijų dvasia? Rodos, niekas nebevaržo, viskas prieinama, o diskutuoti noro nematyti?

Dėl diskusijų sunykimo man irgi gaila: panašiai Kukutis apgailėjo kuliamųjų sunykimą Žemaitijoj, ar ne? Jei bandyčiau paaiškinti, kodėl diskusijos sunyko, spėliočiau, bet, matyt, tai susiję su permainomis, atgavus nepriklausomybę. Ko gero, kultūriškai sovietmetis buvo didesnis pirmosios nepriklausomybės tęsinys, negu laikai po Kovo 11-osios.

Ar ne per drąsiai sakau? Dabar turėčiau pripažinti, kad sovietmečiu buvo menininkams geriau ir tikrai žinau, kad daugelis su manimi sutiktų. Tačiau nesakysiu to. Man atrodo, kad sovietmečiu meno nebuvo, arba beveik nebuvo. Menas buvo tik vaidinamas. Menininkai vaidino, kad meną kuria, o visuomenė vaidino, kad meną regi, o tiesa buvo tokia, kad viską regėjo slapta akis, kuri žiūrėjo, kad to meno nebūtų per daug. Dažnai ta akis gyvavo paties menininko viduje. Bet išimčių buvo.

Lietuvoje mes iki šiol gal dar nepralenkėm to, kas tada buvo sukurta. Gal dėl to, kad čia režimas buvo atlaidesnis? Rusijoje, Maskvoje įdomus menine prasme tik pirmas sovietmečio dešimtmetis iki Stalino represijų, o po to prasideda tamsybių era.

Kitų dailininkų kūrinius ėmiau vengti vertinti viešai po to, kai dėl šito kilo nepasitenkinimas, nors tai buvo labai geranoriška kritika. Pas mus (ne tik Biržuose) išnyko toks reiškinys kaip dailės kritikos kultūra, o tai negeras ženklas.

Kas Jus skatina rašyti? Juo labiau tokiom įvairiom temom: ir politika, ir istorija, ir visuomeniniais klausimais?

Rašau į laikraštį todėl, kad, matyt, nėra kam apie įvairius kultūrinius, istorinius, ekologinius, net psichologinius ir meninius dalykus kiek platesniu žvilgsniu mąstyti. Bandau suintriguoti, užkabinti temą netikėtu kampu. Šiuo metu man tai atrodo įdomu.

Viename savo straipsnelyje gan kritiškai pasisakėte dėl kūrybinių žmonių nepasitenkinimo padidėjusiais mokesčiais - kitaip tariant, Jūs nematote problemos, kad mokesčiai didėja. Ar iš tiesų? Visgi kūryba nėra kasdieninis darbas ir netgi ne darbo vieta - kodėl už tai reiktų mokėti tokius pačius  mokesčius kaip už kontoros klerko darbadienius? Apskritai, ką galvojate apie menininko ir valstybės santykį? Reikia kažkokio valstybės palaikymo, ar menas sau, o valstybė - sau?

Dėl mokesčių pakėlimo iškart pasakysiu, kad tai nėra gerai. Tame straipsnelyje rašiau, kad ir aš pats gan ryškiai nuo to nukentėjau, turėdamas minty, kaip sustojo paveikslų pardavimas tose galerijose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, su kuriomis bendradarbiauju ar bendradarbiavau.

Straipsnelio idėja buvo kiek kitokia - man atrodė perdėtas privilegijuoto menininkų sluoksnio toks išgąstis ir net egoizmas, kai jie sako maždaug taip: man nusispjaut į jūsų sunkmetį, atiduokit mano privilegijas.

Tegu pabando kaip aš: bulves su kastuvu pasodint, vaikus mokykloje mokyti ir dar apie meną galvoti. Aš taip gyvenu visą gyvenimą, bet nesakau, kad tai gerai. Nėra gerai. Kažin, ar valstybė praturtės iš tų mūsų ašarų. Įtariu, kad šio klausimo esmė yra ta: kažkas sukčiavo, kur reikia ir kur nereikia įformindamas autorines sutartis, o dabar menininkai turi visą košę srėbti.

Reikia valstybės palaikymo. Reikia, kad būtų karalius, prezidentas ar kas ten bebuvęs, bet toks, kuris tikrai žinotų, kas jo valstybėje su menu dedas, dar geriau, jei pats nors kiek meną suprastų.

Dabar atrodo, kad viršūnės nieko apie meną nežino, nesidomi kultūra iš esmės, - jiems tik verslas, bankai, keliai. Manau, kad jei per visus riebius metus Lietuva nesugebėjo nei vieno normalaus kino filmo sukurti, tai čia kažkas ne taip, tada pinigai metami į balą.

Paimkim vėl tapybos sritį - toks Vladas Eidukevičius, apie kurį savo laiku entuziastingai yra rašęs T.Sakalauskas. Tapyboj jis išties rimta figūra-šalia ARSininkų laikomas antruoju tokiu lietuviškos mokyklos stulpu, pagrindėju. Nuvažiavau kartą į Kauną specialiai paieškoti Linksmadvaryje jo vietų. Jos išlikę, bet kaip? Yra tas pastatas, šiukšlėm apipiltas, aikštelė, nuo kurios jis tapė senamiesčius, sunykusi, geriausias vaizdas į Kauno senamiestį apaugęs; jokių atminimo ženklų. Tai kas mes, kurti ir akli? Kas dirba kultūros skyriuose, - neskaitantys knygų?

Blogai - čia juk ne krepšinis, kuris gali būti, gali nebūti, gali futbolas vietoj jo ateiti. Čia juk visos tautos dvasinis gyvenimas ir dvasinė sveikata.

Kalbino V.Radikaitė-Žukienė

Straipsnyje – Vidmanto Jažausko darbų nuotraukos

Selonija.lt