Toliau pristatome Anne Marie Zanzuchhi įžvalgas religinio ugdymo tema, kurios paskelbtos knygoje "Vaikas ir Dievas"

Vienas pirmųjų dalykų, kurį kiekvienam savo vaikų pasakiau apie Dievą (ir manau, kad jie tai suprato) – jog Dievas mus myli: „Jis myli tave, myli tėtį, myli mamą – Jis myli kiekvieną.“ Mūsų jauniausias mažylis tiki manimi, kadangi žino, jog aš visuomet sakau jam tiesą. Jis taip pat žino, ką reiškia „mylėti“. Taip yra todėl, jog daugybę kartų spontaniškai aš jo klausiu: „Ar žinai, kad tave myliu?“ Berniukas patenkintas šypsosi. Jis supranta. Ir kai kas nors jo paklausia, kaip jis myli savo tėtį, vaikas plačiai išskečia rankas, tarsi sakytų „labai labai“.

Taip vaikas pradeda suvokti, kad Asmuo, į kurį gręžiasi tėvai, yra geras ir myli taip, kaip mama ir tėtis. Vaikas žino, kad šis Asmuo jam padeda ir jį saugo, o taip pat ir kiekvieną, kurį mažylis pažįsta.

Štai ką šia tema paliudijo dviejų dukrelių mama, našlė.

„Pirmoji realybė, kurią leidau patirti savo kūdikiams – tai Dievo-Meilės realybė. Tačiau tam nepakako vieno karto. Aš nuolat pabrėžiau, kiek daug Dievo meilė, kuri yra mūsų gyvenime, mums duoda. Pavyzdžiui, aš stengiausi savo dukroms atskleisti, kaip Dievas per jų senelį mums suteikia tai, ką būtų davęs tėvas – ir netgi daugiau. Aš stengiausi parodyti joms, kaip Dievas paskatino tiek daug kitų šeimų būti šalia mūsų ir mumis rūpintis. Taigi visuomet bandau elgtis taip, kad netgi tėvo netektis dukroms nebūtų suvokiama kaip negatyvus dalykas. Netgi tuomet, kai mergaičių tėvas mirė, Dievas mus mylėjo. Galvodamos apie tėtį, kuris jau yra pas Dievą, kadangi buvo geras ir pasirengęs Dangui, mes taip pat ruošiamės būti drauge su juo toje laimėje, kurios niekas neįstengs atimti.“

Vienas tėvas pasakojo:

„Tam tikru savo gyvenimo momentu turbūt malonės dėka mane kaip žaibas pervėrė įsitikinimas, jog Dievas yra Meilė ir kad žodis Tėvas, kuriuo į Jį mes kasdien kreipiamės maldoje „Tėve mūsų“, yra realybė. Mano visas gyvenimas pasikeitė. Man tapo natūralu apie šį atradimą kalbėti kiekvienam – ypač mano vaikams. Netrukus įpratome bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis ieškoti ir atrasti Dievo meilę mums. Tiek daug kartų mes ją patyrėme! Žodžiai, kuriuos kalbėjau savo vaikams, buvo pagrįsti faktais! Trumpai tariant, aš manau, kad jei vaikai mato, jog jų tėvai priima viską tarsi iš Dievo rankų, jie sugebės savo gyvenimus kreipti tikėjimo link.“

Tikra tiesa – mūsų vaikams reikia autentiškumo. Aš ir mano vyras tai suvokėme stebėdami jaunuolių protestą, ir kuo toliau, tuo labiau tą įsisąmoninome gyvendami greta jaunų žmonių. Jie atmeta viską, kas yra formalu, bet, nelaimei, drauge su formomis neretai atmeta ir turinį. Tiesa, galbūt niekada jie šio turinio nepažino ir nepatyrė. Tačiau mes visuomet turime stengtis vaikams duoti tikėjimo turinį – jau nuo pat pirmųjų jų gyvenimo metų. Kalbėdami su kitais tėvais, mes atradome, kad pagrindinė vaikų religinio ugdymo idėja yra Dievas-Meilė. Tai tinka ugdant bet kurio amžiaus vaikus.

Iš tiesų nuo pat kūdikystės vaikas turėtų jaustis apgaubtas šios Meilės. Ir logiška, kad (su mūsų pagalba) vaikas netrukus suvoks, jog Meilė prašo atsiliepti meile. Ši meilė Dievui nebus kažkas sentimentalaus, kas yra vien žodžiai, tačiau ji greitai taps konkreti ir reali.

Tokiam vaikui nuo pat pirmųjų jo gyvenimo metų mylėti Dievą reikš mylėti tą, kuris yra šalia.

Dievo meilė gamtoje

Nesirengiau per anksti savo vaikams kalbėti apie Dievą kaip kūrėją, tačiau šis perėjimas įvyko labai paprastai. Svarbiausia, kad jie jau „pažino“ meilę kaip rezultatą, tai matydami tuose, kurie visuomet yra šalia jų.

Prisimenu vieną nutikimą, kai mano jauniausiam sūnui buvo dveji ar treji. Buvome kalnuose ir tą vakarą grįžome namo gan vėlai. Aš nurengiau mažylį ir guldydama jį į lovelę pažvelgiau laukan. Buvo nuostabi naktis. Mėnulio pilnatis švietė juodame danguje. Aš nusinešiau berniuką prie lango ir parodžiau jam mėnulį. Vaikas žvelgė į jį nuostabos kupinu žvilgsniu. To jam dar nebuvo tekę matyti. „Dievas padarė mėnulį ir pakabino danguje, kad jis mums šviestų naktį“, – paaiškinau sūnui. Šis reginys iš tiesų jam paliko gilų įspūdį, kadangi vėliau, pamatęs mėnulį, berniukas sakydavo: „Jį padarė Dievas“.

Kiek vėliau kitas mano sūnus, kuriam patinka piešti dalykus, palikusius jam įspūdį, dideliame popieriaus lape nupiešė ir nuspalvino saulutę, tulpę, vynuogių kekę, tris javų varpas ir keturias skruzdėles. Virš visų šių piešinėlių berniukas padėjo po mažą geltoną kryželį. „Ką reiškia šie kryželiai?“ – paklausiau sūnų. Jis atsakė: „Tai reiškia, kad jie visi yra geri dalykai, kuriuos sukūrė Dievas“. Kartą berniukas manęs paklausė: „Mamyte, ar Dievas sukūrė šį kopūstą?“ Atsakiau: „Taip, tačiau mes nežinome, kaip Jis tai padarė. Mes tik žinome, kad viskas ateina iš Jo, kadangi Jis mus myli ir nori mums duoti nuostabių ir naudingų dalykų.“ Vėliau mėginau toliau plėtoti šiuos pirmuosius vaikų svarstymus apie gamtą kalbėdamasi su jais ir jiems skaitydama.

Mes visi privalome suvokti ir neužmiršti, kad mažas vaikas trokšta potyrių iš gyvenimo. Tai, kas sužadina vaiko jusles, palieka jam didžiausią įspūdį. Dėl šios priežasties labai svarbu padėti vaikui stebėti, klausytis ir pamatyti dalykus, kurių jis iš pradžių pats nepastebi. Mes turime pažadinti jam nuostabos jausmą. Pavyzdžiui, pasiimdami vaiką į kalnus tekant saulei ar prie jūros vėjuotą dieną. Arba paprasčiausiai padėdami savo vaikams atrasti pasaulio stebuklus, kurie yra tokie maži, kad sunkiai pastebimi plika akimi arba tokie dideli, kurių neaprėpia mūsų žvilgsnis. Daugybę kartų mačiau, kaip mano vyras su vaikais, tupėdami ant žemės, stebėjo skruzdėles ar slieką arba grožėjosi mažyčių, beveik nematomų gėlyčių spalvomis ir jų sandara.

Paprastai, kai vaikams rodomi gamtos dalykai, įsivyrauja tarsi užburianti tylos ir susikaupimo atmosfera. Manau, kad grožio, harmonijos, gamtos jėgų atradimas (iš tiesų vaikams tai yra tikras atradimas) padeda mažiesiems pajusti ryšį su Dievu, kuris savo kūriniuose įspaudė dalelę savęs. Ir tai yra kontempliacijos akimirkos.

Taip augantiems vaikams „kaupiant“ tas nuostabias paprasto gyvenimo akimirkas, kaip antai, pražydusi gėlė ar metų laikų kaita, arba ne tokias kasdieniškas, kaip kad išvyka keletai dienų prie jūros ar į kalnus, pamažu gali atsiskleisti Dievo meilė gamtoje. Tačiau, kad taip įvyktų, mes, suaugusieji, visų pirma patys turime sugebėti pamatyti šiuos dalykus.

Prisimenu vieną sekmadienio iškylą užmiestyje. Mūsų vaikai šėlo pievoje. Vėliau uždusę, vos atgaudami kvapą, jie atbėgo pas mus su vyru pailsėti, kur po ąžuolu sėdėjome ir kalbėjomės. Tiksliai neprisimenu kaip, tačiau, žvelgdami į ąžuolą, kalvas ir netoliese tekančią upę, ėmėme kalbėtis apie gamtą. Mums atrodė, kad viskas buvo meilė, kad kiekvienas dalykas yra dovana kam nors. Tai atradome visi drauge, ir tai buvo tylus pašaukimas kiekvienam ieškoti savo „meilės vietos“ šioje realybėje. Tą vakarą pastebėjau, kaip mano vaikai labiau stengėsi mylėti vieni kitus.

Prisimenu pokalbį su viena savo drauge šia tema, kuri pasidalijo savo patirtimis.

„Viešėjome kaime pas draugus. Kai ryte išėjome į sodą, žemė buvo persmelkta drėgmės po vakarykštės audros. Viskas sodriai kvepėjo. Pastebėjau rožės krūmą, besivejantį siena. Pumpuras, kuris tikriausiai prasiskleidė per naktį, vis dar išbrinkęs ir pilnas rasos, žėrėjo saulėje. Ant jo nutūpė bitė ir ėmė gerti nektarą. Turbūt žinote, kaip tai nutinka, kai kartais dalykai, kuriuos esate matę daugybę kartų, staiga sujaudina ir priverčia susimąstyti. „Ar matai?“, – paklausiau savo sūnų. „Vakarykštis lietus tapo dovana rožei. Ji atsigėrė ir pražydo. O dabar ant rožės nutūpė bitė atsigerti nektaro. Ir bitė iš jo pagamins medų, kurį tu taip mėgsti. Dabar tu visa tai matai. Taigi net patys nesistengdami, mes visi gyvename vieni dėl kitų. Dievas mus visus surišo – žmonės ir daiktus – su meile.“

„Kitą kartą mes vaikštinėjome parke, netoli namų. Laikiau Luką už rankos. Buvo ruduo. Nuo aukštų kaštonų pamažu krito lapai, kurie, leisdamiesi žemėn, pleveno mums prieš akis – išdžiūvę ir auksiniai. „Ar kada pagalvojai, kodėl rudenį krenta lapai?“, – paklausiau sūnų. „Ne“,- mąsliai atsakė jis. „O aš pagalvojau ir supratau, – kalbėjau aš,- kad vasarą, kai kepina saulė, truputis šešėlio vaikštinėjant ar ilsintis teikia tikrą atgaivą. Tačiau žiemą, kai šalta, mes norime gauti saulės, kiek tik įmanoma. Taigi lapai nukrenta ir medžių šakos lieka plikos. Saulės spinduliai prasiskverbia pro jas ir mus sušildo. Argi Dievas apie viską nepagalvojo?“ „Iš tikrųjų taip, – atsakė berniukas, – Dievas yra geras. Jis iš tiesų mus myli.“

Žinoma, ši mama sąmoningai nesistengė įžiebti teologinės diskusijos. Tačiau tiesa, jog tam tikrų ryšių tarp gamtos ir žmogaus suvokimas (ypač jei toks suvokimas ateina spontaniškai) kviečia mus atrasti Dievo meilę ir išmintį už išorinių daiktų pavidalų ir šaltų mokslinių jų pažinimo metodų.

Parengė Jurga Žiugždienė