Toliau skelbiame italės chemikės ir penkių vaikų motinos A. M. Zanzucchi svarstymus apie religinį ugdymą vaikystėje. Šįkart autorė svarsto, kaip Šventasis Raštas galėtų būti pagalba vaikams atrasti Dievą.

Jeigu siekiame religiškai auklėti savo vaikus, o ši religija – krikščionybė, geriausia, ką galime padaryti – tai padėti jiems atrasti santykį su Dievu ir Jėzumi per Šventąjį Raštą.

Taigi pats Dievas per savo žodį mūsų vaikams atskleis pagrindinius tikėjimo principus. Šventasis Raštas bus pagrindinis jų „vadovėlis“ netgi tuomet, jei mes, suaugusieji, patys turėsime jį savo mažiesiems skaityti ir aiškinti.

Viena mano draugė išmintingai pasakė: „Ugdytojas turi būti ypač apdairus, kad vaikui neprimestų iš anksto suformuluotos asmenybės, tačiau ugdytų paties vaiko asmenybę žmogiškosios- dieviškosios dimensijos linkme." Vadovaudamasi šia nuostata aš suvokiau, kaip svarbu padėti mano sūnui pamilti Šventąjį Raštą ir ypač evangelijas. Iš tikrųjų labai anksti aš jam pradėjau kasdien skaityti skyrelius iš „Biblijos vaikams“, parašytus vaikui suprantama kalba. Buvau laiminga, matydama kaip jam patiko šie skaitymai. Jis buvo sužavėtas, kai Jėzus ėjo vandens paviršiumi. Sūnus labai susidomėjęs klausėsi pasakojimo apie stebuklą Kanoje. Berniukas beveik kasdien manęs prašydavo: „Mamyte, paskaityk man Bibliją. Papasakok man palyginimą.“ Ir jis niekuomet nereikalaudavo, kad paaiškinčiau jam prasmę. Vaikas pats bevelijo atrasti mokymą, kurį Jėzus norėjo perteikti žmogui ir jam asmeniškai.“

Panašiai nutiko ir mums. Kai Klarai buvo treji ar ketveri, dukrai davėme adaptuotų Biblijos pasakojimų knygą vaikams. Natūralu, kad mergaitė pati dar nesugebėjo skaityti, todėl radusi laisvą valandėlę prisėsdavau ir tai darydavau aš. Tačiau iš tiesų daugiau jai pasakodavau nei skaitydavau. Tai buvo didžiulio artumo akimirkos – kupinos ramybės ir giedros.

Pastebėjau, kad ruošdamasi dukrai pasakoti istoriją iš Biblijos, aš tam tikra prasme turėdavau užmiršti viską, ką maniausi žinanti. Turėjau tapti „viena“ su Klara ir suvokti, ko ji ieško. Privalėjau ją turėti omenyje – jos amžių, jos asmenybę, jos gebėjimą suprasti. Ne ji, bet aš turėjau prie jos prisitaikyti. Mane stiprino atradimas, kad jeigu aš sugebėjau taip žvelgti į savo dukrą, man pavyko jai perteikti netgi labai gilius dalykus - paprastai, suprantamai, o taip pat maloniai.

Netrukus dingo troškimas, kad mergaitė kuo daugiau suvoktų. Anksčiau elgdavausi taip tarsi dukters religinė formacija priklausytų nuo to, kiek idėjų ir pasakojimų jai perduodu. Tačiau supratau, kad vaikai dažnai „nesuvirškina“ per didelio informacijos kiekio. Žinoma, tai nereiškia, kad jie turi būti palikti „mirti iš bado“! Reikalingas aukso vidurys. Pastebėjau, kad daug svarbiau yra kaip, o ne kiek tu duodi. Pavyzdžiui, aš negalėdavau šaltu, beasmeniu tonu pasakoti Biblijos istorijų, o turėdavau intymiai dalyvauti tame, ką perteikdavau. Taip įgijau įprotį visų pirma perskaityti skyrelį sau. Paprastai aš jį skaitydavau iš įprastinės Biblijos, skirtos suaugusiems, drauge su išnašomis tam, kad suvokčiau jo prasmę kiek galima giliau.

Nėra itin lengva perduoti Senojo Testamento svarbą. Esama pavojaus Šventąjį Raštą paversti pasakų knyga, vaikams jį pateikiant labiau kaip nuotykį ar pramogą, nei atskleidžiant jo religinį turinį. Taigi visuomet skaitydama Šventojo Rašto epizodą, aš bandydavau pabrėžti jame glūdinčią Dievo žinią. Norėjau, kad šie skaitymai mano vaikui (ir man) padėtų užmegzti ryšį su dieviškumu, su tuo, ką Dievas nori pasakyti mums, dvidešimto amžiaus žmonėms, pasakyti per įvykius, nutikusius prieš tūkstančius metų. Taip pat skaitydama Šventojo Rašto ištraukas aš itin daug dėmesio skyriau stengdamasi aiškiai atskirti antgamtiškumą nuo magijos. Pavyzdžiui, pasakodama apie Jėzaus padarytus stebuklus, aš stengiausi labiausiai pabrėžti jo meilę tam, kad mano vaikas jau nuo pat pradžių nepainiotų Jėzaus su pasakų veikėjais.

Tą patį dariau ir augindama kitus savo vaikus, matydama, kad jiems patinka skaitymai iš Biblijos. Jie jautėsi ypač laimingi, žinodami, kad šios istorijos yra tikros, kad mes kalbame apie dalykus, kurie tikrai vyko. Kartkartėmis vaikai mane pertraukdavo, norėdami pasitikslinti, ar iš tiesų taip buvo.

Manau, kad yra žalinga leisti vaikams tikėti dalykais, kurie, kaip vėliau jiems paaiškės, yra netikri. Kaip antai, Kalėdų Senelis. Vaikai šio seno žmogaus, atnešančio dovanų,  išmoksta laukti kaip stebuklo, tačiau vėliau, sužinoję, kad jis – tik fikcija, gali būti likę manyti, kad Jėzus taip pat yra netikras. Mano nuomone, vaikams neturi būti pasakojama apie stebuklingus dalykus, jeigu jie aiškiai nesuvokia, kad tai – tik fantazija, bet ne tikrovė. Laimė, šiandien vaikus nelengva apgauti, ir jau būdami trejų metų jie dažnai tai permato kiaurai, nors to gali ir neparodyti, norėdami gauti daugiau dovanų!

Pagal A.M. Zanzucchi „My Child and God“ parengė Jurga Žiugždienė