Rūta Gabrielė Vėliūtė. Partizanai. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009, – 128 p.

Pristatome neseniai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistą Rūtos Gabrielės Vėliūtės knygą „Partizanai (N 16)“ bei supažindiname su pačios autorės mintimis apie ją.

Visi įvykiai, apie kuriuos kalbama šioje knygoje, nutiko įvairiose Lietuvos vietovėse. Visi veikėjai – kadaise gyvenę arba dar gyvi žmonės, tekste minimi slapyvardžiais, kuriais buvo pasivadinę nepriklausomybės kovų metais. Čia atrinktos įdomiausios partizanų istorijos ir papasakotos šiek tiek sutrumpinant, bet nekeičiant esmės, liudininkų išgyvenimų. Net dauguma pokalbių, jų fragmentų ir posakių – iš kovotojų prisiminimų. Šie žmonės – tikrieji knygos autoriai, rašę Lietuvos laisvės istoriją savo likimais.

„Partizanai (N 16)“ – tai jaunimui skirta knyga apie laisvės kovas, vykusias Lietuvoje po antrosios sovietų okupacijos. Čia aprašomi svarbiausi to meto šalies ir užsienio įvykiai bei esminės kovos gairės.

Kiekvieną šios dešimtmetį aprėpiančios istorijos epizodą atskleidžia įvykių liudytojų prisiminimai, išlikę rašytiniuose dokumentuose arba LGGRTC vaizdo medžiagoje. Jei smalsu, kas jie – eiliniai kovotojai ir jų vadai, ryšininkai, medikai, kunigai, desantininkai, partizanų įgaliotiniai užsienyje ir kiti – skaitykite išsamų šaltinių sąrašą.

Prisiminimų vėrinys aprėpia visus pasipriešinimo laikotarpius ir beveik visus šalies regionus. Per skaudžią asmeninę veikėjų patirtį atsiskleidžia jų viltys, siekiai, tikslai, o svarbiausia – esminė laikmečio žymė: anksčiau ar vėliau turėjai pasirinkti, ką ginsi ir dėl ko kovosi. Apsispręsti okupuoto mūsų krašto jaunuoliai turėjo anksti, dažnai vos sulaukę šešiolikos metų. Tačiau neretai sunki atsakomybė užguldavo ir visai gležnus pečius – daugelis partizanų ryšininkų į kovotojų gretas pateko tiesiai iš pradžios mokyklos suolo. Skaitydamas atsiminimus ir klausydamasis liudininkų pasakojimų nevalingai pagalvoji, kad dabartiniais laikais tik retomis išimtimis žmogaus pasirinkimas būna toks dramatiškas, koks jis buvo kiekvieną pokario dieną. Kaip pasielgčiau, jei pašauktų tarnauti svetimos šalies kariuomenėje? Ką daryčiau, jei sudegtų mano namai, jei artimuosius ištremtų į Sibirą? Ką pasirinkčiau, jei nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje būčiau davęs priesaiką ginti Tėvynę, tačiau vėliau išgirsčiau savo valdžios įsakymą draugiškai pasitikti svetimą kariuomenę? O jei būčiau chirurgas ir į mano operacinę naktį atvežtų sužeistą partizaną? Ką pasirinkčiau?..

Labai norisi tikėti, kad mūsų senelių kartos patirtis paskatins skaitytojus kiekviename gyvenimo žingsnyje rinktis drąsiai, atsakingai ir turiningai išskleisti savo, o tuo pačiu - ir Lietuvos ateitį.

Verta paminėti, kad leidinys gausiai iliustruotas. Autentiškose ir dabartinėse nuotraukose – „žaliukų“ gyvenimas, kova, stovyklos, bunkeriai, buitis, uniformos, ginklai, asmeniniai daiktai, spauda. Knygoje gausu rekonstrukcijų, žemėlapių, pieštinių iliustracijų.

Knygos autorė yra pedagogė, dailininkė, knygų iliustratorė. Jau daugiau kaip dešimtmetį dėsto grafiką, knygos meną, grafinį dizainą nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Pati yra iliustravusi daug leidinių.

„Manau, kad knyga yra nesenstantis kultūros reiškinys, leidžiantis skaitytojui (skirtingai nuo kompiuterinių, ar televizijos produktų) maksimaliai sutelkti dėmesį į vieną konkrečią temą ir ją pažinti labai giliai, – sako R.Vėliūtė. –  Skaitantis knygą žmogus atsiduria intymioje, apibrėžtoje erdvėje, tarsi įeina į kūrinį, be to, maksimaliai aktyvuojasi ir skaitytojo asmeninis kūrybinis pradas, nes daug vaizdinių jis turi susikurti pats, pasitelkdamas fantaziją. Todėl manau, kad knyga, kaip mokymo ar pažinimo priemonė ,dar ilgai bus be galo svarbi.“

Kaip gimė idėja parašyti knygą apie, atrodytų, tolimus nuo kultūros reikalus – Lietuvos partizanus?

„Prieš gerą dešimtmetį pati pirkau savo dukrai ir sūnui daug pažintinių knygučių istorijos, pasaulio kultūrų, gamtos temomis, – pasakoja autorė. –  Po truputėlį ėmė kirbėti nepasitenkinimas, kad dauguma šių leidinių tuomet buvo verstiniai, o lietuviškų – vos vienas kitas. Todėl, sumaketavus brolio Gintauto Vėliaus daktarinę disertaciją „Kernavės miesto bendruomenė XIII-XIV amžiuje“, natūraliai kilo noras tarsi „išversti“ ją į vaikų kalbą, surinkti nuotykingiausias archeologų gyvenimo istorijas, įdomiausią medžiagą apie Kernavę iš senovės metraščių, padavimų, istorikų versijų ir dabartinių gyvosios archeologijos švenčių – kitaip tariant, parašyti, sumaketuoti, iliustruoti ir išleisti knygą. Taip 2007 metais gimė pirmoji mano knygutė. Man buvo keista, kad tuomet jau buvo išleista be galo daug knygų apie partizanų kovas Lietuvoje, bet jaunimui šį tema daugiau buvo atskleidžiama nebent istorijos vadovėliuose ar visuomeniniuose renginiuose. Šią knygą rašyti paskatino Dalius Žygelis – LGGRT centro „Gyvosios atminties“ programos vadovas. Jis atvėrė man visus kelius į archyvą, daug konsultavo ir pasakojo apie savo tiesioginę iš asmeninio bendravimo su gyvais partizaninio karo liudininkais patirtį, suteikė galimybę valandų valandomis peržiūrinėti ir gilintis į „Gyvosios atminties“ programos sukauptą filmuotą partizanų, ryšininkų, istorinių įvykių liudininkų prisiminimų fondą. Už tai jam esu be galo dėkinga, nes turėjau galimybę prisiliesti prie labai gyvos ir unikalios medžiagos. Peržiūrėdama ir klausydama kiekvieno liudininko įrašo, kiekvienos asmeninės istorijos vis labiau suvokiau, koks dramatiškas pasirinkimas laukė kiekviename šių žmonių likimo posūkyje. Tai labai sukrėtė. Žinoma, šiurpino ir begalinis to meto žiaurumas. Atsimenu, ką labai aiškiai suvokiau pirmaisiais darbo mėnesiais, dienų dienomis besigilindama į medžiagą. Man atrodo, kad daugelis žmonių stengiasi išeliminuoti iš savo sąmonės pokario laikotarpį ne dėl politinių įsitikinimų ar kontroversijų, o būtent todėl, kad negali pakelti viso žiaurumo ar neteisybių, tuomet nutikusių jo giminėje ar aplinkoje. Man teko patirti, kad žmonės, šiek tiek pasigilinę į savo giminės istoriją ar į gimtojo kaimo ribose vykusį partizaninį judėjimą ir pajutę tą begalinį kontrastą tarp dabartinio gyvenimo ir pokario, tarsi pasako sau: „Na viskas, man gana, kažką jau žinau, esu šiek tiek išprusęs, ir pakanka... O dabar vėl įšoksiu į saugią dabartį.“ Bet jeigu kiekvienas pilietis išdrįstų eiti toliau, suvaldęs emocijas gilintis dar labiau, manau, jam nutiktų tas pat, kas nutiko man. Vaizduotėje pradėjo skleistis visa veiksmų panorama, tarsi milžiniškame žemėlapyje pamačiau, kaip susiję visi pasipriešinimo veiksmai, kaip tai, kas vyko tarp Vilniaus ir Kauno, lėmė įvykius Dzūkijoje, kaip tam atliepė veiksmai Suvalkijoje, kaip tie patys herojai dėl savo tikėjimo bei įmantriausių likimo užgaidų keliavo iš vienos istorijos į kitą, atsidurdavo keisčiausiose situacijose; galų gale, kaip skleidėsi partizanų judėjimo visuma, kaip keitėsi kovos pobūdis, kokios žmonių grupės buvo susijusios su šia kova. Galiausiai pajutau, jog net ir tą mažytę visos panoramos detalę – susišaudymus vieno kaimo ribose, dabarties karta suvokia kiek iškreiptai – daug diskutuoja apie pačius mūšius, pamiršdami, kad be jų dar buvo ir pats elementariausias gyvenimas, buitis ir išgyvenimas...“

Autorė atskleidžia ir savo asmeninius išgyvenimus, rašant šią knygą: „Rašydama knygą, žiemą išeidavau į balkoną ir, matydama kitoje kelio pusėje mišką, pagalvodavau... Jeigu dabar pasibelstų į duris ir pasakytų – eik. Žiemą miške išsikask duobę. Joje gyvensi pusę metų. Norėsi gerti – išsirausi duobutę bunkerio kampe, norėsi valgyti – pasiprašysi iš kaimynų bulvių lupenų. Manau, kad daugelį dabartinių žmonių žiemą miške po savaitės užkluptų plaučių uždegimas, po dviejų – radikulitas. Netektų net savo kaimo ribose pakovoti, nekalbant jau apie jokį puskarininkių kursų rengimą, prieš valdžios rinkimus nukreiptą organizuotą kovą, įgaliotinių siuntimą į užsienį, visos Lietuvos partizanų kovos centralizavimą ar pogrindinės spaudos organizavimą. Sunku net suvokti apimtis darbų, kuriuos nuveikė partizanai. Kitas labai ryškus potyris – kad partizanų kovos laikotarpis tiesiogine prasme vis dar yra gyva istorija. DVD įrašuose, o kartais dar ir gyvenime – tai gyvų žmonių gyva patirtis. Jų pasakojimai daugiau ar mažiau tikri. Nėra kito tokio laikotarpio, kuris būtų toks dėkingas kūrėjams, kaip šis. Kvapą užimdavo matant, kaip realiame žmogaus gyvenime siužetas pasisuka taip, kaip geriausiame detektyve ar nuotykių istorijoje. O kiek čia ryškių originalių veikėjų. Visi kiti ankstesni Lietuvos istorijos laikotarpiai yra daug labiau „mirę“, nes paremti daugkartiniais perpasakojimais. Ir man skaudu, kad ši išskirtinė laikmečio žymė – istorija dar prieinama gyva – galėtų duoti be galo daug empirinio peno kūrėjams, bet būtent dėl to, jog yra gyva, juos ir atbaido. Bet neturėkime iliuzijų. Jei nusikeltume į, tarkime, Mindaugo laikus, ten pamatytume sielai, sąžinei ir jausmams nė kiek ne komfortiškesnį vaizdą. Tiesiog senoji istorija jau virtusi dekoratyvine ir tapo daugmaž patogi, nes mūsų santykis su ja disocijuotas. Aš asmeniškai nežinau, kaip mano proproproseneliai elgėsi tada, ir dėl to man neskauda. Tuo tarpu gyvoji istorija gali gerokai daugiau mus išmokyti, net jei kai kuriuos jos kąsnius ir itin sprangu būtų nuryti. Todėl visą knygą sumontavau tik iš liudininkų prisiminimų, kuriuose atskleisti įdomūs nuotykiniai siužetai, žmonių asmeninis pasirinkimas, o jau per tai – ir visa partizanų judėjimo panorama. Knygoje gausu ir išnašų. Jose jau neutraliu pasakotojo tonu apibūdinamas istorinis kontekstas, tam tikri socialiniai reiškiniai, aprašytos pagrindinių personažų biografijos, pateikiama kita dokumentinė medžiaga...