Anksčiau būdavo tokie geri laikai, kai įkrenti į knygas, ir visa kita tampa antrine tikrove. Bet jie praėjo, pasibaigė, greičiausiai dėl to, kad pradėjai dirbti šioje srityje ir knygas pradėjai suvokti kaip maratoną. Ir vėl atsiuntė anotaciją iš leidyklos, jog pasaulio šviesą išvydo dar viena nuostabi naujiena. Atrašiau atgal: ,,Jūs kokių nors blogų knygų išleidžiat? Taip norėčiau gauti savikritišką pranešimą apie tai, kad miškų plotas sunaikintas vardan dar vieno šlamšto. Iškart susidomėčiau.“ Tos knygos man jau kaip kokios malkos, nebekelia jokio susijaudinimo. Nei skaityti aš jų nebenoriu, nei akyse matyti. Todėl skaityti tenka per prievartą, bet gal tai ne pats blogiausias savišvietos būdas. Per prievartą skaito ir moksleiviai, ir studentai, ir net profesoriai kartais vos prisiverčia perskaityti varganai sukompiliuotus kursinius. Užtat visada atidžiai apžiūriu Skapo gatvės grafitus: beveik kas savaitę būna naujų. Tai tarsi miesto sienlaikraštis, drąsus, nepriklausomas ir jau tikrai nemokamas. Apžiūriu ir kitus, dažnai prajuokinančius ir įkvepiančius: ačiū Dievui, kultūros sostinė turi nekultūringų vietų.

O vis anksčiau pražysta kaštonai, ir velniop nueina aukštas menas, anot Radausko. Gyveni taip hermetiškai ir nuobodžiai, taip pilkai ir be knygų, jog esminės dramos ar katarsiai ištinka autobusuose ir troleibusuose arba Vingio parke. Tose erdvėse irgi galima stebėti pasaulį, siurbti pavasario syvus. Štai dvikasė šeštokė su kaštonų žiedais rankose, visu kūnu liudijanti, jog vaikiškumas yra aukščiausia dorybė. Ji nežino, visiškai nesuvokia virtusi eilėraščio eilute. Pikta moteris, nekantriai mokanti vaiką jungti raides iš elementoriaus. (Man baisu, kad berniūkštis po tokio irzlaus įvesdinimo į rašytinių ženklų sistemas gyvenime nebenorės imti jokios knygos į rankas.) Senukas ant suolelio, kurį kaskart matau su stora knyga. Ir jis ten tikrai ne per prievartą skaito. Baltai jam pavydžiu to nuostabaus laiko. Gal net ne laiko – amžinatvės. Sportuojantys jaunuoliai, bėgantys ilgas distancijas su vos girdima muzika iš ausinių. Vis dėlto esu įsitikinusi, jog egzistencija be nešiojamo grotuvo lavina klausą. Tuomet muziką gatvėje arba mintinai cituojiesi, arba susikuri. Dėl knygų tas pat. Kai neskaitai jų konvejeriu, aiškiau prisimeni reikalingas vietas ar strofas, o kokią vieną gali netyčia ir parašyti.

Beje, bičiulė pasakojo, kad subankrutavus FlyLalui, kažkokia moteriškė atsisakė pilietybės. Ėmėme fantazuoti, ką reiktų daryti su žmogum, jeigu jis atsisakytų bet kokios tautybės pilietybės. Į Antarktidą jį transportuoti būtų per brangu. Beliktų įsodint į valtį ir išplukdyt į vandenyną. Arba pakabint už kojos ant medžio, kad prie žemės nesiliestų. O štai žmogų, kategoriškai atsisakantį skaityti knygas (ir dar infantiliai motyvuojantį tą mokyklinėm traumom arba persidirbimu), tenka laikyti valstybėje. Tiesa, daugelis savo noru išvažiuoja. Vėliau giriasi, kad pamatė pasaulio. Bet juk pasaulis pamatomas tik iš vidaus, ne iš išorės. Jeigu jie mokėtų skaityti knygas, jeigu jie jas skaitytų (iš pradžių - kad ir per prievartą) – pamatytų jį daug geriau, negu yra pamatę. Galbūt net užduotų sau klausimą: ko aš taip trokštu iš gyvenimo? Galbūt net atsakytų: kaip ir visi – tik amžinybės.

Neseniai skubėjau į vieną tokį susitikimą, vėlavau dvidešimčia minučių. Stabtelėjau, nes ant žemės visu gražumu voliojosi pamesta ,,Muzikos (meno) pažymių knygelė“. Apžiūrėjau vaiko pažymius. Įsitikinau, kad kaip ir mano laikais, jaunimui vis dar sunkiai sekasi solfedis. Tada palikau ją ant žemės, lietui kapnojant, nors juk turėjau nunešti į netoliese stovinčią muzikos mokyklą. Nutariau širdies balsu, kad jai ten geriau. O juk vaikystėje patyriau gryniausią knygos kultą: vien ko vertos didaktinės istorijėlės apie tai, kaip reiktų ginti knygeles nuo žąsų. Kur dar bibliotekų lankymo muštras, sutampantis su išpažinties reguliarumu. Tvarkingų vadovėlių disciplina, švaraus skaitymo metai. Nuo žąsų jas ir dabar kartais tebeginu, bet kai kurias palieku lietui.