Na ir pagaliau aš prieinu prie svarbiausiojo šio etiudo herojaus, kurio „didžioji knyga“* – nuostabus ikoniško jo gyvenimo ir, svarbiausia, jo ikoniškojo žvilgsnio koncentratas – ir tapo dingstimi parašyti šį efemerišką tekstą; pagaliau aš prieinu prie didžiosios fotosofų trijulės trečiojo personažo, R. Rakausko, irgi daugybę metų savo fotoikonomis dalyvavusio mano sielos gyvenime, irgi nuolat iškildavusio įvairiausiose mano gyvenimo vietovėse ir akimirkose ir beveik visada kartu su A. Kunčiaus ir A. Sutkaus archetipiniais personažais. Kai apžvelgi – netgi paviršutiniškai, netgi prabėgomis – R. Rakausko gyvenimo knygą (liežuvis neapsiverčia ją pavadinti saloniniu žodeliu „albumas“), iškart matosi šeimyninis panašumas ir tiesioginė giminystė su Kunčiumi ir Sutkumi. Tai puiku vien todėl, kad jau savaime, be jokių subtilių mikroskopinių vingrybių, šitas panašumas liudija R. Rakausko fotografijų ikoniškumą, visada ne tik individualų – tai pabrėžti norėčiau būtent dabar – bet ir visuotinį, šiuo atveju įvedantį į apgraibomis mano aptartą lietuviškojo archetipo, daiktiškojo, gamtinio žmogaus, pagonio, žemdirbio, valstiečio, „laukinio“ metafizinį branduolį.

R. Rakauskas, panašiai kaip ir jo fotogiminaičiai, orientuotas ne į karikatūrišką individualumą, ne į psichologinį ar „diskursinį“ portretavimą, o būtent į TIPĄ, į visuotinį, arche-tipinį daiktiškumo ir žmogiškumo telkinį, ir kaip tik šitoks individualizuotas visuotinumas, kaip tik individualizuota lietuviškumo substancija, kaip tik jo individų substanciškumas Rakausko vaizdus padaro ikonomis, tokiomis pat tikromis, aiškiomis, paprastomis ir švytinčiomis pirmapradžiu grožiu kaip ir Kunčiaus bei Sutkaus ikoniškieji archetipai. Vis dėlto R. Rakausko fotoikonos bent jau vienu, bet, galimas daiktas, pačiu svarbiausiu bruožu skiriasi ir nuo Kunčiaus, ir nuo Sutkaus fotovaizdų. Kaip sakiau, Kunčius palinkęs į nežmogiškuosius daiktus, Sutkus, kaip savotiškas Kunčiaus antipodas, ikoniškumo archetipo linkęs ieškoti žmogiškumo duotyse, o Rakauskas įsitaiso kažkur viduryje, tarsi sujungdamas nežmogiškumą ir žmogiškumą, gamtinius daiktus su žmogiškaisiais pavidalais, pasaulį be žmogaus su žmogaus pasauliu ir juos sujungia taip glaudžiai, taip natūraliai, taip delikačiai, kad daiktais pradeda atrodyti, jog jo žmogus, lyg tas medis, išauga tiesiai iš nežmogiškumo, tarsi jo egzistencija būtų įsišaknijusi ten pat, kur ir rugio, ąžuolo, debesies ar upokšnio buvimas.

Taigi ikoniškieji Rakausko personažai įsitaisę keistame TARP, kur nėra nei gryno nežmogiškumo, nei gryno žmogiškumo ir sykiu vienodai intensyviai esti abu, kur žmogiškumas sklandžiai ir švelniai įteka į nežmogiškumo upę, o nežmogiškumas lygiai taip pat sklandžiai išsiskleidžia žmogiškumo pavidalais, kur gamta virsta sodu, o žmogus – sodininku, beveik susiliejusiu su jo puoselėjamais gamtiniais daiktais. Iš tikrųjų Rakausko didžiojoje knygoje beveik nėra „grynų“ gamtovaizdžių be žmogaus ar bent jau be žmogiškumo pėdsakų, o keli peizažai, įterpti į labai vientisą knygos audinį, iš jos šiek tiek išsiskiria ar bent jau nesudaro jos svorio centro; lygiai kaip ir maksimaliai išgryninti žmonės, pavyzdžiui, portretai – ne jie šviečia Rakausko ikoniškųjų žvaigždynų centre. Galbūt kaip tik todėl, kad Rakauskas  labiau linkęs į žmogaus ir nežmogiškos gamtos vientisumą arba, pasakius filosofų žargonu, žmogiškumo ir daiktiškumo sintezę, visų jo ikoniškųjų planetų saule ir dabar lieka jo nuostabusis „Žydėjimas“, pirmiausia, žinoma, SODO, lietuviškojo rojaus archetipo, žydėjimas, grakščiausiai, švelniausiai ir gražiausiai įvietinantis žemės žmogaus ir sužmogintos žemės draugystę bei vientisumą, ir dar būtent šitokios amžinosios sąjungos intensyviausią akimirką – tą akimirką, kai gamtos daiktas veržliai kyla į gražųjį pasaulio paviršių, o kartu su juo stiepiasi ir mirtingasis – sodininkas, žydintis žmogus, išeinantis į apgaulingą ir klaidų žmogiškosios egzistencijos kelią, kurio melancholiškos pabaigos dar nematyti – žydėjimo pradžia uždengia vysmo ir mirties pabaigą.

Šitoji žmogaus ir daiktų sąjunga ir sintezė vyrauja ne tik „Žydėjime“, ne tik „Švelnume“, bet ir miestelio ar miesto, nesvarbu, kokio – Upynos, Vilniaus ar Kauno – etiuduose: Rakausko žmonių veidai, gestai ar net drabužiai visur paženklinti gamtiškojo daikto sunkiu, neskaidrumu, rupia faktūra ir – tai man atrodo svarbiausia – atkakliu uždarumu, sutelkiančiu tarsi kokį tamsų, nepersmelkiamą, jokiai psichologinei, sociologinei ar net fizionominei pagavai nepasiekiamą branduolį, tamsos dėmę šviesaus žmogiškumo disko centre. Šita žmogaus ir gamtos darna, mano galva, mažiausiai pavykusi „Pavasario mergaitėse“, kur, kad ir kaip būtų keista, nuogas žmogus, t. y. pagal banalias „realistines“ klišes pats „natūraliausias“ žmogus, iškyla kaip dirbtiniausio dirbtinumo telkinys, kaip hoministinė mašina; kažkaip nejučiomis tas restoraninio stiliaus damas norisi perkelti į studiją, o dar labiau į soliariumą ar „elito“ furšetą – jų vieta ten, o ne smilgynuose, ne lapijoje, ne žolynuose ar prie upelio. Keista, kad apsirengęs žmogus arčiau gamtos negu nuogas; keista, kad netgi šventiniais drabužiais pasipuošęs ir gėlių puokštę laikantis „Žydėjimo“ senukas kur kas artimesnis banguojančių laukų platybėms negu bet kuri iš „Pavasario mergaičių“: mergaitės yra, o štai pavasario nėra. Kad ir kaip būtų, ši retkarčiais pasitaikanti žmogaus ir gamtos nedermė R. Rakausko „ikonostase“ yra retenybė, o vyraujanti konfigūracija iškelia į aiškiausią šviesą ir įtvirtina žmogaus ir gamtos sandermės archetipą netgi tada, kai beveik visą fotovaizdo plotą užpildo veidai ar žmonių figūros („Mūsų veidai“, „Užuovėja“, „Šokiai Upynoje“); tikiuosi, Rakauskas neįsižeis, jei pasakysiu, kad žvelgdamas į jo žmonių veidus pirmiausia prisimenu bulvę – jie tokie pat sunkūs, tvirti, patikimi, grublėti, žemėti, reljefiški ir tobulai artikuliuoti kaip rugsėjo bulvė, savo fizionomijoje sutelkusi visą žemės dosnumą, visą jos nenuilstamą triūsą, visą vaisingąją tamsą ir derlumą.

Tai dar vienas R. Rakausko ikonos bruožas: veide ar geste kažkokiu beveik neįmanomu judesiu sutelkti nežmogiškumo galybę ir, atrodytų, paprasčiausią ūkininko ar vaikelio veidą parodyti kaip kosminės misterijos vietą, kaip (vėl pasakysiu filosofų žargonu) transcendencijos fenomeną, kaip Senojo Šeimininko epifaniją, kaip gražiame paviršiuje prijaukintąją nežmogiškumo pragarmę. Juk, pasikartosiu – tikroji ikona nėra nuogo žmogiškumo, plevenančio sterilioje tuštumoje, telkinys, nes priešingu atveju geriausias ikonas gamintų Rentgeno aparatai arba vojeristų skylės, rodančios pornografinių siluetų lavoninę; ne, tikroji ikona iškelia aikštėn įsišaknijusį mirtingąjį ir visada įsišaknijusį dviejose vietose: danguje ir žemėje, žolynuose ir debesyse, pievoje ir lietuje, jau nekalbant apie tai, kad lietuviškas ikoniškasis žmogus ne tik įsišaknijęs, bet ir išsišakojęs, vien todėl netelpa į formalistinį sterilios formos kontūrą (gal dėl to drabužiai ikonai būtini, nes jų raukšlėtas kontūras kaip tik ir nutrina ribą tarp žmogaus ir nežmogiškumo – juk nuogų nežmogiškų daiktų apskritai nesama). Ž

mogaus ir nežmogiškumo sanglauda ypač tiksliai išryškėja nuolat pasikartojančiame R. Rakausko šviesovaizdžių motyve: tai žmogus, laikantis, glamonėjantis ar liečiantis daiktą ar bent jau taip sulipęs su gamtiškosiomis duotimis, kad pats savaime lyg ir neegzistuoja, atsiverdamas tik savos rūšies mimikrijos bruožais. Štai „Švelnumo“ senis taip suaugęs su smuiku, kad būtent smuiką gali palaikyti tikruoju jo veidu, o lengvo liūdesio dėmėmis nužymėtą senuko veidą gali girdėti kaip smuiko melodiją – šis ikoniškasis personažas griežia visu savo daiktiškuoju buvimu; štai dar vienas, mano jau minėtas senukas, beveik nematomose rankose laikantis pavasarinių plukių puokštę taip, kad, atrodo, gėlės auga tiesiai iš rankų ir tėra jo kūno tęsinys (ar dažnai šitokį gėlėtą senuką pamatytum vadinamojoje „realybėje“); štai „Žydėjimo“ vaikas, taip suaugęs su gyvulėliu, kad akin nekrinta ne tik vaiko veidas, tarsi ištirpęs triušelio pūkuose, bet ir visa figūra, išsisklaidanti žiedlapiais nubarstytame take ir žydinčių obelų debesijose; štai gražiausias (bent jau man) „Žydėjimo“ šviesovaizdis, tiksliausiai dovanojantis ikoniškąjį R. Rakausko žvilgsnį – mergaitės galvutė tamsiame gryčios fone, iškylanti lyg ir ne iš žmogiškojo kūno, o iš putojančio žiedų kupolo, tarsi vienas iš daugybės žydinčio krūmo pumpurų; štai dar vienas senis, tarsi pratęsiantis kaštono žiedų tvaną ir pats tarsi to tvano verpetas; štai „Švelnumo“ moterėlė, grįžtanti iš bažnyčios ir taip susiliejusi su savo nešamu švarkeliu ar „taše“, kad, rodosi, visas jos buvimas ikoniškojoje akimirkoje ištirpęs sugyventuose ir prijaukintuose daiktuose. Netgi tose ikonose, kur ant fotopodiumo Rakauskas iškelia „grynąjį“ žmogų, tas žmogus vis tiek regisi kaip galinga daiktiškojo buvimo tvermė: štai Upynoje šokantis „diedas“, savo damą sugriebęs taip tvirtai ar net šiurkščiai, tarsi tai būtų ne moteris, o kubilas, kuriame tas „diedas“ verda, na, tarkime alų; štai dar vienas Upynos šokių personažas, pro moters petį žvelgiantis tokiu sutelktu, tokiu sukauptu, agresyviu ar net plėšriu žvilgsniu, kad panašus į stalių, obliuojantį lentą, ar medžiotoją, krūmų tankmėje išvydusį stirnos kontūrą ir jau šaunantį – kol kas dar akimis; štai Švėkšnos vyrai, taip įmūryti į grubią pastato sieną, kad primena ne žmones, o veikiau akmeninius bareljefus, gaivinančius gelžbetoninę sienos lygumą ir ją paverčiančius gyva būtybe.

Šitokių „štai“ būtų galima tarti dar daug kartų, visi jie žymėtų unikalią rakauskiškos ikonos kiltį: žmogų, neatsiskyrusį nuo daiktų, todėl maksimaliai konkretų, maksimaliai individualų, bet kaip tik todėl ir maksimaliai visuotinį; mirtingąjį, gyvenantį švelnioje, bet sykiu ir rūsčioje sanglaudoje su prijaukintu nežmogiškumu, daiktų draugą ir puoselėtoją, gamtos daiktų ganytoją, kad ir kaip būtų keista – patį ganomą švelniųjų gamtos galybių. Šitokią žmogaus ir gamtos daiktų sanglaudą ypač tiksliai parodo geriausiuose Rakausko šviesovaizdžiuose akivaizdžiai vyraujantis erdviškumas, diktuojamas daiktiškosios būties tvarumo ir pastovumo: juose beveik nėra laiko ir jo keliamos melancholijos: juk laikas liūdnas, o mūsiškių peizažų erdvė – jauki ir linksma.

 Rakauskas ne iš tų vienadienių vabzdžių, žurnalistinio, reportažinio ar istoristinio stiliaus „aktualistų“, bet kuria kaina pasiryžusių pagauti vadinamąją „laiko dvasią“ ar „epochos veidą“, pedantiškai ar net vergiškai prikaustytų prie „aktualijų“ galeros – mados, sensacijos, ekraninio stiliaus naujienų, primygtinai forsuojamo laikraštinio dabartiškumo, pigaus sociologizmo ar laikraštinio psichologizmo banalybių; savo ikonomis Rakauskas, gal ir pats to nesuvokdamas, smelkiasi į pamatinį lietuviškos gyvensenos ir mąstysenos archetipą, visiškai nepaisydamas viešumos plepalų apie visokiausias „pažangas“, „atgyvenas“, „stereotipų laužymą“, „modernizmą“ ar „postmodernizmą“, taigi apie visus tuos fantomus, kurie egzistuoja tik televizinių vaiduoklių ir ideologijų sujauktose „aktualistų“ galvose. Jis beveik instinktyviai suvokia, kad duona amžina, kad pamatiniai žmogaus būklės šioje žemėje dalykai nekinta, kad jų gyvenimas primena dykumų upę, rėžiais tekančią paviršiumi, po to įsisunkiančią į neregimą gelmę, o tolėliau vėl ištrykštančią į Saulės šviesą. Taip ir mirtingojo buvimas su gamtiniais daiktais: jis gali persislinkti į šešėlį ar net į požemį, jis gali būti uždengtas mobiliųjų telefonų, „aukštųjų technologijų“, globalistinių haliucinacijų, Ekrano fatamorganų, mašinizmo ideologijų, ŠMC darkalų ar telekekšės pasturgalio, bet tik akimirkai, tik laikinai pasislepia už viešumos teatro kulisų, o „subrendus laikams“ vėl įeina į tvarią ir ramią paties daikto erdvę. Ikonos, vadinasi, ir Rakausko fotoikonos, esmė reiškiasi ir tuo, kad ji atidengia šitą žmogaus ir jo daiktiškojo pasaulio erdvinį pastovumą, „gamtinę“ amžinybę, nepavaldžią nei vadinamajai istorijai, nei efemeriškam „laiko“ kaleidoskopui. Neatsitiktinai brandžiausiose Rakausko fotografijose jūs nerasite nė krislo vadinamojo dokumentiškumo (nebent tai būtų žemiškosios amžinybės dokumentai) ar pastangos stenėti kokį nors vienadienį „aktualumą“.

Man keisčiausia ir nuostabiausia, kad netgi akivaizdžiai su žurnalistinio stiliaus banalybėmis (pavyzdžiui, „sovietmečiu“) susiję Rakausko fotovaizdai nepraranda savo ikoniškumo, kažkokiu nepaaiškinamu būdu peržengia „laiko dvasią“ ir smelkiasi į pačias mirtingojo egzistencines šaknis. Atrodytų, kas galėtų būti laikinesnio, dirbtinesnio ar žurnalistiškesnio už „Juodojo katino“ mergaites, pasipuošusias teatriniais kostiumėliais, o dar reklamuojančias dviračius: šios fotografijos žurnališkumo ar laikraštybės Rakauskas nebando net slėpti ir – maža to – knygos tekste atvirai pasišaipo iš to fotovaizdo atsiradimo aplinkybių. Na, o man aplinkybės gal ir juokingos, bet pati fotografija – visai ne; prisipažinsiu, kad „Juodasis katinas“ man atidengia ne reality show „giorlas“, o mįslingą moters kūniškumo eleganciją, jei norite – moteriškumo inkarnaciją: šitaip tariamas „epochos portretas“ virsta belaikių duočių epifanija, vadinasi, irgi ikona. Arba botičeliškosios mergaitės iš „Žydėjimo“: Rakauskas irgi atvirai pasakoja, siekęs sąmoningai pamėgdžioti italų tapytojo „Pavasarį“ ir smulkmeniškai aiškina šio fotonuotykio technines detales, žinoma, linksmai ir ironiškai. O štai man (ir manau, kad ne tik man) šis fotovaizdas atsiveria kaip belaikio (nors sykiu labai lietuviško) moteriškumo ikona, kaip – jei patinka – delikačiausios erotikos, be menkiausių pornografijos, „realizmo“ ar vojeristinio natūralizmo priemaišų, kristalas. Maža to, prisipažinsiu, kad Rakausko mergaitės šioje erotinėje ikonoje man kur kas artimesnės ir gražesnės už pernelyg nulaižytas ir angelizuotas Boticelli’o fėjas. Belaikiškumas, nusileidęs į laiką ir susitelkęs į dabarties akimirką – štai kas sudaro netgi „laikiškųjų“ Rakausko fotoikonų centrą ir lemia jų nedylantį grožį, beje, giminingą būtent fotovaizdo ir fotovaizdavimo prigimčiai, tokioje – belaikiškumo ir laiko sintezės – situacijoje pranokstančiai nerangų, kreacionistinį meno darymo tįsmą mechaniniame „kūrybos“ laike.

Tai paradoksas: tik fotoaparatas, žaibiškai dovanodamas visą akimirkos pilnatvę, atpalaiduoja nuo mirusios „praeities“ ar „ateities“ balasto ir tą vienan daiktan suspaustą intensyvumo akimirką paverčia gyvuoju belaikiškumo kristalu. Šituo tik fotoaparato garantuojamu šuoliu iš akimirkos į belaikiškumą Rakauskas moka naudotis virtuoziškai, kaip ir du kiti didžiosios trijulės fotosofai. Kad Rakausko fotovaizdai taip lengvai, tarsi nejučiomis, tarsi be jokių pastangų, be techninio stenėjimo ar dirbtinių triukų tampa ikonomis, mano galva, nulemta labai reto susitikimo su pasauliu bruožo: aš jį pavadinčiau geraširdišku naivumu, savo ruožtu susidedančiu iš džiaugsmingo atvirumo paprastam ir akivaizdžiam daiktų grožiui, iš sveiko –„instinktyvaus“ – šlykštėjimosi bet kokia bjaurastimi, ir natūralia, ir visų pirma dirbtine, iš tyliai tariamo „Ne!“ bet kokiai vadinamosios „bjaurumo estetikos“ (siūlyčiau nerangų naujadarą – „bjaurumo ekskrementika“) apraiškai, iš tokio pat instinktyvaus dygėjimosi bet kokiu „realizmu“, dirbtinumu – nes niekas dar neišrado dalyko, dirbtinesnio už „realizmą“ – gleivėtu manierizmu, technomanijomis ir iš tokio pat naivaus, bet tvirto ir vyriško nepasitikėjimo technofetišais ir ideologinėmis utopijomis. Šitokią Rakausko laikyseną man norisi sieti su itin retu jo bruožu – tvirtu charakteriu, kuris, pasak Herakleito, yra „žmogaus dievybė“. Mūsų išglebusiame silikono, aktualybės Protėjų, dvikojų moliuskų, drebučių ir entuziastingų chameleonų pasaulyje (turiu galvoje dabartinę Lietuvą, nors ne tik ją) stiprus charakteris yra tapęs neįtikėtina retenybe ar net nusikaltimu: ir bobturgio stiliaus politikoje, ir dvasnelių kultūroje, ir ekskrementiniame mene, ir nugeibusioje fotografijoje vyrauja žmonės-medūzos, tarsi kokio fatumo persekiojami „įvaizdžio“ manijos, podiumo sindromo, ekranofilijos ir ekranofobijos.

R. Rakauskui, ko gero, visiškai nerūpi visas tas reality show balaganas; ne, atrodo, kad jis net nežino apie mass media vergų, globalistinės paranojos aukų ir visokiausio plauko „pažangiečių“ žaidimus. Bet, matyt, taip tik atrodo, o iš tikrųjų jam, kaip ir kitiems vyriško charakterio nepraradusiems ar nepardavusiems lietuviams, tenka grumtis su šitos neoninės Valpurgijos nakties teroru, pagundomis ir pavojais. Šiaip ar taip, tas geraširdiškas, bet tvirtas Rakausko naivumas, mano galva, yra didžiausia jo dorybė; vien tik ji laikytina tuo pamatu ar tomis šaknimis, iš kurių gali išaugti ir išauga ne feljetoninis manieristas, ne silpnaprotis „konceptualistas“, o būtent ikonų meistras. Ikona nepasiekiama nė vienos veislės „intelektualui“, sergančiam nepagydoma liga – abstrakcijos stabmeldyste ir ideologine paranoja, kad ir kokios „aktualybės“ blizgučiais toji paranoja puoštųsi. Visų laikų (būtent taip – visų laikų ir visų erdvių, pradedant Amazonijos džiunglėmis, baigiant helenistinės Aleksandrijos, Niujorko, Paryžiaus ar Vilniaus „postmodernistais“) „konceptualistas“ ikonos ir pačiuose daiktuose glūdinčių ikonos galimybių akivaizdoje pasmerktas impotencijai, kurios žymuo, bent jau mūsų dienomis, yra patologiškas polinkis į bjaurumą arba į bjaurią gelmę, užmiršusią gražųjį pasaulio ikonos paviršių ir pasidavusį pornorealizmo Moirų hipnozei ar kokios nors „psichoanalizės“ kerams.

Rakauskas šaltakraujiškai stovi švelnumo, paprastos meilės, akivaizdaus grožio ir vyriško lyrizmo (ne šleikštaus sentimentalumo!) pusėje, kaip ir anas Jonelis, drožiantis savo Rūpintojėlį ir už stulbinantį šio pasaulio grožį dėkojantis savo dievuliui: bet ne ideologinių uždangų despotui, o dievuliui, gyvenančiam garuojančiame pavasario arime, rugio varpoje, duonos kepale, lašinių gabalėlyje ar obels žiede. Rakauskas labai panašus į tą mitinį Jonelį – jis irgi dėkoja dievuliui, prisiglaudusiam tame pačiame obels žiede, močiutės skarelėje ar boticelliškosios mergaitės drabužio klostėje. Tik dėl ramios ištikimybės pasaulio ir žmogiškosios būklės paprastumui, dėl giminystės su tikrais daiktais ir tikrais mirtingaisiais Rakauskas tiesiog nesugeba neiškelti aikštėn savųjų fotoikonų – žemiškojo grožio liudytojų ir žemiškosios tiesos kristalų. Jis pasmerktas būti ikonų meistru lygiai tiek pat, kiek pasmerktas matyti Grožį, Tiesą ir Gerumą. Pagaliau paskutinis akcentas. Pasibaigus R. Rakausko didžiosios knygos pristatymui kartu su A. Sutkumi išėjome į žvarbią vasario vakaro tamsą, ir jis apsunkusiu balsu tarė: „Na, visa tai gerai, bet vis tiek mes atsilikome nuo gyvenimo...“ Aš jam nieko neatsakiau, bet viduje įsiutęs pagalvojau štai ką: nuo ko gi mes atsilikome? Gal nuo tos ekskrementinės „kultūros“ tvano, plūstančio iš tūkstančių ekranų, kurių centre puikuojasi „postmodernioji“ Švenčiausioji Trejybė: Gangsteris, Pasturgalis ir Revolveris; gal nuo pakvaišusių imbecilų ir silpnapročių, besidarkančių visokiausiuose performansuose ir instaliacijose; gal mes atsilikome nuo paliegusių bobelių, kurių rašliava užtvindė knygynų vitrinas ir lentynas; gal Sofoklis atsiliko nuo Koršunoffo pornoformansų, o Platonas nuo leniniečio Žižeko; gal makedonų falanga atsiliko nuo iškrypėlių parado newyorkuose ir melbournuose; gal Rodinas atsiliko nuo Klaipėdos mėsininko, neseniai demonstravusio savo „mianą“ – paranojiškus kotletus, kažkodėl pavadintus skulptūromis; gal Faulkneris atsiliko nuo Malūko, o Vermėjeris nuo Andy Warholo ar Sharūno Saukos vėmalų; o gal Melvillis nebegali pasivyti Parulskio; gal Rakausko smuikuojantis senukas atsiliko nuo kanalizacijos vamzdžio, puošiančio Neries krantinę EUROPOSKULTŪROSOSTINĖJE; gal vieversio giesmė atsiliko nuo Zvonkės mekenimo, o artojas nuo tautinės žvaigždės, vardu Henytė; gal žydinčios obelys atsiliko nuo hadronų kolaiderio ar vandenilinės bombos; o gal grožis atsiliko nuo beveik nebepakeliamos bjaurasties, tyras pasaulio kalvas baigiančios paversti šiukšlynais, užgultais milijonų maitvanagių???

 Dabar atsakau į šiuos klausimus: visai priešingai – tai „postmodernus“ globalinis cirkas atsiliko – ir atsiliko beviltiškai – nuo debesų, kalvų, mylimo veido, laukų ramunės, duonos riekės, upokšnio, rudenėjančio klevo lapo ir daugybės kitų paprasčiausių, po Saule ir žvaigždynais gyvenančių daiktų ir dalykų grožio, švaraus ir tyro lyg okeano tyla.

 Aš nemanau – įkandin Dostojevskio – kad grožis išgelbės pasaulį; aš manau, kad pasaulis, ir pirmiausia pasaulis be žmogaus, yra grožio buveinė, todėl gelbėti jį reikia nuo tų, kurie norėtų jį sunaikinti.

 *Romualdas Rakauskas, R R: fotografijos. – Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla, 2009.