Italės tikinčios motinos įžvalgos apie vaikų religinį auklęjimą. Jas pristatome pagal A.M. Zanzucchi knygą "Vaikas ir Dievas"

Netapti vaiko tikėjimo kliūtimi; ir ar religinis ugdymas pažeidžia vaiko laisvę

Nors religinis ugdymas yra vaiko bendrojo ugdymo dalis, tačiau jis turi savo ypatybių.

Trys esminiai religinio ugdymo elementai – Dievas, kuris duoda tikėjimą; vaikas, kuris laisvai jį gauna ir kuris visuomet turi galimybę jį atmesti; ir tėvai, kurie, padedami religijos mokytojų, privalo būti ryšio tarp Dievo ir vaikų kanalas.

Štai ką papasakojo vienas tėvas apie tokį savo vaidmenį: „Visuomet stengiausi neužmiršti, kad Dievas nori asmeninio ir tiesioginio santykio su mano vaikais. Bandžiau elgtis atsargiai ir rūpestingai, kad netrukdyčiau šiam santykiui, o vien jį stiprinčiau. Iš tiesų aš visiškai neturiu galios įdiegti tikėjimą savo vaikams, kad ir kaip stengčiausi.“

„Kaip dažnai, - prisipažino viena mama,- mes manome, kad vaikai yra mūsų nuosavybė! Mes žvelgiame į juos kaip į daiktus, priklausančius vien mums. Galbūt todėl, kad mes patys radome gyvenimo prasmę tikėjime, viliamės, kad taip nutiks ir mūsų vaikams. Mes verčiame juos užsiimti religinėmis praktikomis, kurios jiems dažnai nemalonios. Taigi mes bandome jėga įskiepyti jiems tikėjimą. Tačiau turime tam atsispirti. Aš žinau, kad nuolat turiu sau priminti labiau gerbti savo vaiką, kadangi Dievas nori tiesiogiai bendrauti su juo. Iš tiesų aš galiu tapti kliūtimi savo vaiko tikėjime, jo meilėje Dievui, jeigu įsiterpsiu tarp vaiko ir Dievo.“

Iš tikrųjų mes, tėvai, turime ugdyti savyje didžiausią pagarbą savo vaikams ir žiniai, kurią jiems perduodame. Galiausiai juk ši žinia – Dievo Žodis – nėra mūsų žodis!

Mes žinome, kad tikėjimą mūsų vaikai gauna per Krikštą. Būdami perkeisti iš esmės, jie tampa Dievo vaikais ir Jėzaus pasekėjais. Tad iš tiesų, ar mes turime juos apskritai ugdyti? Nors per krikštą Dievas suteikia vaikams gebėjimą tikėti, tačiau taip pat yra būtina, kad šis gebėjimas būtų transformuotas į laisvą ir asmeninį tikėjimo aktą. Štai čia ir prireikia mūsų pastangų bei atsakomybės. Mes turime padėti savo vaikams „treniruoti“ savo tikėjimą. Kitaip jis liks kaip nesudygusi sėkla, kuri laikui bėgant išdžiūsta ir miršta.

Yra sakančių, kad „jeigu mūsų vaikai, būdami tam tikro amžiaus ima maištauti prieš tikėjimą, vadinasi, mes neleidome jiems būti laisviems. Tai reiškia, kad mes vertėme juos kažką daryti, ir jie bando tai nusikratyti kaip galima greičiau.“

Kiti mano, kad „jeigu mes religingai auklėsime savo vaikus nuo pat ankstyvos vaikystės, tai paliks gilų ir neištrinamą pėdsaką jų pasąmonėje. Taigi visi jų pasirinkimai ateityje bus nulemti fakto, kad mes, kaip tėvai, nusprendėme juos padaryti krikščionimis.“

Iš tiesų gali atsitikti taip (dažniausiai būtent taip ir įvyksta), kad tikėjimas vaikams yra pateikiamas labai skurdžiai. Tačiau man atrodo, kad nebūtų teisinga apskritai to nedaryti. Tą patvirtina ir Evangelija. Jeigu Jėzus būtų norėjęs pamokslauti vien suaugusiesiems, jis būtų vaikus laikęs atokiai nuo savęs. Tačiau, priešingai, Jėzus norėjo, kad jei būtų šalia ir su didele meile kalbėjo mažutėliams, kurie įtikėjo jį.

Jėzus priekaištavo savo mokiniams, kai jie bandė neprileisti prie jo vaikų, kad šie jam netrukdytų. „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane. Leiskite“, - pasakė jis, ir tai yra prielaida, kad vaikai jautė spontanišką natūralią trauką Jėzui.

Kitoje vietoje Jėzus sako: „Jeigu netapsite tokie, kaip šie vaikai, neįeisite į Dangaus karalystę.“ Paprastai šis pasakymas yra aiškinamas moraliniu aspektu. Vaikai yra nekalti, tyros širdies, todėl mes turime imti pavyzdį iš jų ir tapti švarūs bei tyri kaip ir jie. Tai tiesa. Aš visuomet galvojau, kad mes, suaugusieji, sudėtingi ir racionalūs, turime įgyti paprastumo ir spontaniškumo kaip „mažutėliai“ tam, kad priimtume Dievo idėją. Vaikai atsiliepia Dievui, Jis yra jų sielose. Todėl mes neatimame laisvės iš vaikų, jeigu padedame jiems atrasti Dievą.

„Kita vertus, kokią laisvę gali turėti kūdikis? Jis nesugeba naudotis protu, tad ir neturi jokios laisvės“, - teisingai pastebėjo vienas trijų vaikų tėvas. „Tiesą sakant, kūdikiui yra lemta tapti racionaliu ir laisvu žmogumi, tačiau šiuo metu jis toks dar nėra. Argi mes kalusiame ką tik gimusių savo vaikų, ar jie nori valgyti? O vėliau – ar jie nori eiti į mokyklą? Jų pasirinkimai iš tikrųjų yra nulemti tėvų. Mes mylime savo vaikus, todėl parenkame jiems tai, kas, manome, yra gerai. Tačiau tai nepaneigia vaikų laisvės. Todėl mūsų užduotis yra vesti ir kreipti juos laisvės link. Kiekvienas vaikas turi Dievo alkį. Vaikas buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl jis natūraliai yra likęs ieškoti ir rasti ryšį su Dievu.

Yra natūralu tėvams perduoti savo vaikams visus žmogaus įvairiapusio gyvenimo aspektus. Todėl logiška, kad, jei mums didžiausia vertybė yra gyvenimas, kaip santykis su Dievu, mes šį lobį perduosime ir savo vaikams – netgi apie tai nekalbėdami, kadangi tai yra realybė. „Ir dėl to, - kaip kažkas taikliai pasakė, - kad ir koks būtų mūsų požiūris į religiją – argi mes neformuojame savo vaikų pagal tai – norime to ar ne? Jeigu mes gyvename, kaip krikščionys, mes savo vaikams pateikiame faktą, kuris tikrai turės įtakos jų gyvenimams. Jeigu mes negyvename , kaip krikščionys, mes taip pat veikiame savo vaikus, tačiau priešinga kryptimi.“

Bet kuriuo atveju kiekvienam be išimties ateina laikas, kai reikia pasirinkti savo asmeninį santykį su Dievu. (Tai – vienas labiausiai įtikinamų įrodymų, kad, nepaisant visko, mūsų vaikų laisvė išlieka nepaliesta.) Tai gali įvykti būnant dvylikos, penkiolikos ar dvidešimties metų. Tai – akimirka, kai kiekvienas žmogus daugiau ar mažiau atvirai savęs paklausia: „Kas man yra Dievas? Koks mano santykis su Juo?“

„Mačiau, kaip tai įvyko ir mano vaikams, - pasakoja septynių jaunų suaugusių žmonių motina. - Kai jie tapo aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai, dvidešimtmečiai – to sunkių pasirinkimų amžiaus – kiekvienas jų pasirinko savo asmeninį santykį (tai galėjo būti ir atmetimas) su religija, kurią praktikuojančius jie mus matė nuo pat savo gimimo. Aš mačiau savo vaikų meilės Dievui aktą, jiems esant dar tik septynerių ar aštuonerių metų amžiaus, o gal netgi ir anksčiau. Galbūt ten nebuvo visų būtinų „sąmoningų tikėjimo akto“ elementų, tačiau tai iš tikrųjų buvo meilės Dievui aktas. Tie maži ( o kartais ir dideli) mano vaikų pasirinkimai tapo jų dialogo su Dievu pradžia.“

Iš tiesų daugelis tėvų iš savo patirties suvokė, kad padėdami savo vaikams gyventi tuo, ko moko religija, jie taip pat padėjo savo vaikams sėkmingai pasirinkti svarbiuose dalykuose, su kuriais jie susidūrė augdami. Bandydami „išversti“ Evangelijos žinią į gyvenimą, tiek  tėvai, tiek vaikai patyrė tai, kas vadinama Dvasios vaisiais:džiaugsmas, taika, ramybė ir dvasinė pilnatvė. Todėl logiška, kad ši teigiama patirtis sustiprins tikėjimo, kurio vaikai nuolat buvo mokomi, tiesą, kadangi augalas yra vertinamas pagal savo vaisius.