Gegužę prasideda Europos Parlamento (EP) rinkimų kampanija. Rinkimai, kuriuose paaiškės 12 Lietuvos atstovų EP, vyks birželio 7 d. Gali būti, jog dauguma šalies gyventojų juos ignoruos, ir mums atstovus išrinks vos keliolika nuošimčių prie balsadėžių nepatingėjusių ateiti piliečių. Panašiai yra ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Nors EP – vienintelė visuotinai renkama politinė ES institucija, jo veikla mažai kas domisi. Europos gyventojai mieliau kritikuoja ar pašiepia ES institucijų veiklą, nei išnaudoja savo galimybes daryti jai įtaką.

Taip, Lietuvos atstovai tesudarys kelis procentus būsimajame EP. Kita vertus, ekspertų prognozės leidžia spėti, kad net keli balsai gali nulemti, kas dominuos Europoje: krikščionys demokratai ar socialistai. Be to, EP veiklos specifika kiekvienam aktyviam, nuosekliam ir ryžtingam europarlamentarui leidžia nuveikti labai daug.

Turėtume išties įsiklausyti į š. m. kovą paskelbtą ES Vyskupų Konferencijų Tarybos (COMECE) deklaraciją „Kurkime geresnius Europos namus“. Vyskupai teigia, jog EP rinkimai yra reikšminga galimybė prisidėti prie geresnės, teisingesnės Europos kūrimo. Ypač dabartiniu krizės laikotarpiu labai svarbu, kad Europa rūpintųsi vertybiniu pamatu ir neišsižadėtų krikščioniškųjų šaknų. Deklaracijoje primenama, kad Katalikų Bažnyčia yra nuosekli solidarios ir vieningos Europos šalininkė. Tai nereiškia, jog katalikai turi nekritiškai priimti viską, kas vyksta ES. Deja, ES institucijos neretai skatina vartotojiškumą bei santuokos reikšmę menkinančias iniciatyvas. Tai pavojingos, šių laikų Senąjį žemyną kankinančios ligos. Tačiau jos nesumenkina solidarumo ir bendro gėrio siekių svarbos. Tai, kas vertinga ir puoselėtina, turime paprasčiausiai skirti nuo to, kas ligota ir keistina.

Aptartini bent du esminiai vertybiniai „mūšiai“, kurie vyksta nūdienėje Europoje.

Pirma, iššūkis solidarumui. Ekonomikos nuosmukį, apie kurį šiandien kalbama, daugiausia sukėlė aižėjantis solidarumas: ekonominis bei politinis elitas kūrė gerovę sau, į kitus žmones žvelgdamas kaip į pelną ar galią teikiančius vartotojus. Šiandien ieškoma būdų, kaip perkeisti vartotojiško kapitalizmo sistemą. Esame tam tikroje kryžkelėje. Europos vyskupai siūlo rinktis pagalbos silpniesiems, tarpusavio paramos kelią ir primena, kad darbo ir kapitalo konflikte Bažnyčia visada palaiko darbo pusę. Pinigai sukurti tam, kad palengvintų ekonominius santykius, bet ne tam, kad taptų visa ko matu ir dievybe. Todėl vyskupai ragina į Europos Parlamentą rinkti būtent asmenis, pasiryžusius puoselėti solidarumą, rūpinimąsi tais, kuriems šiandien ypač reikia pagalbos.

Antrasis „mūšis“ – kova dėl žmogaus orumo, gyvybės apsaugos ir santuoka grįstos šeimos. Kad ir kokie skambūs būtų humanizmo pareiškimai, šiandien lengvai įteisinami abortai bei eutanazija, vartotojiška kultūra pamina žmogaus orumą, itin stiprų puolimą tenka atlaikyti šeimai. ES institucijose įsigali sukarikatūrinta „lygybės“ ideologija, neigianti natūralius lyčių skirtumus, nuvertinanti santuokinių įsipareigojimų svarbą, paniekinanti siekį, kad gyvybė būtų pradedama šeimos glėbyje. Labai svarbu, jog EP būtų kuo daugiau šeimą ir gyvybę ginančių politikų. Todėl būtina, kad rinkdami savo atstovus išsiaiškintume jų nuostatas šiais klausimais, o po rinkimų nuolat skatintume juos drąsiai ginti krikščioniškąsias vertybes.

Europos vyskupai nenurodo tikintiesiems, už kurią politinę jėgą reikėtų balsuoti. Juo labiau kad daug kas priklauso ne tik nuo partijos pavadinimo, bet ir nuo kandidatų asmenybių. Svarbiausia – nebūti abejingiems, nepasiduoti pagundai neįvertinti EP rinkimų svarbos. O mums, krikščionims, nepakanka vien nueiti į rinkimus ir balsuoti už kurį nors sąrašą. Mes turime įsitikinti – gilindamiesi į rinkimuose dalyvaujančių partijų programas, dalyvaudami susitikimuose su kandidatais, analizuodami jų viešus pasisakymus ir tai, kaip jie atitinka ligšiolinę šių politikų veiklą, – jog tie, už kuriuos balsuosime, kovos už solidaresnę ir krikščioniškesnę Europą.

Visam tam reikia pastangų ir laiko sąnaudų, betgi tai būtina politinė „profilaktika“. Jei nesirūpiname savo sveikata ir nesistengiame jos stiprinti, vėliau negalavimams gydyti tenka skirti daugiau laiko ir jėgų. Politikoje tas pats – jei nepaaukojame šiek tiek laiko dabar padaryti tai, kas priklauso nuo mūsų, vėliau tenka gerokai daugiau sugaišti, atiduoti daugiau jėgų bei nervų piktinantis ir bandant atitaisyti politikų padarytas klaidas.

„Artuma“ Nr. 5, 2008 gegužė