Mikalojus Vilutis. Tortas. Vilnius: Tyto alba, 2009.

Pats autorius savo paveikslų ir tekstų albumą vadina ,,samprotavimais”; jo išleidimo tikslas - ,,atsikratyti mintimis, kurios užkimšusios galvą. Leidinys iš tikrųjų sudarytas koliažo principu – anksčiau M. Vilutis rašydavo tekstus kiek šeimyniškam dailės akademijos laikraštėliui. Knyga, kaip faktas, leidžia konstatuoti, jog literatūroje vis daugėja dailininkų. Ir stebina dailininkų raštingumas, paskutiniojo meto puokštė: J. Ivanauskaitė, L. Gutauskas, Š. Šimulynas, M. Jonutis, A. Kuras; kiek dar neišvardinau. Į tapybą ar fotografiją linkusių rašytojų taipogi yra, tačiau ne tiek daug. Knygos pavadinimas – tai tikriausiai aliuzija į saldėsius ir pretenzingą puošnumą. Beje, kičą autorius teigia mėgstantis. ,,Praėjusiame gyvenime buvau urvinis žmogus. Tuo neleidžia abejoti mano išvaizda ir manieros. Subtilybės man svetimos. Esu barbaras, mėsėdis, mėgstu barbarišką puošnumą, pompastiką, pigius efektus, pigų populiarumą ir aplodismentus.” (p. 5) Nobelistė Wislawa Szymborska taip pat yra minėjusi, jog mėgsta kičą ir banalybes, tik tą išpažįstančio žmogaus atveju suabejoji, ar čia nuoširdi autoriaus pozicija, ar tiesiog koketavimas su skaitytoju. Tortų puošyba M. Vilučio paveiksluose primena ir barokiškos dvasios atšvaitus: taigi, vargu ar tai kičas, kaip kad norėtų mus apgauti dailininkas iš pirmo žvilgsnio. Be linksmų istorijų iš dailininkų gyvenimo, knyga dvelkia švelnia filosofija, komišku ir originaliu aplinkos stebėjimo rakursu, skubraus šiandieninio pasaulio interpretavimu.

Poezijos pavasaris‘2009. Sudarė Vladas Braziūnas. Vilnius: Vaga, 2009.

Geltonas, storas, su dviem kompaktiniais diskais. Aišku, pagal storumą jis nepralenkia 2001-aisiais V. Braziūno sudaryto almanacho, kuris į istoriją jau įėjo kaip ,,sudėtas kone iš visko, ką atsiuntė“. Šiais metais, kaip ir pernai, man įdomiausia akustinė dalis. Poeto balsas, stulbinančiai redaguojantis teksto suvokimą ir dar kartą patvirtinantis, jog eilėraštis yra garsas. Atsispyrus stereotipo sakoma, kad poetai nemoka skaityti savo eilėraščių. Drįstu prieštarauti: tai suvokėjas dažniausiai tuo teisina savo negebėjimą (ar tingėjimą) įtempti klausą. Savo tekstus, net ištartus su klaidomis, ,,neraiškiai“, neaiškiai išmurmant, poetai interpretuoja tiksliau už aktorius, kurie taipogi pateikia savo CD su visų ,,Poezijos pavasarių“ laureatų eilėraščių interpretacijomis. Daugelyje vietų su jais nesutinku: smarkiai ginčyčiausi dėl intonacijų, žodžių bei prasmių išryškinimo, tačiau visada džiaugiuosi šia neatsitiktine poetų ir aktorių draugyste. Klausantis net nustembi, nes Just. Marcinkevičių naktį pažadina žaibas, o štai E. Karnauskaitę – alkis. Tokių mielų paradoksų sklidinas visas almanachas, ypač vertimų dalis, netikėtai ataidinti mūsiškes metafizines poezijos slinktis. ,,Poezijos pavasarį“ visada godžiai skaitau iš savotiško patriotizmo: juk tai svaigulio ir labai vibruojančio verbalinio suintensyvėjimo laikas; laikas skaityti visus būties klausimus kondensuojančius eilėraščius ir susitikti.

Marisa Madieri. Vandens žaluma. Iš italų k. vertė Veronika V. Vilytė. Vilnius: Nummi Boni, 2009.

Italų rašytoja Marisa Madieri (g. 1938), kilusi iš karo pabėgėlių šeimos, tuometinio jugoslavų režimo aukos, kuria pasakojimą apie gyvenimą toli nuo tėvų, pirmykštes vaiko patirtis, paauglystę ir su metais ateinančią išmintį. Romanas parašytas dienoraščio forma, tačiau tai nėra dienoraštis: laikas jame koreliuoja nuo praeities atšvaitų ligi dabarties refleksijų. Visa tai suveriama į vieną giją, akcentuojant ne tiek įvykius, kiek egzistencines prošvaistes, pasaulio stebėjimą vaiko akimis. Labai skaidrus (lyg vanduo, kurio motyvas reikšminis), švelnus, su meile ir šiluma parašytas kūrinys. Kiek sentimentalokas, paremtas asmeniškais, ne visada sąmoningai beletrizuojamais įspūdžiais ir išgyvenimais, tačiau su gražia intencija teigti viltį ir humanistines vertybes. Viena iš tų nedaugelio memuaristinių knygų, kurių skaitytojai Lietuvoje turėtų būti išsiilgę: nieko joje įmantraus, bet nėra ir smurto, vulgarumo, niekam neaktualaus arba sunkiai suprantamo modernizmo. Be to, ryškios dokumentinės detalės, adekvačiai iliustruojančios ano meto Italijos kraštovaizdį, architektūrą, buitį, kilmingųjų italų papročius ir pagrindinės veikėjos santykį su jais: gebėjimą iš patirto skurdo veržtis į šviesesnius būties aspektus ir sudėlioti visai kitus, ne buitinius akcentus, reflektuoti psichologines jausenas. Savotiškai primena B. Pūkelevičiūtės romaną ,,Aštuoni lapai“. Ne vien dėl egzodo temos, bet ir dėl gebėjimo į vieną pynę moteriškai supinti žavias kulinarines, literatūrines, kultūrines realijas; tragedijos akivaizdoje matyti ir garderobo detales, ir silpnesniojo skausmą.

Bernardinai.lt