Gegužės 16 d. Aušros Vartų papėdėje praeiviai galėjo išvysti neįprastą reginį - motociklų, šalmų ir įprastinės baikerių atributikos fone būrys vyrų dalyvavo šv. Mišiose, kuriomis prasidėjo baikerių piligriminė kelionė į Kryžių kalną. Šv. Teresės bažnyčios vikaras kun. Algirdas Toliatas su skaitytojais dalijasi ne vien įspūdžiais apie kelionę, bet ir mintimis, kodėl apskritai vyrams nėra lengva įsijungti į bažnytinę bendruomenę. Tikimės, šios įžvalgos paskatins tolimesnes diskusijas.

Gegužės viduryje beveik šimtas Lietuvos motociklininkų dalyvavo piligriminėje kelionėje į Kryžių kalną. Kaip kilo ši originali iniciatyva?

Mintis surengti baikerių piligrimystę brendo pamažu. Jau keletą metų gyvavo nedidelė 5-7 krikščionių motociklininkų bičiulių grupelė. Nesame joks klubas, tačiau kartais pakalbėdavome apie tai. Esame dalyvavę kitų šalių susitikimuose, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur suvažiuoja tūkstančiai entuziastų. Paskui prisidėjo dar keli įvykiai. Pirmas, tai pernai metais atnaujinta tradicija – malda už Vilniaus miestą. Antras dalykas, tai Jono Paulius II piligriminio kelio įkūrimas, o gal tiksliau jo mintys, jo teologija, kvietimas kurti taikos tūkstantmetį, statyti tiltus, ne sienas. Bažnyčia prasideda su žmogumi, sakė popiežius, turėdamas omenyje ne pastatą, o gyvus žmones.

Su mumis keliavo ne tik krikščionys, bet ir šiaip prijaučiantys. Prisiregistravusių buvo apie 100, dar šiek tiek prisijungė pakeliui. Drauge vežėme baikerių kryžių, kurį pastatėme Kryžių kalne. Vienas bičiulis sukūrė mums ženklą, vaizduojantį motocikliniką, su užrašu „Kristus mums šviečia“. Kol kas nesame joks klubas, esame atviri visiems entuziastams. Motociklas mums tėra tik priemonė bendrauti pagal bendrą pomėgį. Svarbiausia, kad tai ne pritempta priemonė, nėra joks išspaustas pamaldumas. Galime tiesiog išnaudoti Dievo duotą dovaną ir įkrikščioninti savo pomėgį.

Kaip vyko pasirengimas ir pati kelionė?

Labai gražiai sutapo, kad kelionė papuolė kaip tik gegužės 16 d. šeštadienį – mažųjų Aušros Vartų atlaidų dieną. Galvodami, kaip pakviesti daugiau žmonių, susidūrėme su nuostata, kuri išduoda tam tikrą konkuravimo dvasią tarp atskirų šventovių. Tačiau Jono Pauliaus II dvasia juk ragina siekti vienybės, – ją įgyvendinti ir buvo vienas iš mūsų kelionės tikslų. Pavyzdžiui, atvyko nemaža grupelė baikerių iš Lenkijos. Bendravimas, žinoma, nėra visada lengvas, tačiau tos dienos evangelija kaip tyčia kalbėjo apie tai, kad „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Ką tai reiškia? Aš kurdamas sanktykį su kitu esu kaip tas, kuris guldo gyvybę už kitą. Tai ir yra tikrasis žmogiškumas, o kartu ir dieviškumas. Toks buvo Jono Pauliaus II kelias, bet taip pat ir Dievo Motinos, Jėzaus ir kiekvieno iš mūsų kelias.

Sekmadienį ryte prieš išvažiuojant gerokai lijo. Pradėjome svarstyti, ar verta leistis į tokį ilgą kelią, nes svečiai aplankę Šiluvą ir Kryžių Kalną dar turėtų tą pačią dieną grįžti į Baltstogę, o tai beveik 600 km. Tai buvo rimtas išbandymas protui ir tame matau tikros piligrimystės pėdsakus – tai nėra turistinė kelionė, ar patogus sėdėjimas fotelyje. Tai tam tikras tikėjimo išbandymas, prašymas peržengti save, savo patogumo atsisakymas. Tai dalis Jono Pauliaus II kelio dvasios. Popiežius kartais buvo kaltinamas, esą skelbia ne toleranciją, o sinkretizmą. Tačiau jis nesiūlė uniformuoti visus: turime tapti viena, būdami skirtingi. O tai ištikrųjų sunku, tai reiškia guldyti gyvybę už kitus, reikalauja tam tikro valios tvirtumo, vyriškumo, kuris turėtų tapti Bažnyčios balanso dalimi. Bažnyčia turėtų būti ir vyriška ir moteriška: girdinti, matanti, apvalanti, gydanti, bet ir kovojanti, einanti pirmyn. Abi dimensijos turi būti išlaikytos. Bažnyčioje šiuo metu dominuoja moteriška dimensija. Vyrai ten neranda savo vietos, savo atsakymų.

Jono Pauliaus II kelias – tas vienijantis aspektas gali prabilti į vyrišką bendruomenę per motociklus, techniką...

Paminėjote, kad pati piligriminė kelionė daug duoda žmogui. Tačiau, ar organizuodamas ją galvojote apie kokį nors konkretų tikslą, grupės tęstinumą?

Jautėmės tikrai laimingi, būdami kartu, džiugino viskas, kas pavyko ir tai, kas nepavyko. Liko tikras bendrystės džiaugsmas. Mūsų tikslas ir buvo leistis į kelionę drauge. Būti, ar vis labiau tapti, savimi, vienas kito sustiprintiems. Pagrindinis mūsų tikslas – augti žmogiškume. Vienas iš šalutinių tikslų – prisidėti prie kelių kultūros puoselėjimo. Čia mus gražiai palaikė Kelių policija, kuri taip pat dalyvavo mišiose, kartu meldėsi už kelius, kuriuos kuriame visi kartu. Juk kelių tvarkymas prasideda nuo manęs. Bičiulių pagalba labai praverčia norint augti šioje kultūroje. Vilniaus policija labai geranoriškai užtikrino saugų eismą ir mes labai esame jiems dėkingi. Žinoma, baikeris nebūtinai turėtų būti laikomas „kelių parazitu“, juk gali tapti ir tiesiog pilnaverčiu eismo dalyviu.

Grupė ar bendruomenė padeda išlikti gerame kelyje ir neišklysti. Keliauti vienam pavojinga: greit gali užsidarti savyje: tiek fizine, tiek dvasine prasme. Labai greit gali užsidaryti savo vaizduotėje, savo teisume, savo supratime... ir nuklysti nuo kelio. Mes reikalingi vienas kitam, kad pasakytume tiesą.

Nemažai vaisių manau atsiskleis tik ateityje. Tačiau tai buvo tik viena iš iniciatyvų ir norisi, kad ji nesustotų čia. Kai grįžome, iškart kilo mintis, kad verta šią patirtį pakartoti kitais metais. Kviečiu visus susidomėjusius, norinčius pabūti drauge, turinčius minčių ar sumanymų, prisijungti prie mūsų. Manau, kad ir kitos iniciatyvos galėtų pagilinti šį kelią. Galima man parašyti adresu: bfc@b4net.lt

Tie, kurie negalėjo prisijungti prie mūsų kelionės šį kartą, bet norėtų kažkaip kitaip prisidėti, visada gali tai padaryti.

Ruošiantis piligriminei kelionei jūs kalbėjote apie tai, kad norite kurti Vilniaus miesto dvasią. Kaip galvojate tai daryti?

Ši kelionė yra viena iš iniciatyvų, kurianti miesto dvasią. Piligrimystė tapo Maldos už Vilniaus miestą sezono atidarymu. Pernai metais pradėjome tradiciją nuo gegužės iki lapkričio kas mėnesį ar dažniau daryti vakarus, skirtus maldai ir padėkai už malones Vilniaus miestui.

Mes esame gyvieji akmenys, saugantys miesto gynybinę sieną nuo išorinių ir vidinių priešų. Susiburdami kartu, mes jau kuriame. Kažką darome ir gal klystame, bet kelias visada augina. Taigi, šia prasme piligrimystė tapo įžanginiu renginiu.

Susidaro įspūdis, kad dažnai mes nesusimąstome, kokia didžiulė dovana mums, nedidelei Europos valstybei, buvo Jono Pauliaus II aspilankymas, pasakyti žodžiai ir parama. Kas mums galėtų padėti įsigilinti? Tik mes patys turime sustoti ir paklausti savęs, o kasgi buvo šis žmogus? Kokį turtą mums paliko? Turime eiti į gelmę. Čia yra Jono Pauliaus II kelio esmė. Keliauti Jono Pauliaus II keliais tai pirmiausia keliauti dvasine prasme.

Minėjote, kad vyrams šiandien nelengva rasti savo vietą Bažnyčioje. Kokią išeitį matote šioje situacjoje?

Manau, kad tokia situacija susiklostė dėl dabartinės vyrų ir moterų santykių padėties. Harmonija būna tuomet, kai kiekvienas užima savo vietą. Rojaus būsena, kai liūtas gyvena šalia avinėlio. Šiuo metu, vaizdžiai sakant, liūtą yra suėdęs avinėlis. Kai vienas užima kito vietą, pastarasis jaučiasi išstumtas arba užima ne savo poziciją.

Vyrai bažnyčioje neretai lankosi dėl šeimos, dėl vaikų, kad atbūtų…, bet retai kada rasi vyrą, įsijungiantį tikėjimo bendruomenę kaip vedlys, kaip tas, kuris užima savo vietą.

Senovės žydų tradicijoje tėvas buvo atsakingas už tikėjimo perdavimą, ne vien už pinigų parnešimą namo. Dabar tai geriausiu atveju liko močiutės pareiga. Tad pamažu ir tikėjimas „subobutinamas“, pjauname tai, ką sėjame. Labai gerbiu vyresnio amžiaus moteris, tačiau jos juk yra tik dalis bendruomenės.

Tuo tarpu kiekvienas vyras turėtų būti Gerasis Ganytojas savo šeimoje. Mano kasdienybė atspindi mano bažnyčią, ir mano bažnyčia atspindi mano kasdienybę.

Kita vertus, svarbi ir moters pozicija. Čia pavyzdžiu galėtų būti Marija per Kanos vestuves. Ji nepuola pati organizuoti, ar kontroliuoti Jėzaus. Ji pamato ir pasako, nes jos širdis budri. Sako: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Vyksta bendradarbiavimas. Jėzus tam tikra prasme ją taip pat pastato į vietą. Ji nepuola daryti darbų už vyrą, žinodama, kad gal padarys geriau, kad nereikės tikrinti... Tai būtų žudantis dalykas, tai nėra „gyvybę guldyti už kitus“. Tam tikromis pozicijomis moteris kartais iškreipia dalykų tvarką. Tuo tarpu Bažnyčia yra taip pat ir išklausymo vieta, o moteris ir yra toji gelmė, gimdytoja, motina, galinti atlikti būtent tokią tarnystę.

Taigi, krikščioniui svarbu susivokti: „Ar aš tikrai guldau gyvybę už kitus? Ar aš visus nustumiu į šalį ir stoju į avangardą?“. Ne, turiu leisti visiems aplink save kvėpuoti. Nuo čia ir pradėtų keistis Bažnyčia. Vyrai Bažnyčioje turėtų įsisąmoninti, kad jie turi atlikti savo uždavinį, būti Geraisiais Ganytojais savo aplinkoje. Moterys galėtų padėtų jiems tą uždavinį vykdyti.

Derėtų labiau atsižvelgti į šį aspektą ir suaugusiųjų katechezėje, homilijose, liturgijos šventime?

Katechezė, homilijos, evangelizacija – viskas svarbu. Galbūt tai pirmiausia vyskupų ir kunigų užduotis. Tačiau visa Bažnyčia gimdo savo kunigus. Sterili Bažnyčia gimdo sterilius kunigus. Marija buvo tikrai stipri moteris, kuri mato situaciją, bet nesako, kad gali padaryti geriau. Ji moka įvertinti ir pastūmėti, sužadinti norą daryti toliau. Jei pasauliečiai ir kunigai, visi drauge, – tos mažos oazės tikinčiųjų –, būtų tuo, kuo yra per krikštą, jie automatiškai keistų visą pasaulį aplink save. Pavyzdžiui, pasauliečiai galėtų pasakyti kunigui: „Žinote, skystoka, ką jūs mums sakote, norėtume kažko daugiau“. Galėtų pasakyti tai ne kaip pretenziją ar pažeminimą, kuris dar labiau įstumtų jį į sterilumą. Nėra paprasta rasti būdą, kaip tikrai atiduoti gyvybę už kitus, bet tokie dalykai gali kurtis tik iš apačios, iš pačių žmonių.

Dėl to ir keliavau į baikerių piligriminę kelionę, vildamasis, kad kažkur kažkada tai duos konkrečių vaisių.

Kalbėjosi S. Žiugždaitė

Nuotraukos Žydrūnės Dubickaitės

Bernardinai.lt