Siūlome tolesnį A. M. Zanzucchi knygos apie religinį ugdymą šeimoje „Mano vaikas ir Dievas“ skirsnį, kuriame autorė kalba apie tai, kaip tėvai turėtų savo vaikams perteikti šventųjų istorijas ir atskleisti jų asmenybes, kad vaikams tai pasirodytų realu ir priimtina.

Mes dažnai įpratę šventuosius suvokti kaip labai ypatingus, nepaprastus asmenis, kurie yra tokie nerealūs, tarsi visai nebūtų žmonės. Vaikai to nemėgsta. Jiems tampa nuobodu, kadangi tokie šventieji atrodo pernelyg svetimi jų pasauliui; arba vaikai išsigąsta, išgirdę apie šventųjų patirtas kančias bei jų atliktus žygdarbius.

Aš visuomet laikiausi minties, jog geriausia, kad vaikai pirmąsias tikras istorijas išgirstų iš Šventojo Rašto, kuriose pagrindinis tikras veikėjas yra Dievas. Tačiau tai, ką mes dar galėtume papasakoti savo vaikams, yra šventųjų istorijos. Šventieji yra autentiški krikščionys, žmonės, kurie sekė Kristumi. Būtų idealu šventuosius parodyti kaip paprastus žmones, turinčius tokių pat ribotumų, trūkumų bei instinktų, kaip ir mes visi, ir patiriančius tokių pat pagundų, tačiau sugebančius gyventi gyvenimą, derantį su tikėjimu. Vaikams reikia kažko, į ką jie galėtų lygiuotis, su kuo galėtų save tapatinti. Jiems reikia pavyzdžių. Taigi šventieji ir galėtų būti tokie pavyzdžiai.

Tačiau viskas priklausys nuo to, kaip mes sugebėsime vaikams šias asmenybes pristatyti. Todėl privalome šiuos vyresniuosius savo brolius pavaizduoti teisingai – kaip vyrus ir moteris, kurie mylėjo Dievą. Deja, dėl klaidingos hagiografinės tradicijos mes dažnai įpratę šventuosius suvokti kaip labai ypatingus, nepaprastus asmenis, kurie yra tokie nerealūs, tarsi visai nebūtų žmonės. Vaikai to nemėgsta. Jiems tampa nuobodu, kadangi tokie šventieji atrodo pernelyg svetimi jų pasauliui; arba vaikai išsigąsta, išgirdę apie šventųjų patirtas kančias bei jų atliktus žygdarbius.

Vaikams reikia tikroviškumo. Prisimenu, kai būdama aštuonerių gavau knygą apie vieną šventąją. Aš ją perskaičiau, tačiau praleisdama visus aprašymus ir autoriaus impresijas (šiam atvejui pernelyg sentimentalias) bei viską, ką jis pridėjo, norėdamas, kad knyga atrodytų kaip romanas. Tačiau aš godžiai „prarijau“ visus čia perteiktus šventosios žodžius ir pamokymus, kuriuos ji yra pasakiusi. Dar ir šiandien su ja mus sieja ypatinga draugystė.

Kai kalbame apie šventųjų gyvenimus, pagrindinį dėmesį turėtume skirti būtent tai jėgai, su kuria jie mylėjo Dievą ir savo artimą. Tai švytintis pėdsakas, kurį šie žmonės paliko ir kuris toliau apšviečia mus. Žinoma, būtina juos parodyti ir istorijos kontekste. Pavyzdžiui, šv. Petras Nolaskas, Gailestingosios Dievo Motinos kongregacijos įkūrėjas, pasidavė saracėnams į nelaisvę mainais už laisvę keletui vergų. Nors šiandien tokios vergijos nebėra, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje iš tiesų esama tam tikrų kitų jos formų, kurias galėtume pateikti kaip pavyzdį. Vaikai tokius pavyzdžius puikiai supranta.

Kartą mes išsiruošėme kelionėn į Asyžių. Prieš tai buvau nusipirkusi knygą apie šventuosius Pranciškų ir Klarą. Abu su vyru ją perskaitėme. Lankydamiesi šv. Pranciškaus mieste, vaikams pasakojome iš knygos įvairias detales, kurios juos sužavėjo. Be to, pasakodami kaip, pavyzdžiui, šv. Klara paliko savo namus ir šeimą dėl idealo, mes taip pat jiems priminėme ir apie vieną panašiai pasielgusį jų pažįstamą. Taigi vaikai galėjo palyginti Klarą ir jį. Todėl šventosios patirtis jiems nepasirodė kaip nereali istorija iš tolimos praeities, tačiau visiškai šiuolaikiška ir galinti pasikartoti šiandien. Tada mes vaikams aprodėme vietas (tikras vietas!), kur šv. Pranciškus melsdavosi, eidavo pasivaikščioti, kur jis parašė „Saulės giesmę“ (vaikams ji labai patiko, kadangi jie ką tik buvo pradėję pamilti gamtą), kur šventasis slėpdavosi nuo savo tėvo, norėjusio, kad šis sugrįžtų į namus. Žinoma, mes stengėmės pabrėžti Dievo buvimą šv. Pranciškaus gyvenime ir Dievo meilę jam. Tačiau daugiausia kalbėjome apie žmogų, panašų į mus, kuris taip pat kentėjo, mąstė, valgė ir miegojo. Taip, jis buvo didis, tačiau jo heroizmas buvo įmanomas tik todėl, kad Dievo meilė visuomet sergėjo Pranciškų, o šis visuomet džiaugsmingai atsiliepdavo į ją savo meile.

Remiantis šventųjų gyvenimais, istorijai ir daugeliui žmonijos įvykių galima suteikti krikščionišką perspektyvą. Pavyzdžiui, asmeninis ir visuomeninis šv. Kotrynos gyvenimas – jos bendravimas su popiežiumi, kardinolais, karaliumi, kareiviais ir vargšais – tai ištisas civilinės istorijos, Bažnyčios istorijos ir žmoniškumo istorijos periodas, kurį galima iškelti į dienos šviesą.

Bandau įsivaizduoti, kokį milžinišką paveldą mes turime Bažnyčioje. Tačiau labai dažnai nemokame juo pasinaudoti. Pernelyg dažnai jį parodome kaip tokį nereikšmingą ir neadekvatų, kad mūsų vaikai tai atmeta.

Ypač dažnai vaikai tai atmeta, kai savo pasakojimą užbaigiame moralizuojančia išvada. Manome, jog mūsų pareiga yra jo pabaigoje pridurti kokią mintelę, tačiau tai – būdas viską sugadinti. Mes duodame vaikams tai, kas savaime yra labai didu, o po to tai redukuojame į savo mentaliteto ir savo vertinimų dimensiją. Kaip dažnai po to mums tenka girdėti jų kategorišką: „Gerai, gerai, mes jau viską žinom.“

Pavyzdžiui, kai valgant aš ar mano vyras ką nors pasakojame, vaikai klausosi labai dėmesingai. Iš tiesų, jeigu tuo metu kuriam iš jų tenka pakilti ir paduoti druskos ar ko nors kito, jis prašo mūsų palaukti, kol sugrįš – taip nenori praleisti nė žodžio. Tačiau jeigu neapdairiai imame ką nors komentuoti ar daryti moralines išvadas – vaikai dingsta. Po keleto minučių prie stalo liekame tik mes vieni du.

Žinoma, tai nereiškia, kad vengime tiesos. Tačiau vaikai nemėgsta, kai jiems yra primetama.

Parengė Jurga Žiugždienė