Pastaraisiais metais vis dažniau išgirstama apie jauniausią lietuvių kino režisierių kartą. Po pirmojo ar antrojo kino teatruose pristatytų jaunųjų režisierių filmų girdima ir kritikos, ir pagyrų. Koks yra jaunasis lietuvių kinas čia ir dabar? Norėdamas skaitytojams pateikti atsakymą į šį klausimą nusprendžiau pakalbinti jaunuosius kino kūrėjus, kuriančius pirmuosius filmus bei turinčius savo kino viziją.

Šį kartą pateikiu interviu su jauna, tačiau jau daugeliui žinoma režisiere Kristiną Buožyte. Prieš metus Lietuvos kino apdovanojimų ceremonijoje jos diplominis darbas „Kolekcionierė“ buvo pripažintas geriausiu 2008 metų vaidybiniu filmu. Negana to, filmas apkeliavo ne vieną tarptautinį A klasės festivalį ir susilaukė gerų vertinimų (Anapos kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą).

Kaip ir kada susidomėjai kinu?

Kinu susidomėjau tik įstojusi į akademiją. Tiesą sakant, visada norėjau stoti į teatro režisūrą, nes Klaipėdoje lankiau Jaunimo teatro būrelį ir norėjau tapti arba teatro aktore, arba teatro režisiere. Tais metais, kai stojau į Muzikos ir teatro akademiją į Teatro režisūros specialybę studentų nepriėmė, tad pasirinkau Kino ir TV režisūrą. Stodama net nebuvau tikra, ką reikės veikti tuos ketverius metus, maniau, kad teks mokytis režisuoti TV laidas... Įstojus teko mokytis daugiau (juokiasi). Po truputėlį pradėjau domėtis kino kūryba, režisieriaus darbu, ir kai to paragavau, tuomet kilo ir noras, kuris laikui bėgant tik augo. Baigiau bakalaurą, vėliau magistrantūrą ir... daugiau nieko (juokiasi).

Daugeliui žiūrovų esi žinoma kaip filmo „Kolekcionierė“ režisierė, papasakok apie kitus savo kūrybinius darbus.

Kai mokėmės akademijoje, turėjome padaryti du praktinius darbus per metus ir taip pat sukurti dokumentinių filmų, TV laidų... Tad dauguma darbų yra sukurti per studijas. Iš žymesnių, rodytų festivaliuose filmukų galėčiau paminėti Pakeisk plokštelę“. Smagu prisiminti gana pankišką trečio kurso darbą „23 palata“. O už akademijos ribų, neskaitant filmo „Kolekcionierė“, prasidėjo darbas, tad turbūt neverta vardyti, ką kur padariau. Atskiriu du dalykus: savo kūrybą ir darbą kitiems. Kurso draugai, kurie nuėjo dirbti į reklamos pasaulį, turi savo darbo portfolio ir panašiai. Bet reikia suprasti, jog nuolat dirbant reklamos versle kino filmus kurti tampa sunkiau – mažiausiai metus privalai atsiriboti nuo darbo, o pabaigus filmą tampa dar sunkiau grįžti atgal, įsitraukti į sistemą... Todėl manau, kad baigęs studijas privalai pasirinkti kryptį, kurioje dirbsi.

Kaip vertini tendenciją, jog nemažai režisūros specialybės studentų renkasi darbą reklamos ar būtent televizijos versle? Kurią kryptį pasirinkai pati?

 

Darbą reklamoje ar TV vertinu normaliai. Tai – natūralus dalykas. Iš kino dabar pragyventi neįmanoma... O kam patinka nepragyventi (juokiasi)? Kai mokaisi, to dar nesuvoki, viską matai pro rožinius akinius, atrodo, kad galimybės pačios ateis. Ir tik vėliau supranti, jog dėl visko reikia kovoti, įdėti daug darbo, todėl galiausiai kine lieka tie žmonės, kurie tikrai nori jame likti. Jei pasilieki dirbti kino srityje, reikia turėti žiauriai didelę kantrybę. O jaunam žmogui tos kantrybės dažnai trūksta (juokiasi). Kalbant apie mano darbą, reikia atsiminti, kad šiuo metu yra ypač sudėtingas laikotarpis. Aišku, norėtųsi kurti kino projektus, šalimais galbūt vykdant nedidelius reklamos projektus, bet dabar yra toks laikas, kai tenka imti tai, ką gauni. Natūraliu, ne krizės metu tikriausiai būtų kitaip...

Ką pakeitė Tavo filmo „Kolekcionierė“ sėkmė nacionaliniame ir tarptautiniame kontekste?

Sunku atsakyti... Aišku, atsirado galimybė pakeliauti po pasaulį, po kino festivalius, bet visa tai yra darbas. Kiekvienas kino rinkoje stengiasi išgyventi. Jei tau pasiseka, tuomet pasiseka, bet jei ne – tave užmėtys akmenimis (juokiasi). Bet taip tarptautinėje kino rinkoje ir yra.

Lietuvoje, žinoma, gavau pliusų. Po filmo sėkmės naujam projektui – pilno metražo vaidybiniam filmui „Aurora“ mums buvo suteiktas kino projekto finansavimo tęstinumo statusas, o tai labai gerai, nes atsivėrė galimybės tolesnei kūrybai... Algimantas Puipa man yra pasakęs: „Su „Kolekcioniere“ sutaupei 8 metus.“ Manau, kad jei bučiau sukūrusi trumpo metražo filmą, Lietuvoje būtų buvę daug sunkiau įrodyti, jog esu kai ko verta. Daug žmonių man sako, kad būti įvertintai yra garbė ir panašiai, bet juk iš garbės sotus nebūsi (juokiasi). Nors jinai, aišku, ir netrukdo. Tiesą sakant, man svarbiausia turėti galimybę susikoncentruoti ir dirbti kine, nes turiu daug idėjų ir noriu jas įgyvendinti. Būtų puiku savęs nešvaistyti kitiems dalykams tik todėl, kad taip turiu užsidirbti duonai. Mano nuomone, jei kūrėjas ką nors daro iš širdies, jis save investuoja šimtu procentu. Manau, kad kuo daugiau ieškai, kuo daugiau dirbi, tuo geresnis rezultatas. O jei esi kine tik puse kojos, tada ir atitinkamas rezultatas.

Kas Tau yra kinas?

 

Filmas man yra vieno žmogaus pasaulio subjektyvus parodymas... Iš tiesų klausimas, kas yra kinas, labai platus... Galbūt geriau pasakysiu, kas man svarbu kine. Manau, kad svarbiausia – sukurti filmo atmosferą, vidinį pasaulį. Žiūrėdama pastaruosius lietuvių režisierių filmus dažnai galvoju: kodėl režisieriai rodo žmones, kuriems neįdomus gyvenimas, kurie patys sau yra nuobodūs? Šie personažai tartum kuria nieko įdomaus nedarančių lietuvių, kuriems viskas nuobodu, įvaizdį (juokiasi). Tai turbūt susiję su lietuvio identiteto problemomis. Bet manau, kad iš tikrųjų taip nėra! Juk pažiūrėję aplink pamatytume daug temperamentingų, jausmingų ir įvairių vidinių peripetijų kupinų žmonių. Juk viskas yra labai gyva, verda ir kunkuliuoja! Man kine labai svarbu subjektyviai perteikti įdomius žmones. Dažnai pagalvoju apie lietuvių vaidybinį kiną atgavus nepriklausomybę. Bandau suprasti, kodėl jame buvo tam tikra duobė. Ir padarau išvadą, jog to meto kino krizę sąlygojo neaiškus identiteto klausimas. Manau, kad, pasikeitus politinei ir socialinei tvarkai, kūrėjui kurį laiką buvo sunku suvokti, kas jisai yra ir kas yra visuomenė, suvokti dalykus, kurie yra kūrybos pagrindas. Tad šis nesusivokimas atsispindi ir po nepriklausomybės kurtų filmų vaizduose bei temose. O štai jaunoji karta, auganti jau kitame, globalaus pasaulio kontekste, turėtų keisti ir lietuvių kino tendencijas.

 

Kokia Tavo nuomonė apie jaunojo lietuvių kino perspektyvas?

Manau, kad kokybės požiūriu jaunų režisierių kinas gerėja, tačiau filmuose norėtųsi matyti daugiau drąsos, nebijojimo kalbėti. Savo kartos režisieriams linkėčiau daugiau fantazijos ir žaismo. Be abejo, reikia ir geresnių finansavimo sąlygų, tada padaugėtų sukuriamų filmų ir, matyt, atsirastų įvairesnių temų.

Kaip galėtum įvertinti dabartinių lietuvių kino specialybės studentų galimybes?

 

Iš tikrųjų dabartiniai LMTA studentai turi daug geresnių galimybių, palyginti su tuo, ką mes turėjome. Ir dar geresnių galimybių, palyginus su karta, baigusia prieš mus. Žinoma, visada galima kalbėti apie akademijos minusus, kad galėtų būti didesnė dėstytojų kaita, vizituojančių lektorių iš užsienio ir panašiai, bet, kaip žinoma, viskas priklauso nuo finansų... Faktas yra toks, kad kiekvienais metais galimybės studentams gerėja. Žiūriu į dabartinių studentų darbus, į jų pasirengimą ir matau visai kitą lygį ir kitokį požiūrį. Pastebiu atsiradusį suvokimą, kad niekas nieko ant lėkštutės neatneš ir nepasakys: „Imk ir daryk.“ Jauno kino kūrėjo kelias sudėtingas, bet viskas priklauso nuo žmogaus. Jeigu jis norės kurti kiną ne dėl pinigų, negalvodamas, iš ko dabar pragyventi, tuomet po kažkiek laiko jis išeis į kino sferą, ir tam skirtas laikas atsipirks.

Gal galėtum apibūdinti savo kino stilių, mėgstamą žanrą ir papasakoti apie naujus savo sumanymus?

Pastaruoju metu žiūriu daug senų filmų ir vis galvoju apie tai, kas išliko bėgant metams. Padariau išvadą, kad išliko tie filmai, kurie ne tik papasakojo istoriją, bet ir pateikė kai ką išskirtinio. Keliaudama po kino festivalius mačiau daug nieko naujo nepasakančio šlamšto, kurio nenorėčiau daryti (juokiasi). Manau, geram filmui gimti neužtenka vien geros istorijos, labai svarbūs vidiniai ryšiai (kaip aš vadinu – „chemija“) tarp atskirų kino žmonių: scenaristo, režisieriaus, aktorių, operatorių, garso režisierių ir panašiai. Jei cheminiai ryšiai tarp minėtų grandžių užsimezga – tuomet kažkas suburbuliuoja ir gimsta filmas, bet jei ne, tuomet laukia nesėkmė. Todėl niekada negali būti garantuotas, ar pasiseks, ar ne...

Man visada buvo įdomi personažų psichologija, mėgstu ieškoti žmogaus elgesio priežasčių. Štai dabar dirbu naujo filmo „Aurora“ komandoje, tai fatališkos meilės istorija, kuri bus perteikta kaip psichologinis trileris su mokslinės fantastikos elementais. Bet rašant scenarijų ir galvojant apie filmą, žanro reikalavimai man tikrai nėra svarbiausias dalykas. Aklai neseku būtinais žanro elementais, filmą kuriu taip, kad man pačiai būtų įdomu, siekiu kad filmas įtrauktų žiūrovą į kelionę, kurioje laukia nuobodžiauti neleidžiantys netikėtumai ir neaiškumai.  

Kas Tavo kine yra svarbiau: stebuklingos tikrovės konstravimas ar supančios tikrovės realistinis atspindėjimas?

Ką reiškia atspindėti tikrovę? Kai kuriu, daug dalykų atlieku intuityviai, nedėlioju savo filmų į kino teorijos lentynas. Šoku, kaip moku (juokiasi). Turbūt dar esu per jauna, nesu tiek sukūrusi, kad galėčiau konkrečiai atsakyti į šį klausimą. Mane labai daug kas domina. Pavyzdžiui, labai norėčiau išbandyti siaubo filmo žanrą. Manau, kad į tikrovę labai sudėtinga pažiūrėti objektyviai, iš šalies. Reikėtų išmokti jos nevertinti. Bet aš savo filmuose einu intuityviu keliu.

Ar turi mėgstamiausią kino režisierių (-ius)?

 

Neturiu vieno mėgstamiausio režisieriaus. Manau, kad iš kiekvieno žymaus režisieriaus filmo, net jei tai ir nėra šedevras, galima pasimokyti ir kai ką pasiimti. Kai pradėjau domėtis kino klasika, pirmiausia sužavėjo A. Tarkovskis, vėliau F. Fellini, akademijoje pamėgau P. Greenaway‘ų. Mane domina režisieriai, kurie nustebina, parodo kai ką naujo, savito, sukelia diskusiją. Pavyzdžiui, L. Bunuelis, A. Resnais ar J. L. Godardas yra meistriški kino žaidėjai. Iš šiuolaikinių režisierių neišdildomą įspūdį palieka Gasparo Noe filmai. Pažiūrėjusi „Nesugrąžinamą laiką“ („Irreversible“) dvi dienas negalėjau atsigauti. Labai pavydėjau (juokiasi). Labai laukiu jo naujausio filmo, kaip tik neseniai pristatyto Kanų kino festivalyje. Man labai patinka G. Noe stilius, darbas su kamera. Jis meistriškai plėtoja grafikos ir vaizdo galimybes, šio režisieriaus filmuose kompiuterinė grafika perkeliama į visai kitą lygį. Ji nebenaudojama vien dėl paviršutinių efektų. G. Noe filmuose kompiuterinė grafika tampa emocinės išraiškos atspindžiu, kuris veikia pasąmonę ir netgi veikia žiūrovą fiziškai. Tai, ką jisai daro, yra labai įdomu.

Ką manai apie kino ateitį? Ar kinas keičiasi (keisis) plėtojant skaitmenines galimybes ir naująsias medijas?

Po truputį populiarėja trimatės dimensijos filmai. Holivudo industrija, siekdama kovoti su piratavimu, kurs daugiau 3D filmų, kurie žiūrimi su specialiais akiniais. Taip pat galima paminėti ir interaktyvų kiną, tačiau jo ateitį nulems vartotojas – kol kas jis  per daug pasyvus. Aišku, įsigalėjo skaitmeninės galimybės, kurios leido vaizdui tapti prieinamam visiems, todėl matome vis daugiau „kino šiukšlių“. Nors eksperimentinis kinas egzistavo ir anksčiau, kai dar nebuvo įvykusi skaitmeninė revoliucija. Tad nematau didžiulės kino kaitos. Keičiasi ir tobulėja technologijos, tačiau temų požiūriu – kinas ir toliau turėtų atspindėti žmonių kasdienybės aktualijas, filosofines problemas bei ieškojimus. Jau ilgą laiką egzistuoja skirtingos kryptys: kinas, videomenas, dokumentika ir panašiai. Ten, kur stipri videomeno mokykla, galima rasti atvejų, kai videomeno galimybės išnaudojamos, pavyzdžiui, dokumentiniame kine. Bet nežinau, ar tai reiškia, kad skaitmeninių technologijų dėka atsivėrė kažkas labai naujo... Nesvarbu, su kokia medija dirbi, bet svarbiausia, ką pasakai. Holivude kuriami vis brangesni (efektų naudojimas, žvaigždžių sistema ir t. t.) filmai, ir tai vis labiau užtikrina Holivudo kino išskirtinumą pasaulio kino kontekste, ryškėja takoskyra tarp mažo biudžeto ir holivudinės produkcijos. Tačiau investuoti milijonai nebūtinai nulemia filmo sėkmę...

Kokį filmą norėtum sukurti, jei turėtum neribotas technines sąlygas ir finansines galimybes?

 

Norėčiau kurti tą patį filmą, prie kurio dabar dirbu – psichologinį trilerį su mokslinės fantastikos elementais (juokiasi). Būtų puiku rašant scenarijų neiti į kompromisus dėl ribotų finansinių galimybių ir neužsidaryti į kamerinę aplinką.

„Kolekcionierė“

Kalbino Lukas Brašiškis