Poezijos pavasario pradininką, vieną iškiliausių lietuvių poezijos klasikų JUSTINĄ MARCINKEVIČIŲ kalbina SIGITAS BIRGELIS.

Kas Jums yra Poezijos pavasaris? Kur jo pradžia, šaknys, kas jį pagimdė?

Poezija ir pavasaris, arba pavasaris ir poezija – neatsiejami. Gamta neapsieina be pavasario. Jis natūraliai atsiranda, kitaip nei poezija ir žmogus. Žmogus turi norėti ieškoti ir rasti poezijos.

Kokiomis aplinkybėmis gimė pirmoji Poezijos pavasario šventė?

Pirmasis Poezijos pavasaris ir almanachas buvo pasiūlyti to meto Lietuvos skaitytojui ir žiūrovui 1965-aisiais. Lietuvių poezija tada, galima sakyti, dar tik vadavosi iš dogmatinio sąstingio, pralauždama ledus, ieškodama skaitytojų, atsižvelgdama į jų nuomonę ir interesus. Tada aš dirbau Rašytojų sąjungoje pirmininko pavaduotoju. Pirmininkas buvo Eduardas Mieželaitis. Jis neprieštaravo šitam sumanymui, kurį jam pateikiau 1964-aisiais. Sulaukiau pritarimo ir iš visuomeninių, ir iš politinių to laiko organizacijų.

Kodėl pirmasis Poezijos pavasaris surengtas Palemone?

Ilgai ieškojome tinkamos vietos šiai poezijos šventei. Iš pradžių manėme, kad ji galėtų prasidėti Kaune, vadinamajame Adomo Mickevičiaus slėnyje, kuriame Adomas Mickevičius, dar jaunas Kauno mokytojas, mėgdavęs vaikščioti ir jodinėti. Vėliau sumanėme šį renginį sieti su Salomėjos Nėries vardu ir jos kūryba. Kadangi poetės gimtoji sodyba Kiršuose (Vilkaviškio rajone) buvo sudegusi, kūrėjos pėdsakų ieškojome Kaune. Mums pritarė ir Kauno miesto valdžia. Palemone stovėjo Salomėjos Nėries namas, žmonių meiliai vadinamas nameliu. Dar prieš karą poetė kelerius metus ten gyveno su šeima. Ji, ten gyvendama, gavo Valstybinę premiją, kuri padėjo padengti statybos skolas.

Pirmosios Poezijos pavasario šventės atidarymą surengėme Palemone. Festivalio išvakarėse išleidome „Poezijos pavasario“ almanachą. Tuo metu nebuvo komisijos, kuri galėtų aptarti laureato klausimą, natūraliai, man netikėtai, šventės laureatu buvau pasiūlytas aš. Šventės tada buvusios kuklios. Premija neturėjo piniginės išraiškos, nebuvo laurų vainiko, kuriuo dabar apvainikuojami laureatai, nebuvo poezijos aukuro, kuris šiuo metu uždegamas jau ne Palemone, bet Kauno Maironio muziejaus sodelyje. Taigi tada, 1965-aisiais, buvau paskelbtas šventės laureatu ir gavau prizą, kurį labai branginu ir išsaugojau iki šių dienų.

Šis prizas – tai grafiko Stasio Krasausko emblema, kuri ant „Poezijos pavasario“ almanacho išliko iki šių laikų. Ant prizo galima perskaityti: „Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Salomėjos Nėries vardo prizas poetui Justinui Marcinkevičiui.“

Kokia buvo pirmoji Poezijos pavasario šventė?

Nakvojome, atsimenu, palapinėse pušyne netoli Pažaislio. Jau tapo tradicija, kad Poezijos pavasario metu būtinai prapliumpa lietus. Kartais lyja gana ilgai. Ne kitaip buvo ir tada. Šildėmės ir džiovinomės prie laužų, bet buvo linksma ir gera. Sudarėme keletą poetų grupių, kurios pasklido po visą Lietuvą. Jos keliavo įvairiomis kryptimis: į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Telšius, Alytų ir kitus miestus. Šios 10, 12 asmenų grupės beveik savaitę važinėdavo po jiems skirtą regioną. Siekėme, kad kiekvienoje grupėje būtų po vieną literatūros kritiką, kuris galėtų žmonėms paaiškinti, kas yra lietuvių poezija, kokia jos būklė, pakalbėti apie literatus, pranešti apie naujai išleistas knygas. Toks buvo mūsų šviečiamasis tikslas. Man atrodo, kad šis sumanymas pataikė Lietuvos skaitytojams ir poezijos mėgėjams tiesiog į širdį, nes dėmesys nuo pačių pirmųjų susitikimų buvo tikrai milžiniškas, o kartu, sakyčiau, mums nelauktas ir netikėtas. Tai buvo svarbu, nes mums rūpėjo išsikovoti žmonių meilę ir jų palaikymą. To meto valdžia pajuto, pamatė ir suprato, kad už poezijos žodžių, už poezijos knygų stovi minia, kad jas remia visuomenė. Atsirado galimybė kurti tam tikrą poezijos autonomiją, žodžio nepriklausomybę nuo įvairių didesnių ar mažesnių viršininkų ir cenzūros. Toks poezijos išlaisvinimas buvo, mano supratimu, labai reikšmingas. Galima drąsiai teigti, kad tai buvo pirmas toks gilus reiškinys visoje to meto Sovietų Sąjungoje. Būtent mūsų Poezijos pavasario pavyzdžiu Latvijoje kiek vėliau atsirado poezijos diena, panašūs renginiai pradėti rengti Maskvoje. Galime manyti, kad esame poezijos atgimimo iniciatoriai.

Kuo turtinga lietuvių poezija?

Man atrodo, kad lietuvių poezija turtinga savo įvairove. Mes tą įvairovę ir anais laikais gynėme. Ją reikia ginti ir šiandien. Atsiranda žmonių, kurie nori įtvirtinti savo diktatą, primesti kitiems savo skonį. Svarbu žinoti, kad skaitytojų yra įvairių – renkasi poezijos knygas pagal savo skonį, savo intelekto lygį, savo emocinę struktūrą. Mums, pagyvenusiems žmonėms, atrodo, kad dabartinė poezija nusigręžia nuo skaitytojo. Man visada buvo svarbu, kad žodis būtų apstotas žmonių, nors nebūtinai kiekvienam suprantamas. Taip aš visada sakydavau, taip tvirtinu ir dabar. Šito šiandienos mūsų literatūroje dažnai atsisakoma. Atsisakoma pokalbio su skaitytoju, atsisakoma paties svarbiausio tikslo, kuriam tarnauja žodis. Šis tikslas – skaitytojas. Poezija, kaip ir visa literatūra, kitų tikslų neturi.

Papasakokite apie savo kelią į literatūros pasaulį.

Mano kelias į poeziją ir literatūrą prasidėjo, kaip tai šiandien suvokiu, nuo pirmųjų įspūdžių, pirmosios patirties, kurią gavau dar mažas būdamas. Prasidėjo nuo gimtosios sodybos atšvaitų, nuo visko, kas ten buvo. Viskas man buvo svarbu, viską turėjau paliesti ir, jei įmanoma, prakalbinti. Vėliau žvilgsnis krypdavo už tvoros, į kaimynų trobesius ar į krūmais ir medžiais paslaptingai apaugusius Nemuno šlaitus. Aš manau, kad žmogus prasideda ten, kur žengia pirmą žingsnį, kur gauna pirmosios tikrovės įspūdį, gimtąją kalbą. Kalba – pats svarbiausias ir brangiausias kiekvienai tautai kūrinys. Vėliau žmogus prisisavina pasakas, dainas, tautodailę, tekstilę, keramiką, medžio drožinius. Visa tai ir yra kultūrinis ir literatūrinis tautos etnosas, ta žemė, iš kurios išauga žmogus: literatas, dailininkas ir kiti.

Dabar agrarinis pasaulis, agrarinė kultūra, atrodo, lyg ir nyksta, išgyvena savo saulėlydį. Visiškai nežinia, ką jinai gaus kaip pakaitalą. Mano posmuose yra daug agrarinės kultūros, kaimiškos patirties, žemdirbiškos mitologijos. Aš visus lauko darbus esu dirbęs. Dar prieš Antrąjį pasaulį karą dirbdavau nesudėtingus ūkio darbus, o vokiečių okupacijos metais plušėdavau lygiai su vyrais. Tokio didelio ir stipraus jausmo, kurį patyriau ardamas, kai basas ėjau paskui arklą, ką tik atriektoje vagoje, daugiau išgyventi neteko. Tai buvo ypatingas pojūtis. Taip susiklostė, kad mano literatūrinis žodis nuėjo daugiamybės takais. Rašiau eilėraščius, dramas, poemas, esė, knygutes vaikams. Daug kūrinių verčiau iš kitų kalbų. Išverčiau didesnę dalį Adomo Mickevičiaus kūrybos, estų ir suomių liaudies epų, rusų literatūros: Jeseniną, Puškiną, Lermontovą ir kitus.

Esate miesto ar kaimo žmogus?

Ne kartą sakydavau ir rašydavau, kad turiu dvi tėviškes: vieną prie Nemuno, kitą čia, Vilniuje. Taip susiklostė, kad gyvenu daugiau mieste nei kaime. Taigi galima teigti, jog labiau esu miesto žmogus. Beje, kaimo motyvai niekada manęs neapleisdavo. Jie išnirdavo netikėtais aspektais, prisiminimais, lydėdavo visą gyvenimą. Miestas mane pagilino ir praplėtė savo praeitimi, istorijos klodais, kuriais naudojausi rašydamas dramas „Mindaugas“, „Katedra“, „Daukantas“, „Mažvydas“ bei poemas ir eilėraščius.

Jūsų kūryboje stiprūs tėvynės ir kalbos motyvai.

Daug esu rašęs gindamas ir tvirtindamas gimtąją lietuvių kalbą. Tam, kas ją ištiko XIX amžiuje, nėra atitikmenų pasaulyje. Būta ir spaudos draudimo, ir didelio žodžio bado. Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikais dvidešimčiai metų lietuvių kalba buvo įtvirtinta kaip valstybinė. Nuo maždaug XX a. vidurio ji vėl virto podukra. Reikėjo ją ginti visais prieinamais būdais, kiek tik pajėgdavome, ginti per poeziją, kūrybą ir taip toliau. Ją reikia ginti ir šiandien. Labai reikia ginti. Ji šiandien apsupta kitų didžiulių kalbų. Mes turime išsaugoti žodyje dar vieną pojūtį, kalbos gynimo pojūtį, kad visi jaustų pareigą ją saugoti.

Nuotraukos autorė Zeneka