Kaip įskiepyti tikėjimą savo vaikams? Koks turėtų būti sėkmingas religinis ugdymas šeimoje? Ar kiekvienas galime pasigirti, žinantys, kaip atsakyti savo vaikui į esminius klausimus apie pasaulį, gyvenimą ir Dievą, padėti suvokti kančios ir mirties prasmę, kuri kartais atrodo nesuderinama su Dievo gerumu ir teisingumu?

Anne Marie Zanzucchi – chemikė ir penkių vaikų mama, drauge su vyru iškart po santuokos įsitraukusi į Fokoliarų judėjimą, parašė tikrai įdomią knygą „Mano vaikas ir Dievas. Religinis ugdymas šeimoje“, kurioje bandoma atsakyti į aukščiau pateiktus klausimus. Nors ši nedidukė, tačiau svari knyga parašyta dar 1978 -aisiais, tačiau jos įžvalgos aktualios ir šiandien. Bernardinai lt. ryžosi išversti atskiras knygos dalis ir pasiūlyti skaitytojams. Tikimės, autorės mintys padės tėvams labiau susivokti religinio ugdymo šeimoje problemas bei jas jautriau spręsti.

Religinio ugdymo pamatas: tiesioginis realybės patyrimas ir gilus ryšys su žmonėmis

Nemanau, kad apie religinį ugdymą galima kalbėti atsietai nuo bendrojo ugdymo. Jis įsilieja į žmogaus tapsmo žmogumi visumą. Kai vystosi vaiko kūnas, kai lavinamas protas ir valia, kai jį pratiname prie savikontrolės ir tvarkos – tada padedame pagrindus būsimam vaiko transcendencijos, dieviškumo patyrimui.

Prisimenu vieną mūsų šeimos iškylų pėsčiomis kalnuotoje vietovėje. Buvome iškėlę sau tikslą apsistoti, pasiekę tik tam tikrą aukštį.

Jau po valandos, kai pradėjome lipti į kalną, aš ir mano vyras pastebėjome skirtingas mūsų vaikų reakcijas. Mūsų aštuonerių metų sūnus, kuris visuomet buvo greitas ir vikrus, ėjo priešakyje. Jis mielai būtų keliavęs toliau net ir vienas, jeigu mes jam būtume leidę. Mūsų dešimtmetė atžala, užuot ėjusi tiesiai takeliu, tai šen, tai ten stabtelėdavo trumpam atsipūsti ir vis klausdavo: „Ar dar toli? Ar jau matote tą vietą?“ arba prašydavo vandens. Todėl aš mėginau jaunesniajam padėti suvokti, kad lipti į kalną yra gan pavojinga, todėl reikia būti atsargiam, o vyresniajam – kad šis ryžtingai ir pasitikėdamas savimi eitų toliau.

Pusiaukelėje vienam mūsų vaikų ėmė bėgti iš nosies kraujas. Iš pradžių labai nusiminėme. „Ką dabar darysime? Grįžti atgal – jau per toli nueita, tačiau iki mūsų užsibrėžtos vietos taip pat dar toli.“ Mes sustojome ir stengėmės išlikti ramūs. Gniužulėlis vatos, valandėlė atokvėpio – ir vėl buvome kelyje. Eidami toliau, pradėjome suvokti, kad lipimas yra kur kas sunkesnis, nei manėme – o mes buvome drauge pasiėmę ir mažiausius savo vaikus! Kai kuriose kelio atkarpose teko eiti vorele, laikantiems vienas kito. Daugiau nebegalėjome pagalvoti apie grįžimą atgal. Nė vienas nebūtų sutikęs. Mes nieku gyvu nebūtume susitaikę su pralaimėjimu ir pripažinę, kad esame per silpni pasiekti tikslą. Tad ėjome toliau, įveikdami nuovargį bei sunkumus, kol pasiekėme užsibrėžtą vietą apsistoti – pavargę, tačiau laimingi. Kai ilsėjomės, pastebėjome, kad mūsų vaikai buvo sužavėti uolų ir kalnų, besidriekiančių horizonto link. Vaikai klausėsi kalnų tylos, tvyrančios tame aukštyje. Taip pat jie regėjo ir du įspūdingus vedlius – tvirtus, tylius ir kupinus ramybės savo tėvus.

Kai vakare grįžome namo, su vyru pasidalijome dienos įspūdžiais. Abu suvokėme, kad mūsų vaikai patyrė laimę, kuri ateina kažką pasiaukojamai įveikus, ir kad jie pajuto tokių žmogiškų dorybių kaip išmintis, drąsa bei ištvermė svarbą. Tačiau tai, kas labiausiai mus palietė, buvo šventumo pojūtis, kurį kiekvienas mūsų patyrėme savo širdyje. Jis kilo iš gamtos grožio, net ir mažiausiems iš mūsų sakančio: „Koks turi būti Dievas, sukūręs tokius nuostabius dalykus!“

Tądien viskas – nuovargis, džiaugsmas, rizika ir pergalė – leido pajusti buvimo žmogumi skonį. Mūsų vakaro maldas gaubė nepaprastai graži atmosfera. Vaikai spontaniškai dėkojo Dievui už tai, ką patyrė, ir mes jautėme, jog tai asmeninis jų santykis su Juo.

Kažkada vėliau viena mama man prasitarė: „Kai rūpinuosi savo vaikų sveikata, leisdama jiems pasportuoti, kai bandau atverti jų protus dabar vykstantiems dalykams ir istorijai ar ką nors gražaus parodau jiems gamtoje, kai deramu momentu nukreipiu juos teisinga linkme, netgi tuomet, kai stengiuosi juos tinkamai aprengti – suvokiu, kad tai, ką aš darau, yra pagalba jiems tapti žmonėmis. Tuo pat metu aš jaučiu klojanti pamatą jų dabartiniam ir būsimam santykiui su Dievu. Kadangi kuo žmogus labiau yra žmogumi, tuo jo santykis su Dievu bus gilesnis, sąmoningesnis ir atsakingesnis. Be abejo, man sunku žinoti, kaip suderinti įvairius vaiko gyvenimo aspektus. Aš suprantu, kad perdėtas rūpinimasis sveikata ar skatinimas per daug sportuoti yra tiek pat žalingas vaiko vystymuisi, kaip ir visiškas nesirūpinimas jo sveikata ar aklumas tinginystei“.

O štai ką apie sau iškeltus uždavinius papasakojo trijų mažų vaikų tėvas: „Siekdamas padėti savo vaikams rasti vietą juos supančiame pasaulyje ir nurodyti jiems teisingą gyvenimo kryptį, aš bandžiau juos auginti glaudžiame santykyje su realybe nuo pat mažumės. Skatinau juos pačius atrasti visa ko prasmę. Taigi, tariau sau, jeigu Dievas iš tiesų yra kiekviename kūrinyje, su savo tvarka, įstatymais ir harmonija, neįmanoma, kad mano vaikai jo nesutiktų. Juo labiau, šis susitikimas tikrai įvyks - ypač santykyje su žmonėmis. Todėl mūsų užduotis yra padėti savo vaikams, kad tas santykis būtų gilus, ne paviršutiniškas. Pavyzdžiui, kai namuose laukiama svečio, motina ir tėvas galėtų jiems papasakoti apie tą žmogų. Jie galėtų kalbėti apie jo talentus, jo gerąsias savybes, apie jo ryšius su šia šeima. Kitaip tariant, tėvai gali pasirūpinti, kad šis susitikimas turėtų tam tikrą gelmę ir neliktų paviršutiniškas. Skaičiau vieno teologo mintis, pasak kurio, tokie žmonių susitikimai tiesia kelią susitikimui su Dievu.“ Taip pat galėtume prisiminti ir Jėzaus žodžius: „Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte.“ Taigi, atrodo, aišku, kad susitikdami su žmonėmis, mes sutinkame su Dievu.

Parengė Jurga Žiugždienė