Birželio 21 dieną krizė baigsis, pranešė tautai džiugią žinią Andrius Kubilius. Še tau kad nori, Premjeras, visą pusmetį gąsdinęs žmones užuominomis apie valstybės bankrotą, pamatė šviesą trumpo tunelio gale. Ausiai tikrai maloni naujiena. Pamėginkim įsivaizduoti, kaip ta didinga diena atrodys. Sekmadienis. Pasipuošusi tauta išeina krakmolytais baltais marškiniais į vidudienio pamaldas, dėkoja Dievui ir Kubiliui, kad pagaliau kentėjimams atėjo galas. Nerimi plaukia ir taškosi nesuskaičiuojama gausybė lašišų , iš visų pasaulio valstybių sostinių Vilniaus oro uoste leidžiasi laineriai su turistais, pasišovusiais aplankyti Europos kultūros sostinę, Valdovų rūmų menėse du valdovai priiminėja kitų valstybių karalius ir prezidentus, parkų gėlynuose žiedus krauna Joninių paparčiai, pilnos kišenės eurų, nusidriekusios eilės prie viešbučių, alus ir mėsininiai - už pusdykę, bankai dalina neprocentines paskolas be jokio užstato, sugrąžinamos senos elektros ir degalų kainos, atleidžiamos įsisenėjusios skolos, pradeda suktis verslo ir ekonomikos smagračiai, o naujieji europarlamentarai skraidina į Briuselį žinią, kad ekonominės ir finansų krizės pabaigos pradžią pasaulis turėtų skaičiuoti nuo birželio 21-osios, kai „drąsi tauta“ pirmoji visiems parodė, kaip jis turėtų vienu ypu išsivaduoti iš sunkmečio pančių.

Mūsų tautosaka užfiksavo dar gana gyvą (užrašytą) raganavimų, užkeikimų ir užkalbėjimų klodą, besiremiantį priežodžio nuostata: „Žodžiai gydo ir žodžiai žudo“. Lietuvos raganos ir „šnabždėtojai“ po šiai dienai užkalbėjimais gydo rožę, nužiūrėjimą ir kai kurias kitas ligas, kai gydytojai ir vaistininkai neranda tradicinių gydymo receptų. Net protingi, dievobaimingi žmonės, kokių, tikiu, yra didžioji dauguma Lietuvos piliečių, nebetekę vilties išsigydyti savo negalios klinikų palatose, vis dėlto neatmeta ir maršruto ieškoti pagalbos į paskutinę „instanciją“ - pas kokią nors burtininkę, varažytoją, raganą - žolininkę ar šamaną. Apie tokią lengvatikystę galima postringauti be galo, be krašto, bet svarbiau kas kita – žodis vis dėlto turi įtaigos. Jei žmogui sakoma, kad jis pasveiks, ir tas, kuris sako, jeigu tuo tiki, yra didelė tikimybė, kad įtikės ir pacientas – po to, žiūrėk, ir pasveiks. Atsiradus tikėjimo matmeniui, net beviltiškai sugedusi sistema ima persitvarkyti ir veikti pagal kitus dėsnius. Jei šiuo rakursu pažvelgtume ir į mūsų valstybę ištikusias negandas, pamatytume, kad krizė nėra totaliai viską apimanti neganda. Didysis krizės užkratas yra įsišaknijęs mūsų mąstyme, kuris nebesugeba kurti nesumeluotų, pozityvių vaizdinių. Ritualas, kuriuo žmogų nori įtikinti, gal ir turėtų kiek nors įtaigos, jei pats juo įtikėtum. Renesanso mąstytojas Tomazas Kampanela, 33 savo gyvenimo metus praleidęs Romos kalėjimuose ir ne sykį laukęs inkvizicijos teismo, vis dėlto pasauliui pateikė viltingą utopiją „Saulės miestą“. Žmogus, matyt, tikėjo tuo, ką rašė, tad kitokio, tobulesnio gyvenimo vizija patikėjo ir kiti. Ar tiki A. Kubilius savo prognoze, kalbėdamas apie birželio 21-ąją? Vargu bau. Gal jis turi galvoje kitus, o gal ir užkitus metus, kas ten supaisys. Aišku, nėra blogai, kad pagrindinis valstybės „ūkvedys“ atranda dar savyje humoro jausmo likučių, bet humoro žanras yra labai įnoringas. Kad visiems pakeltų ūpą, jo lankas strėlę turi iššauti tiksliai, laiku ir vietoj. Šiandien premjero „bajeriukai“ skamba šiek tiek ciniškai. Jie primena G. Kirkilo laikų humorą, kai tasai dievagojosi per metus susitvarkysiąs su korupcija arba postringaudavo, jog jokios infliacijos nėra, kai tuo pat metu visų akivaizdoj pieno ir duonos produktų kainos trigubėjo. Nei vienas, nei kitas netikėjo tuo ką sakė, tad ir užkalbėjimų efektas - nulinis. Tik keturi procentai Lietuvos gyventojų mano, kad krizės dugnas jau pasiektas. Tai tie ir yra didieji optimistai, kurie birželio 21-ąją dieną turėtų į Vilniaus gatves išeiti šokti ir dainuoti, ragindami 200 tūkstančių bedarbių minią pirmadienį grįžti į prarastus darbus, o pusę milijono naujųjų ir senųjų emigrantų – tėvynėn su kapšais pinigų investicijoms. Nemanau, kad verslininkai, bibliotekininkai, gaisrininkai, mokytojai, medikai ar kultūros darbuotojai prie bešvenčiančių krizės pabaigą prisijungtų. Mano pažįstamas sociologas, išgirdęs per radiją A.Kubiliaus „gerąją naujieną“, ėmė kalbėti labai rūsčiai: „Nieko nebūtų blogiau Lietuvai, jei krizė pasaulyje ir čia baigtųsi greitai . Tai reikštų totalų mūsų valstybės pralaimėjimą prieš biurokratiją, valdininkų klanus, oliharkus – taigi, nieko kito – tik senos tvarkos reanimaciją“.

Kai žiūriu į dirbančias bites, man kyla klausimas, kodėl bičių civilizacijos neužklumpa krizės? Semiotikos įžanga ir pradžiamokslis būtent ir prasideda nuo bičių kalbos fenomeno. Bitė savo kūno judesiu, šokiu, dūzgimu šeimai perduoda tikrą informaciją apie žydinčią pievą, klevus, liepas. Jei šeima ta žinia nepasitikėtų, nė viena bitė neišlėktų iš avilio dirbti, ir šeima ilgainiui žūtų. Sakytum, visai šalia matome tobulus modelius, bet nemokam iš jų pasimokyti ir perkelti į savo gyvenimo bei patirties lauką. Bičių avilio metafora iškalbinga, nes turi savyje harmonijos, sugyvenimo ir sėkmės formulę. Mūsų civilizacijos formulės yra visiškai priešingos, jose dominuoja nepasitikėjimo dėmenys: bankai nepasitiki žmonėmis, žmonės - savo rinkta valdžia, valdininkai – pavaldiniais, nuskriaustieji – teismais , ir taip toliau be krašto be galo per visą mūsų valstybės vertikalę. Tokios visuomenės ko gera nebeįmanoma pagydyti ir įtikinti magiškų užkalbėjimų galia. Reikia jai duoti tikrus, apčiuopiamus dalykus, o ne viltingus miražus ir fantasmagorijas. Aišku, tik liūdesį kelia tas visuomenės sumaterialėjimas, nuolatinis verkšlenimas, matant tuštėjančią piniginę, bet tai juk ir esame visi mes – didžioji tautos dalis, išsiilgusi oresnio ir teisingesnio gyvenimo savo šaly – išvogtoj Lietuvoj.