Toliau pristatome įžvalgas iš knygos "Vaikas ir Dievas".

Kaip jau esu sakiusi – „Meilė kviečia mylėti“. Dievo valia – tai meilės projektas, skirtas kiekvienam mūsų. Tai suteikia naują matmenį mūsų gyvenimui ir mūsų pareigoms. Tačiau tą galime sakyti savo vaikams tik tuomet, jeigu jie jaučia tikrą ryšį su Dievu kaip tėvu – tik tada, kai jie yra tikri Jo meile. Nes tik tuomet jie sugebės patys ja atsiliepti.

Tad kaipgi atsiliepiama meile? „Ne tas, kuris šaukia: Viešpatie, Viešpatie, mane myli, bet tas, kuris vykdo mano valią“, - įspėjo mus Jėzus. Taigi vienintelis atsakas į Dievo meilę yra laisva valia pasirinktas Jo valios vykdymas. Tačiau čia reikia būti labai jautriems!

Dekalogo įsakymas, kuris ypač tinka mums, tėvams, yra „Netark Dievo vardo be reikalo“. Turiu omenyje tai, kad tėvai pernelyg dažnai yra linkę pasitelkti Dievo vardą, norėdami priversti savo vaikus daryti tai, ką jie privalo. Kaip dažnai man taip pat teko prikąsti liežuvį, kad Dievo vardu neprimesčiau savo valios kuriam nors savo vaikų! Kartais tai nutikdavo, kai vienas jų nenorėdavo mokytis. Tuomet sakydavau sau: „Bet gi ne! Tai aš turiu vykdyti Dievo valią, to nereikalaudama iš savo vaikų. Jie ją vykdys tuomet, kai matys mano pavyzdį, o ne todėl, kad juos priversiu.“ Tada aš ėmiau jiems paprasčiausiai padėti – pavyzdžiui, surasti reikalingą knygą ar žodį žodyne. Ir po truputį jie tai imdavo daryti patys.

Priešingu atveju gali nutikti taip, kad susiformavus įpročiui, jog Dievo vardas yra visuomet susijęs tik su pareigomis, vaikai galiausiai nieko nesuvoks. Visi nuostabūs dalykai bus užtemdyti, ir vaikai augs, turėdami silpną tikėjimą – jeigu nepradės maištauti. Tam tikri dalykai turi atsiskleisti jauno žmogaus viduje – jis pats turi suvokti, ką daro ir kaip turi elgtis.

Paklaususiam, koks yra didžiausias iš visų Dievo įsakymų, Jėzus atsakė: „Mylėti Viešpatį Dievą visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ ir pridūrė, jog iš jo išplaukia kitas įsakymas - „Mylėk savo artimą taip kaip pats save“. Tai yra esmė. Mes negalime reikalauti iš savo vaikų pažinti Dievą ir Jį mylėti, jei jų neišmokėme mylėti savo artimą.

Nuo pat ankstyvos vaikystės mūsų vaikai beveik instinktyviai suprato, kad būti geram reiškia rūpintis esančiais aplink. Tai įvyko anksčiau, nei mes sugebėjome jiems paaiškinti žodžiais, kad mylėti yra būtina ir kodėl tai būtina. Galbūt čia pasitarnavo tai, kad mes su vyru bandėme gyventi sutarime ir meilėje ne tik tarpusavyje, bet ir bendraudami su giminaičiais, draugais bei pažįstamais. Mes bandėme būti atviri visiems. Neteigiu, kad mūsų vaikai buvo „angelai“.Labai puikiai prisimenu, kaip mano dukra pešdavosi su savo pusbroliu Džoniu, kai abiem buvo dveji. Kiekvienas norėjo kito žaislų. Jie stumdydavosi, rėkdavo ir verkdavo. Tačiau taip pat daugybę kartų mergaitė šypsodamasi prieidavo prie manęs ir sakydavo: „Man patinka Džonis“. Tai buvo pirmieji jos bandymai pabrėžti savo meilę artimui ir pergalę prieš savo egoizmą.

Stengdamiesi netapti pedantiški – kitaip tariant, verčiau darydami, nei mokydami – mes visuomet sugebėdavome savo vaikams padėti dosniai atiduoti save kitiems ir neužsidaryti savyje.

Taip kaip vaikas yra sukurtas rasti Dievą savo gyvenime ir būti sūniškos meilės ryšyje su Juo, taip jis yra ir žmonių visuomenės narys, turintis prigimtinį ryšį su kitais žmonėmis.

Taip kaip mes, tėvai, jaučiame pareigą padėti savo vaikams rasti Dievą, taip jaučiame, kad turime  jiems padėti ir kurti santykį su visais žmonėmis, kuriuos jie sutiks savo gyvenime, ir netgi su visa žmonija.

Viena mama pasakojo: „Kai mano trys vaikai susikivirčija, bandau jiems priminti, kad viskas, kas daroma iš meilės, nepradings, o tie dalykai, kurie nėra meilė – pranyks kaip dūmas. Kai Jėzus mūsų gyvenimo pabaigoje pakvies mus ir paklaus, ką mes esame padarę, tik tie dalykai, kuriuos darėme iš meilės, turės vertę. Visa kita bus niekas. Visada sakydavau savo vaikams, kad Jėzus gimė tam, kad išmokytų mus kaip tapti panašiems į jį. Tad kuo labiau sugebėsime mylėti, tuo labiau tapsime panašūs į jį. Kai jis pašauks mus pas save, mus atpažins, jei būsime į jį panašūs, tai yra – jeigu būsime mylėję. Jei ne – jis mūsų neatpažins. Jei jis mus pažins – pasiims drauge su savimi į Rojų. Jeigu ne – Rojuje nebus mums vietos“.

Toliau ji kalbėjo: „Mano vyresnioji dukra, kuriai dabar penkeri, turi spontanišką polinkį mylėti. Taigi ji gali pakelti įvairius sunkumus, kadangi jai lengva pradėti mylėti iš naujo – atlikti dalykus, kurie suteikia džiaugsmą tėvams bei broliams ir seserims. Be to ji yra didi pamokslininkė. Jos jaunesnioji sesutė - ne tokia lanksti asmenybė, ir jai labai sunku mylėti. Tuomet vyresnioji jai labai rimtai ir iškilmingai sako: „Klausyk, vienintelis dalykas, kuris „skaitosi“, yra meilė. Visa kita – dūmas. Jeigu tu neimsi mylėti, Jėzus tavęs nepažins... ir kai tu atsidursi prieš jį Rojuje, tau nebus ten vietos, ar girdi? Ten nebus vietos!“ Tokie pokalbiai padeda jaunesniajai dukrai žengti mažus žingsnelius, kurie iš tikrųjų yra dideli, turint omenyje, kiek daug jėgų jai reikia, kad suminkštintų savo gan užsispyrusią prigimtį. Kartais jaučiu, kaip stebiu savo vaikų asmenybių brendimą, kadangi meilė nesumenkina mūsų savasties, tačiau ją nukreipia kitų link ir ją vysto į socialinę dimensiją.“

Čia norėčiau leistis į dar vieną apmąstymą.

Vaikai privalo išreikšti savo asmenybes ir įtvirtinti save, tačiau realybėje, jie susiduria su įvairiomis kliūtimis. Kai kurie tėvai kartais padaugina šių kliūčių ir sukuria įtemptas ar netgi traumuojančias sąlygas, suvaržydami asmenybę, kuri ką tik prasiskleidė. Kiti – priešingai, bando pašalinti visas kliūtis ir duoda laisvę visiems vaikų norams. Tai – kitas kraštutinumas. Tačiau vaiko asmenybė visuomet susidurs su tam tikrais apribojimais. Tipiškas pavyzdys – augimas su broliais ir seserimis. Tačiau tai prisideda prie vaiko harmoningo vystymosi. Ugdymas mylint, rodos, yra vienintelis kelias, užtikrinantis gebėjimą priimti neišvengiamus apribojimus, o ne tik juos pakęsti. Meilė yra valios aktas, kuris yra laisvas ir turi vystyti asmenybę, o ne ją užgniaužti bei deformuoti.

Iš tiesų, jei vaikai padeda aplinkiniams ir stengiasi mylėti, jie atras save ir bus laimingi. Tai galėtų iliustruoti viena man papasakota istorija.

„Buvau ką tik grįžusi iš mokyklos, kur mokytojavau. Skubėjau užsirišti prijuostę ir ką tik buvau ant viryklės užkaitusi keptuvę ruošti vakarienei, kai parėjo mano sūnus. Jis nusviedė savo sąsiuvinį ant stalo prie durų, striukę – ant kėdės ir nusispyrė batus. Tada vaikas įėjo į virtuvę. „Ar nusiplausi rankas ir pradėsi dengti stalą? - paklausiau jo po trumpo pasisveikinimo. „Ne, aš pavargęs. Aš nieko nedarysiu“,- sušuko jis. - „Betgi, klausyk, - ėmiau vėl kalbėti tik šįkart švelnesniu tonu,- aš taip pat pavargusi. Po to, kai grįždama namo dar užėjau į parduotuvę šio bei to nupirkti vakarienei, jaučiausi tokia pavargusi, kad mintis apie ėjimą namo ir vakarienės gaminimą atrodė pribaigianti. Tada aš supratau, kad virdama vakarienę aš galėčiau parodyti savo meilę tau ir tavo tėčiui, ir tai buvo nuostabu. Žiūrėk, aš pagaminau tai, ką tu mėgsti, ir pasijutau tarsi pailsėjusi“. „Taip, žinau. Tu tą sakai, kad aš padengčiau stalą!“- atšovė vaikas. Tuomet išgirdau, kaip jis išėjo į valgomąjį ir garsiai trinktelėjo spintelės duris, kur buvo laikomos staltiesės. Virtuvėje, imdamas indus iš indaujos, berniukas taip pat kėlė didelį triukšmą. Aš išlikau rami. Šakutės ir peiliai ėmė kristi ant stalo ne taip garsiai. Vėliau iš valgomojo girdėjosi tik retas skimbčiojimas ir šlepečių šiurenimas.

Galiausiai vaikas atėjo į virtuvę šypsodamasis. „Žinai, tai tiesa!- sušuko jis. - Kai dengiau staltiesę, iš tikrųjų buvau supykęs. Kai dėliojau lėkštes – truputį mažiau. Kai šakutes ir peilius – dar mažiau. O dabar aš baigiau. Ir tikrai esu laimingas. Jis pasistiebė ant pirštų galų ir pabučiavo mane.“

Parengė Jurga Žiugždienė