Tęsiame italų chemikės ir penkių vaikų mamos, aktvyvios Fokoliarų judėjimo dalyvės Anne Marie Zanzucchi knygos „Mano vaikas ir Dievas“ vertimą, kurioje ji kalba apie religinį vaikų ugdymą, remdamasi Evangelija, savo bei bendraminčių tėvų patirtimi. Šiame skirsnyje autorė toliau svarsto apie vaiko ir Šventojo Rašto, kaip religinio ugdymo šaltinio, santykį bei atsakingą tėvų vaidmenį šiame santykyje.

Atskleisdami Šventąjį Raštą savo vaikams, turime nepamiršti, kaip svarbu  jiems padėti „išversti į gyvenimą“ tai, ką jie ten sužinos.

„Tiktai tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“, - Petras kalbėjo Jėzui. Ir pats Kristus, kalbėdamas apie save, tai pasako labai aiškiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Taigi akivaizdu, kad neįmanoma suprasti Dievo Žodžio ir jo gerbti, nejaučiant pareigos juo gyventi, pritaikyti jį praktikoje.

Štai ką papasakojo viena mama.

„Norėdami užtikrinti, jog tai, ką skaitydavome Evangelijose, neliktų vien teorija, mano vyras ir aš pasirinkdavome pastraipą ar mintį, kokį nors mūsų Viešpaties pasakymą ir bandydavome savo sūnui padėti suprasti, kaip tai pritaikyti praktiškai. Atsitiko taip, kad gyvos berniuko interpretacijos man padėjo jam paaiškinti daugelį gyvenimiškų dalykų remiantis Evangelija. Pavyzdžiui, kartą drauge skaitėme ištrauką iš Evangelijos, kurioje kalbama apie pirmųjų mokinių pašaukimą, ir kuri baigiasi žodžiais: „ir jie iš karto paliko savo tinklus ir nusekė paskui jį“. Aš paaiškinau savo sūnui, kaip tai būtų galima pritaikyti praktikoje. „Žiūrėk, - tariau aš, - jeigu tu matysi Jėzų savo mamytėje ir tėvelyje, ir seneliuose, iš karto jiems paklusi ir paliksi viską, ką darai, neatidėliodamas. Taip, kaip elgėsi apaštalai. Jie nesakė Jėzui: „Truputį palauk, kol mes ištrauksime tinklus į krantą.“ Arba: „Palauk, kol prigaudysime žuvų.“ Ne, jie iš karto nusekė paskui jį.

Mano sūnui Lukui buvo priimtina idėja, jog Jėzus yra kiekviename žmoguje – taigi ir jo mamytėje bei tėvelyje. Jaučiau, kad jis buvo patenkintas tokiu paaiškinimu. Aš vyliausi, kad po šio mūsų pokalbio berniukas bus labiau pasirengęs nugalėti save ir paklusti neatidėliodamas.

Tačiau po keleto dienų man siurbliuojant svetainę, o Lukui tuo metu žaidžiant savo kambaryje, išgirdau jį mane šaukiant. „Tuoj ateisiu“, - atsakiau, tačiau dirbau toliau, nes buvau nusprendusi pirma pabaigti savo darbą. „Palik savo tinklus“, – išgirdau berniuką šaukiantį iš savo kambario. Aš išjungiau dulkių siurblį ir tuoj pat nuėjau pas jį. Lukas buvo labai patenkintas mano greitumu, nors ir atidėtu. Tačiau po to, kai išgirdau, ką jis man  norėjo pasakyti, aš likau valandėlei pasikalbėti su juo. Paaiškinau berniukui apie tai, kaip Dievas patikėjo tėvams vaikų auginimo darbą, ir todėl juos apdovanojo daugeliu malonių. Aiškinau, kad mamytė ir tėvelis Jėzui atstovauja ypatingu būdu, ir dėl to su jais reikia elgtis ne vien su meile, kurią mes duodame aplinkiniams, bet ir su tokia pagarba, kaip klausydamiesi paties Jėzaus. Mačiau, kad Lukas gerai suprato tokį paaiškinimą, ir jis jam atrodė logiškas.

„Gyvenimo žodį“ taikant praktikoje ne tik formuojasi naujas mentalitetas pagal Evangelijos pavyzdį, tačiau sulaukiama ir kitų vaisių – ypač didelėje šeimoje, tokioje, kaip mūsų. Labiausiai pastebimas tapo mūsų tarpusavio santykio pagilėjimas. Kai vaikai dar buvo maži, mes kiekvieną vakarą susirinkdavome kartu, prieš eidami miegoti. Kiekvienas  papasakodavome kitiems apie tai, kaip mums sekėsi (arba nepavyko) gyventi „Gyvenimo žodžiu“. Vaikams tai patikdavo, kadangi jie taip pat galėdavo pasidalyti savo mažytėmis patirtimis. Jie šias akimirkas labiausiai mėgo ypač todėl, kad tuomet jautėsi lygūs su mumis – kiekvienas buvo to paties lygmens, broliškame santykyje. Kai vaikai paaugo, jų nepriklausomybės jausmas sustiprėjo tiek, jog jie nebenorėjo susirinkti vakarais pagal įprastą dienotvarkę. Taigi progos susitikti kaip lygiems su lygiais ir pasidalyti savo patirtimis tapo neplanuotos – pavyzdžiui, artumo akimirkos sėdint prie stalo. Tačiau jos buvo kupinos natūralumo ir susijusios su tikrais dalykais, jos niekada nebuvo priverstinės, visuomet autentiškos.

Nuostabu matyti, kaip vaikai, būdami praktiški ir konkretūs, geba taip lengvai suvokti Evangelijos priesakus ir tuoj pat juos pritaikyti kasdienėse aplinkybėse.

Štai trumpas epizodas, kurį man papasakojo viena mama.

„Vieną rytą, kai vedžiau savo sūnų į mokyklą, mes užsukome į kepyklėlę jam ką nors nupirkti priešpiečiams. Parduotuvėje sutikome mergaitę su mama ir kitą berniuką, su kuriais mes dažnai drauge keliaudavome į mokyklą. Mergaitė buvo linkusi globėjiškai savintis aną berniuką ir visuomet bandė jį atitraukti nuo mano sūnaus, kuris taip pat buvo jo draugas. Taigi kai ji pamatė mus, priėjo ir šiurkščiai pareiškė: „Luisas su mumis. Mes jį nuvesime. Atstok nuo jo.“ Kai išėjome iš parduotuvės, Lukas labai pyko.  „Nekenčiu jos“, - išpyškino berniukas. „Žinau, kad negražu taip elgtis, kaip ji, – sutikau aš. – Tačiau tu neturėtum taip kalbėti. Ar nesi man sakęs, kad tu nori mylėti kiekvieną?“ „Taip, bet man ji nepatinka“. – „ Aš ir nesakau, kad tau kiekvienas turi patikti, – tariau aš. – Tačiau Jėzus liepė mylėti savo priešus.“ Staiga mano sūnus sustojo vidury gatvės. Jis buvo su kuprine ant nugaros. Berniukas įsisprendė rankas į šonus ir tarė: „Tu iš tiesų  nepaprasta! Tu kaip tas Džekas“, – sūnus turėjo omenyje savo žaislą Džeką dėžutėje, kuris iš jos kaskart iššokdavo, kai tik atidarydavai dangtelį. Toliau berniukas kalbėjo: „Į viską, ką aš daryčiau ar sakyčiau, kaskart iš tavo burnos strykt iššoka mintis iš Biblijos. Tai iš tiesų nepaprasta! Tu ją turi bet kuriam atvejui!“

Parengė Jurga Žiugždienė