Anne Marie Zanzucchi - chemikė, penkerių vaikų motina, kurios įžvalgos subrendo kasdienėje vaikų ugdymo praktikoje ir buvo išdėstytos knygoje "Vaikas ir Dievas". Viliamės, jos įdomios ir LIetuvos skaitytojams.

„Manau, kad mūsų pačių gyvenimo liudijimas yra tai, kas labiausiai ugdo mūsų vaikus religine prasme“, - savo laiške man rašė viena trijų vaikų mama.

Beje, aš galvoju, jog tai, kas mes esame, turi netgi didesnę įtaką mūsų vaikams nei tai, ką mes darome.

Vieno Prancūzijos religinio ordino narys, ypatingą dėmesį skiriantis šeimos problematikai, yra pasakęs: „Ugdymas – tai gyvenimo perdavimas.“ Taigi nėra jokio kito aplinkinio kelio. Liudyti gyvą tikėjimą – didžiulė atsakomybė.

Tėvams, kurie iš tikrųjų nori religingai auklėti savo vaikus, asmeninis atsivertimas yra būtinas. Kas nors gali paprieštarauti: „Argi mes iš tiesų neturime tikėjimo? Kaip galima sakyti, kad mums reikia atsiversti?“

Į tai atsakysiu vienos motinos žodžiais: „Kiekvieną rytą jaučiu, kad turiu atnaujinti savo gyvenimą, savo pasišventimą ir meilę Dievui ir kiekvienam žmogui. Aišku, aš to nedarau vien dėl savo vaikų. Tai kyla iš vidinio poreikio išgyventi kiekvienos dienos pilnatvę su jos dar nežinomais džiaugsmais ir rūpesčiais ir tam, kad kiekviena prieš mane atsivėrusi realybės akimirka būtų tinkamiausi išnaudota. Tai kyla iš gilaus troškimo kalbėtis du Dievu per dienos įvykius. Štai todėl kiekvieną dieną aš iš naujo atsiverčiu. Tuo pat metu aš jaučiu, kad tai darydama, galiu tikėtis panašiai ugdyti ir savo vaikus.“

Parengė Jurga Žiugždienė

Iš tiesų, kiek daug mūsų, tėvų, vadinančių save krikščionimis, esame sustabarėję savo statiškame, „tvirtame“ tikėjime. Tačiau mums reikalingas dinamiškas tikėjimas, nuolatinės pastangos ir nesiliaujanti įtampa siekiant didesnės meilės. Tada religinis ugdymas taps natūralus mūsų elgesio rezultatas. Tai kils iš gyvenimo ir duos gyvenimą. Čia nebus to, kuris vien duoda ir kito, kuris vien gauna. Tai bus manai, abipusis augimas ir vienas kito ugdymas.

„Galima sakyti, kad ne aš padėjau savo vaikams religiniame gyvenime, bet jie padėjo man“, - prisipažino viena mama, spinduliuojanti nuostabų nuolankumą. „Tam, kad parengčiau juos gyvenimui, kuriame tikėjimas yra ne abstrakcija, bet realybė, aš turėjau jiems suteikti tai, ko man nesuteikė niekas. Aš turėjau ne tik gyventi pagal savo tikėjimą, tačiau studijuoti ir giliau pažinti jį sudarančius elementus. Pavyzdžiui, aš norėjau geriau suvokti Mišių prasmę bei vertę ir atrasti Šventojo Rašto grožį ir gelmę. Buvau sužavėta psalmių didingumo ir poezijos. Kuo daugiau turtinau save šiais dalykais, tuo labiau susidomėjimą ir meilę jiems galėjau perteikti ir savo vaikams.“

O keturių berniukų tėtis pridūrė štai ką: „Jei žmogus turi tvirtą įsitikinimą, jis tai gali perduoti. Kitaip – ne. Galiausiai juk aš negaliu liepti savo vaikams tikėti tuo, kuo pats netikiu.“

Nemanau, kad šiandien yra labai paprasta gyventi taip, kaip papasakojo pastarieji tėvai. Natūralu abejoti, ar daugelio žmonių, kurie nori religingai auklėti savo vaikus, gyvenimas iš tiesų atitinka jų tikėjimą. Ar iš tiesų jie mano, kad vystantis žmogui, tikrąja šio žodžio prasme, yra būtina kovoti nuo pat pirmųjų jo dienų, siekiant užtikrinti, kad antgamtinės ir prigimties vertybės  būtų integruotos ir harmoningos. Žinome, kad tokia harmonija tapo įmanoma Kristaus įsikūnijime, kuriame tai, kas žmogiška, buvo sujungta su dieviška. Taigi turėdami šį įsitikinimą ir suvokdami sunkumus, pasitaikančius mūsų aplinkoje, privalome įsisąmoninti, kad pirmaisiais savo gyvenimo metais vaikas palaiko ryšius beveik išimtinai tik su savo šeima. Todėl šeimos atmosfera, kurioje jis gyvena, yra svarbiausia vaiko religiniam ugdymui.

Štai - vienų sutuoktinių patirtis: „Kai mes susituokėme, planavome savo vaikus užauginti žmonėmis, krikščionimis. Tačiau pažvelgę į mus supantį pasaulį, netekdavome drąsos. Visuomenė toleravo dalykus, visiškai priešingus Evangelijos žiniai. Neapykanta, abejingumas, prisirišimas prie turto, ambicijos, erotizmas. Tuomet mes suvokėme šeimos svarbą. Pirmaisiais savo gyvenimo metais vaikai dvidešimt keturias valandas praleidžia su tėvais, šeimos aplinkoje. Tas žmogiškąsias ir religines vertybes, kurias, kaip mes norėtume, mūsų vaikams rodytų pasaulis, mes patys jiems galime vienaip ar kitaip parodyti. O svarbiausia, kad nepaisant mūsų ribotos asmeninės vertės, mes galime jiems duoti mūsų tarpusavio meilę. Tai namuose sukuria kupiną šilumos,meilės ir ramybės atmosferą. Iš tikrųjų (tai yra mus ir daugelį šeimų paguodžiantis atradimas) mes galime sukurti „šventą“, tikėjimo klimatą ne žodžiais ar išoriniais veiksmais, bet gyvenimu. „Ten, kur gailestingumas ir meilė, ten yra Dievas“, - giedojo ankstyvoji Bažnyčia, tą iš tikrųjų patyrusi, tačiau tai gali būti patiriama ir šiandien. Tai reiškia, kad Dievas yra kiekvieną akimirką – kai mes dirbame, ilsimės, susėdame pavalgyti, mokomės ir netgi tuomet, kai pokštaujame ir juokiamės. Taigi – kai mes rūpinamės vieni kitais.

Tad ką gi mes darėme? Mes nepradėjome daugiau melstis, bet suintensyvinome tarpusavio meilę. Ir tai buvo svarbiausia pastanga pirmaisiais mūsų santuokos metais – labiau pažinti vienas kitą, suprasti ir priimti vienas kito asmenybę ir kiekvieno mūsų ribotumą.“

Kas nors galėtų paprieštarauti, kad tokia „nuolatinė“ meilė tarp vyro ir žmonos yra beveik neįmanoma. Čia yra tiesos. Tačiau svarbiausia tai, kad mes norime mylėti vienas kitą ir dedame pastangas augti meilėje.

Daugelio psichologų nuomonė yra gana paguodžiama. Jie mano, jog nesvarbu, kad ir kokie rimti būtų tėvų trūkumai, nesvarbu, ko jie nesugeba, tačiau jų meilė vaikams ir vienas kitam yra realybė, kurią vaikai jaučia. Išgyvendami šeimos patirtį – nebėgdami nuo jos, tačiau prisiimdami jai reikalingą pasiaukojimą – tėvai duoda savo meilės liudijimą ir savo vaikams suteikia saugumą, besąlygiškai reikalingą emociniam vystymuisi. Taip tėvai skatina meilės mainus netgi tuomet, kai ji atmiešta sumaišties ir egoizmo. Taigi vaikai įgyja galimybę patirti tam tikrą meilės dimensiją, o tai yra tikėjimo pagrindas. Žinoma, jeigu ši meilė yra išgryninta ir sumodeliuota pagal Evangeliją, vaikai savaime links į krikščionišką gyvenimą.

Juk Jėzus yra pasakęs: „Ten kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu.“ Taigi motina ir tėvas, kurie iš tikrųjų bando mylėti vienas kitą ir būti „viena“ per Santuokos sakramentą, savo vaikams suteikia galimybę gyventi ryšyje su Dievu. Tad bendruomenė, kurioje yra Jėzus (nesvarbu, kokiu mastu), tampa dalele Mistinio Kūno – Bažnyčios. Taigi nenuostabu, jog vaikai, turintys gyvą kontaktą su Bažnyčia, ją pažins bei pamils ir savaime ims suvokti bendruomeninį bei socialinį krikščionybės aspektą.