…net nežinau, nuo kurios vietos pradėti… Ar nuo to, kai pradėjau suprasti, kad nei motociklais, tūsais, nei besaikiu gėrimu ir bėgimu nuo problemų nieko neišspręsi, ir kad yra tik vienas tikras kelias gyvenime. Tą kelią aš jau senai žinojau, bet taip pat supratau, kad jis labai siauras…

Ar nuo to, kai prie manęs per 2008 m. sezono atidarymą prie „Siemens arenos“ priėjo brolis Valdas... Ar nuo to, kad po mūsų pasiūlymo surengti tokią ekspediciją Lietuvoje, kunigas ir brolis Romanas Jurczakas labai greitai atvyko į Vilnių susitikti...

Gal nuo čia ir pradėsiu. Taigi, mūsų buvo 6 aktyvūs praktikuojantys krikščionys - 5 iš jų važinėjantys motociklu. Dėl bendros idėjos skelbti Viešpaties karalystę, pradėjome rinktis, tartis, planuoti ir melstis. Broliui ir kunigui Algirdui jau kurį laiką kirbėjo mintis surengti piligriminę kelionę ir pasikviesti kaimynus brolius lenkus. Jis susisiekė su kunigu Romanu iš nedidelio Lenkijos miestelio Mala. Gavus atsakymą, kad lenkus tokia kelionė domina, visi sprendimai buvo priimti labai greitai. Visus darbus tikrai lydėjo Viešpaties patepimas ir Tėviška globojanti ranka.

Elektroniniu paštu aptarėme abiejų dienų planus, maršrutus, sukūrėme specialiai šiam renginiui skirtą simboliką, pagaminome visų baikerių labai mėgstamus ženklelius, vėliavėles, kuriais papuošėme motociklus. Šiuos dalykus mums nemokamai ir labai geranoriškai pagamino UAB „Dizaino linija“ savininkas Ramojus Talmantas. Lenkai patys rezervavo salę vakarinei daliai, viešbučius. Brolis Andrejus surinko grupę savanorių, kurie 2 ilgas dienas be jokio atlygio važinėjo su svečiais po Vilnių, paskui po visą Lietuvą, nes didele kolona galėjome važiuoti tik sekmadienį autostrada nuo Vilniaus iki Panevėžio, ir nuo Kairių (Šiaulių r.) iki Kryžių kalno. Po to vėl važiavome mažomis grupėmis po 8–12 motociklų, kad netrukdytume eismo.

Kaip žinoma, labai sunku ir pavojinga lenkti didesnę grupę motociklų. Beje, mašinų vairuotojai, būkite atidūs ir pakančiai dėmesingi, lenkdami motociklų kolonas užmiestyje. Tie vyrai būna labai įsitempę ir susikaupę, nes du ratai tai ne keturi…    

Lenkai kelionę pradėjo jau penktadienį, gegužės 15-ąją, susirinko nedideliame miestelyje Vasilkuve, netoli Bialystoko, prie Lietuvos ir Lenkijos sienos. Susiskirstę į grupes, anksti ryte pajudėjo į Lietuvą. Apie 70 motociklų mažomis grupėmis kas 10 min. išvažiavo į susitikimo vietą Trakuose, kur jų jau laukėme.

Apžiūrėję Trakų pilį, sukirtę tradicinių kibinų ir pasipildę bakus kuro, keliautojai papuošė savo motociklus ekspedicijos simbolika. Vėliau mažomis grupelėmis mūsų šaunuolių savanorių vedami pasipylė apžiūrėti Vilnių. Tiesa, ne visos grupės pamatė Vilnių, buvo tokių, kurios pasiklydo pakeliui į Trakus ir vos spėjo atlėkti į Rasų kapines. Čia 16 val. rinkosi visos grupės. Pagal iš anksto suderintą programą šiuo metu buvo numatyta padėti vainiką ant maršalkos Jozefo Pilsudskio kapo. Vietinis vaikinas labai gražiai svečiams papasakojo apie maršalką.

17 val. didele kolona, kurią lydėjo policija (1 mašina ir net 6 motociklai), pasiekėme Aušros Vartus. Dalyvavome šv. Mišiose, padėjome gėlių prie Aušros Vartų motinos kojų. Po pamokslo apie Jono Pauliaus II misijos svarbą ir palinkėjimą statyti tiltus, o ne sienas, Vilniaus miesto kelių policijos komisaras palinkėjo būti atsakingais ir drausmingais kelių eismo dalyviais. Palaiminus motociklus, kolona pajudėjo į lenkų kultūros namus. Dėkojame ir jiems už visokeriopą paramą šiam renginiui. 

Ten jau laukė paruošti stalai ir vakarinė šeštadienio dalis. Ji prasidėjo trumpu kunigo Romano pamokslu, po kurio sekė šlovinimas. Mums giedojo jaunimo grupė iš Bernardinų bažnyčios „Ichtus“. Po to koncertavo white metal grupė iš Kauno „Quest rising“. Programai pasibaigus, dauguma grįžo į viešbutį ilsėtis, o grupelė entuziastų išlėkė pasivažinėti po naktinį Vilnių.

Gražias 3 valandas praleidome naktiniame mieste: prie Šv. Onos bažnyčios, Belmonte, ant Tauro kalno. Svečiai labai dėkojo už smagiai praleistą laiką...

Sekmadienį iš ryto piligrimų tikėjimą gerokai išbandė nesiliaujantis nemenkas lietus, prasidėjęs dar naktį… Kai kurie taip ir neišvyko į Kryžių kalną. Trumpam buvo suabejojusi ir pagrindinė grupė, bet po skambučių į Panevėžį ir Radviliškį, kur nelijo, buvo nuspręsta išvykti. Koloną teko pergrupuoti, pasirodė, kad ne visi suprato, jog benzino derėjo užsipilti iš vakaro, tačiau nors pavėluotai visos grupės pajudėjo. Beje, lietus už kokių 15–20 km už Ukmergės ir baigėsi. Visas kitas kelias buvo visiškai sausas, diena šilta ir saulėta.

Atvykus į Kryžių kalną, dalyvavome šv. Mišiose, buvo pašventintas kryžius, kurį pagamino auksarankis brolis Edis. Kryžius pagamintas iš nerūdijančio plieno vamzdžių su įkypai nupjautais (lyg motociklo duslintuvai) galais. Pastačius kryžių, gretimai esančioje kavinėje piligrimai pasistiprino karštu maistu, bendravo, dalijosi įspūdžiais. Pailsėjusi grupė pajudėjo į Šiluvą.

Paskutinis kelionės punktas buvo Kaune degalinė „Lukoil“. Ten visi atsisveikino ir pajudėjo namų link. Lenkams teko vėl nakvoti Vasilkuve. Ačiū Dievui, visa kelionė ir renginiai vyko sklandžiai, palikdami dalyvių širdyse džiaugsmingą patirtį. 

Gal tai buvo krikščioniško baikerių klubo užuomazga? Visus, kam įdomi mintis apie krikščionišką motociklininkų judėjimą, kviečiu rašyti į specialiai tam sukurtą dėžutę bfc@b4net.lt. Norintieji finansiškai paremti mūsų renginį, taip pat galite parašyti šiuo adresu (liko dar nepadengtų išlaidų, o rengėjų galimybės labai ribotos).

Parengė baikeris Audrius

Nuotraukų autorė Žydrūnė Dubickaitė

Bernardinai.lt