Siūlome italės tiknčios motinos įžvalgas iš knygos "Vaikas ir Dievas".

 Religinis ugdymas įeina į platesnį bendrąjį ugdymą. Šiandieniniai psichologai ir pedagogai teigia, kad vaiko ugdymas prasideda labai anksti – dar nėštumo metu. Mano nuomone, tą patį galima pasakyti ir apie religinį ugdymą.

Yra žinoma, kad ryšys tarp motinos ir jos nešiojamo kūdikio nėra vien tik fizinis. Ji ne tik teikia maisto medžiagas būsimam kūdikiui, tačiau ir – o tai labai svarbu – meilę bei ramybę. Dar daugiau, vos sužinojusi, kad laukiasi – darant prielaidą, kad nėštumas yra norimas ir priimtinas – motina patiria vidinį troškimą būti geresnei, kantresnei, romesnei. To ji trokšta mažylio naudai. Motina jaučia, kad visa, ką ji daro, tam tikru būdu veikia jos būsimą kūdikį.

Tačiau ne viena mama galėtų pasakyti: „Puiku, tai tiesa. Bet mes nesame tobulos. Tad ką gi mums daryti?“. Taip pat būtų galima paklausti, kaip besilaukiančiai motinai išvengti fizinių, moralinių ir dvasinių traumų, kurios nėra jos valioje?

Manau, kad šie vienos mamos žodžiai galėtų būti atsakymas į pastaruosius klausimus: „Aš turiu penkis vaikus. Taigi – daugiau negu vieną; todėl laukdamasi vieno ar kito iš jų, patyriau nemaža sunkumų ir skaudžių akimirkų, jau nekalbant apie kasdienes nėštumo problemas. Prisimenu, kad laukdamasi trečio vaiko, nuolat jaučiau didžiulę įtampą. Aš būgštavau, kad toks intensyvus kentėjimas mano kūdikiui vienaip ar kitaip skaudžiai atsilieps. Tačiau, ką aš galėjau padaryti? Juk iš tiesų neturėjau tokios galios, kad pašalinčiau visus gyvenimo sunkumus. Tuomet, visiškai netikėtai, mane aplankė savotiškas nušvitimas. Taip, aš negaliu pašalinti sunkumų, tačiau galiu pabandyti juos pakelti tiek, kiek įstengiu. Taigi aš mėginau priimti kančią, visą laiką tikėdama, kad Dievas myli mane ir mano kūdikį. Taip aš įgijau naujų jėgų ir ramybės. O taip pat jaučiau, kad toks mano naujas požiūris veikia tarsi filtras tarp kentėjimo ir mano kūdikio. Šis vaikas, kuriam dabar jau keturiolika, yra pats ramiausias ir labiausiai pusiausviras iš visų kitų mano atžalų.“

Taigi turime nepamiršti, kad kai besilaukianti motina bando gyventi „draugystėje“ su Dievu, tai veikia ir būsimą kūdikį. Gaila, kad kuo mažiau mes save su tuo siejame, tuo mažiau tai suprantame ir galiausiai - vertiname. Jeigu moralinė sumaištis, neapykanta ir pyktis taip neigiamai veikia būsimą kūdikį, tad kokia didžiulė teigiama įtaka jam turėtų kilti iš „Dievo buvimo“ motinoje, iš jos gyvenimo malonėje! Kartą viena besilaukianti mama, švytėdama tikrumu, man prasitarė: „Ar gali būti, kad Jėzus Eucharistijoje įžengdamas į mane (arba tiksliau, aš šiek tiek įžengdama į Jį) neturėtų įtakos kūdikiui, kuris yra mano integrali dalis?“

Po to, kai vaikas gimsta, religinis ugdymas tęsiasi mėnesių mėnesiais, jam dar sąmoningai nedalyvaujant šiame procese.

Šiame periode svarbiausia yra tai, kaip vaikas pažįsta savo tėvus. Ši patirtis turės neišdildomą įtaką jo Dievo idėjai ateityje. Nes per tą meilę, kuria tėvai yra susieti tarpusavyje ir kuri yra nukreipta į kūdikį, atsiskleidžia Meilė, kuri yra Dievas. Tėvų meilė yra ne kas kita kaip Dievo meilės spindulys, atspindys, dalyvavimas Jo meilėje. Taigi kūdikis nors ir nesąmoningai, tačiau iš pačios gelmės pažįsta, kas yra Meilė. Krikščionys psichologai teigia, kad jei kūdikis neturi galimybės džiaugtis ir patirti tėvų meilę, daugybę šios meilės apraiškų – užaugus jo Dievo idėja dažnai bus neadekvati ir iškriepta.

Viena vertus, Dievo gerumas, jo nuolatinis mylintis buvimas kūdikiui atsiskleidžia per jo motinos gerumą ir buvimą. Kita vertus, saugumą ir Dievo stiprybę įkūnija tėvas.

Tačiau Dievas nėra tik „padidinti“ motina ir tėvas. Jis yra realus „Kitas“. Tad kaip gi kūdikiui suvokti tos aukštesnės Būtybės realumą?

Nemanau, kad dėl to reikėtų labai jaudintis. Pakanka, kad mes patys gyvename kaip krikščionys – paprastai, be puikavimosi ir apsimestinio kuklumo.

Viena pora man pasakojo: „Kai tik galėdavome, visuomet kartu melsdavomės. Mums tai buvo natūralu. Mums buvo natūralu vakare keletą minučių atsiklaupti ir padėkoti Dievui už dienos malones ir maldoje susivienyti su Juo. Iš pradžių mūsų kūdikis, nors ir būdamas tame pačiame kambaryje, miegodavo nieko nematydamas. Vieną vakarą, kai mūsų dukrai buvo truputį daugiau nei metai, ji pabudo. Prisimename, kaip ji stebėjo mus pro lovelės virbus. Vėliau tai ne kartą nutikdavo keletą savaičių. Galbūt mes, kalbantys, tačiau ne vienas su kitu (kadangi nežiūrėdavome vienas į kitą) jai buvome mažytis galvosūkis. Tokį pat rimtą ir ramų kalbėjimą ji matydavo sėdėdama savo kėdutėje, kai trumpai pasimelsdavome prieš pradėdami valgyti. Kai ji jau gebėjo suprasti, mes jai labai paprastais žodžiais paaiškinome, kad kalbame su Dievu. Tuo metu dukrai tą turėdavome sakyti ne kartą .Taigi mes suvokėme tai, kas gana gerai žinoma – mažam vaikui nereikia sudėtingų aiškinimų, o tik paprastų esminių teiginių.“

Žinoma, tai tik vienas pavyzdys. Nebūtina kalbėti apie Dievą su kūdikiais taip anksti. Svarbiausia yra „religinga“ tėvų laikysena – paprastumas, spontaniškumas ir nuoširdumas. Gyvenimas pats kalba už save, ir kūdikis intuityviai jaus Asmens, į kurį gręžiasi jo tėvai, buvimą. Taigi mums nereikia beveik nieko mokyti savo mažų vaikų, ypač pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais. Reikia tik atskleisti Dievo paveikslą, kuris juose jau yra. Kaip yra pasakęs vienas tėvas: „Žinau ne tik iš to, ką esu perskaitęs, bet ir stebėdamas savo vaikus, kad gebėjimas pažinti Dievą yra prigimtinė žmogaus galimybė. Mes turime natūralų poreikį Jį patirti. Tai ryšio, kuris mus sieja su Dievu, dėsnis, ir jis mumyse „įspaustas“ nuo pat gimimo.

Parengė Jurga Žiugždienė