Miriam Makeba – viena garsiausių visų laikų afrikiečių dainininkių, kurios išskirtinis melodingas balsas ir temperamentingas elgesys scenoje praėjusio amžiaus viduryje sužavėjo Vakarus. Jos dainos “Click Song” ir “Pata pata” skambėjo ir didžiausioje pasaulio scenose, ir juodųjų kovos už laisvę mitinguose. Tačiau buvo ir kita Mariam gyvenimo pusė – nenuilstanti kovotoja už savo šalies ir žemyno žmones, už teisingumą ir laisvę didžiąją savo gyvenimo dalį nugyveno atstumta, patyrė daug išgyvenimų ir netgi buvo atsidūrusi ties nervų krizės riba.

Miriam “Zenzi” Makeba gimė Pietų Afrikoje, Johanesburgo priemiestyje, juodųjų šeimoje. Vardas „Zenzi“ (xhosa genties kalboje „zenzi“ reiškia „neturi kaltinti nieko, tik save“) buvo tradiciškai duodamas vaikams, siekiant juos apsaugoti nuo gyvenimo sunkumų. Makebos šeimai išsikėlus į Transvalį, jos tėvas dirbo „Shell“ kompanijoje, o motina, liaudies medicinos žinovė, dirbo namų tvarkytoja. Anksti mirus tėvui, ji taip pat tvarkė svetimus namus, kol pastebėjo, kad muzika yra stebuklas, galintis išvesti iš ją supančio skurdo. Būdama maža mergaitė, ji lankė metodistų giedojimo mokyklėlę Pretorijoje. Čia ji patyrė didelį nusivylimą: kartu su savo choru ji turėjo dainuoti šalyje besilankančiam ir pro šalį važiuojančiam Anglijos karaliui Jurgiui VI. Vaikai laukė karaliaus karietos lietuje, bet karieta nesustojo – ji greitai pralėkė pro šalį.

Būdama septyniolikos, Makeba ištekėjo už keturiais metais vyresnio savo muzikos mokytojo ir, pagimdžiusi pirmąjį vaiką, sužinojo, kad serga krūties vėžiu. Ligą netradiciniais metodais išgydė jos motina. Greitai ją paliko pirmasis iš penkių vyrų.

Jos muzikinė karjera plėtojosi sklandžiau. Ji dainavo mbube stiliumi, kuris atsirado anglikonų bažnytinei muzikai susiliejus su šalį užplūdusiu senuoju amerikietišku džiazu ir regtaimu. Daugelyje bendruomenių šį harmoningą vokalinį stilių perėmė „vakariniai“ entuziastų ir mėgėjų chorai. 1954-aisiais Makeba pradėjo dainuoti grupėje „Manhattan Brothers“, kur buvo jaučiama tuometinių amerikiečių pop-ansamblių. Su šia grupe ji pirmą sykį išvyko už apartheido kamuojamos Pietų Afrikos ribų, aplankė Rodeziją (Zimbabvę) ir Kongą. Dainuodama savojoje šalyje ji patyrė daug skaudžių akimirkų, pajuto, kokia beširdė ir gėdinga yra apartheido sistema.

Beje, tuo metu Makeba gavo pagrindinį moters vaidmenį legendiniame Pietų Afrikos miuzikle apie legendinį boksininką „King Kong“ ir buvo pastebėta liberalioje baltųjų bendruomenėje, tačiau tarptautinės sėkmės susilaukė vaidindama dramatiškoje dokumentinėje juostoje apie juodųjų gyvenimą „Come Back Africa“ (Sugrįžk, Afrika). Ji ten suvaidino save ir sudainavo dvi dainas smuklėje. Kai filmas buvo sukurtas, režisierius ją pakvietė į 1959-ųjų Venecijos filmų festivalio peržiūrą, kur ji tapo tikra garsenybe. Iš ten žaviai dainininkei atsivėrė keliai į Londoną ir Niujorką, kur ji pasirodė televizijoje ir dainavo garsiame Village Vanguard džiazo klube.

Niujorke Makeba atsidūrė po calypso dainininko Harry Belafonte‘s sparnu. Čia ji darė savo pirmuosius solinius įrašus, o tokios dainos, kaip „Click Song“ ir „Pata Pata“ tapo pagrindinėmis Makebos repertuaro dainomis. Jos gyvenimas Amerikoje priminė šou verslo svajonę: ji įrašinėjo albumus, rengė turnė, sutiko tokias žvaigždes, kaip Bingą Crosby‘į, Marloną Brando, ja žavėjosi džiazo žvaigždės Nina Simone ir Milesas Davisas, kartu su Marilyn Monroe ji dalyvavo Johno F. Kennedy‘io gimtadienyje. Tačiau buvo ir kita Makebos gyvenimo Amerikoje pusė – žiauri realybė. 1960-aisiais Miriam sužinojo apie savo motinos mirtį, bet iš dainininkės buvo atimtas pasas – jai nebuvo leista grįžti į motinos laidotuves. Taip prasidėjo Makebos tremties trisdešimtmetis. Pirmasis jos grįžimas į Afrikos žemyną įvyko 1962-aisiais, kai ji aplankė Keniją. Dar po metų ji kreipėsi į JT dėl apartheido, o į tai atsakydama Pietų Afrikos valdžia uždraudė platinti dainininkės įrašus gimtojoje šalyje. Beje, ji tapo vienintele dainininke, kurią Etiopijos imperatorius Haile Selassie pakvietė dainuoti Afrikos vienybės organizacijos atidarymo ceremonijoje Etiopijos sostinėje Adis Abeboje.

Antroji dainininkės santuoka buvo trumpalaikė, ir 1964-aisiais Makeba ištekėjo už garsaus Pietų Afrikos trimitininko Hugho Masekelos. Ji dainavo Alžyre, Ganoje, 1966-aisiais laimėjo Grammy statulėlę. Tačiau tuo pat metu jos politinės nuostatos tapo radikalesnėmis, dainininkė ėmė kovoti ne tik prieš apartheidą, bet įsijungė į pilietinių teisių, o vėliau – į „black power“ (juodųjų galios) judėjimą. 1967-aisiais kelionėje į Gvinėją ji sutiko Juodųjų Panterų lyderį Stokely‘į Carmichaelą, kuris dar po metų tapo ketvirtuoju jos vyru. Persekiojamas JAV, Carmichael‘as gyveno tremtyje Gvinėjoje, kurios marksistinių pažiūrų vadovas suteikdavo prieglobstį dėl politinių pažiūrų kapitalistinėse šalyse persekiojamiems žmonėms. Gyvendama Gvinėjoje Makeba tapo dviguba tremtine, negalinčia nei grįžti namo, nei lankytis kitose šalyse, kurios tapo jai nesvetingos (jai buvo uždrausta įvažiuoti į Prancūziją. Užtai ji gavo daugelio išsilaisvinančių Afrikos šalių diplomatinius pasus ir ten grojo su rinktiniu būriu Afrikos muzikantų. Dėl to ji buvo praminta „Mama Afrika“.

Jos tvirtomis politinėmis nuostatomis buvo nepatenkinti ir pramogų verslo liūtai. Tačiau ji du kartus dainavo JT generalinėje asamblėjoje. Jos muzikinės kelionės ir pasirodymai tapo diplomatinėmis misijomis – ji visada pasisakė prieš rasizmą, už suvienytą Afriką, laisvą nuo pokolonijinių interesų. Jos balsas tapo visos Afrikos balsu. 1985-aisiais, pirmą kartą po 11 metų pasirodžiusi Londone, Makeba atsakė tiems, kurie ją kritikavo, esą ji atsukusi nugarą Vakarams ir įžeidinėjusi baltuosius: „Žmonės mane kaltina, kad esu rasistė, bet aš tik pasisakau už teisingumą ir žmoniškumą. Žmonės sako, kad aš dainuodama politikuoju, bet tai, ką aš dainuoju, nėra politika. Tai yra tiesa. Aš ketinu ir toliau dainuoti tiesą.“ Ir vėliau ji tvirtino nedainuojanti politinių dainų – ji dainavo apie savo gyvenimą, apie jos kartos gyvenimą. Kai gimdymo metu patyrusi traumą mirė mylima Makebos duktė, dainininkė patyrė „dvasinę beprotybę“, kurią, kaip pati sakė, paveldėjo iš motinos. Šį tragišką laikotarpį nutraukė jos turnė kartu su Paulu Simonu „Graceland“.

Savo viršūnę Makeba pasiekė sužlugus apartheido sistemai, ji dainavo Nelsono Mandelos rėmimo koncertuose. Tačiau daug jaunų Pietų Afrikos gyventojų, iškentusių apartheidą ir patyrusių visas jo kultūrines pasekmes, net nežinojo, kas Makeba yra ir ką dainuoja. Jie nežinojo, kiek ji dėl jų buvo kovojusi ir kentėjusi. Beje, net šešis metus užtruko įrašų kompanijos, kuri sutiktų įrašyti Makebos albumą PAR, paieškos. Įrašytas albumas vadinosi „Homeland“ (Tėvynė). Jame buvo apdainuota liūdna Pietų Afrikos istorija, tačiau kartu skambėjo atleidimo ir tarpusavio vienybės tonas. Todėl Nelsonas Mandela pelnytai apie Makebą kalbėjo „Mūsų kovoje ji buvo mums motina, ji liko motina šiai jaunai šaliai, jos muzika įkvėpė mums viltį“.

Tačiau už jos gimtosios šalies ribų Makeba buvo populiari. Tuo ji įsitikino, kai 2005-aisiais nutarė baigti dainininkės karjerą. „Visi man sako: nesakyk mums sudie“. Makebos muzikoje susipynė tradicinės Pietų Afrikos dainos, džiazas, joje galima atrasti netgi Lotynų Amerikos muzikos pėdsakų. Visgi įdomiausios, labiausiai autentiškos dainos atliekamos jos gimtąja bantu grupės xhosa kalba („x“ raide šioje kalboje žymimas spragtelėjimas liežuviu). Tokia yra „Click Song“. O „Pata pata“ xhosa kalba reiškia „Liesk, liesk“. Jos diskografiją sudaro daugiau nei 50 albumų, bet dauguma iš jų – retrospektyvos. Beje, vieną dainą jai yra parašiusi ir jos mylimoji dukra.

Kaip tikra artistė, Miriam Makeba mirė dainuodama ant scenos. Sulaukusi 76 metų, praėjusių metų lapkritį ji susmuko dainuodama „Pata Pata“. Tai įvyko netoliese Neapolio. Renginys, kuriame ji dalyvavo, buvo nukreiptas prieš mafiją ir rasizmą ir skirtas šešių nužudytų imigrantų iš Ganos atminimui – juos, kaip įtariama, nužudė vietinės nusikaltėlių grupuotės. Taip Makeba dar sykį įrodė esanti kovotoja už nuskriaustųjų ir kenčiančiųjų teises. Dainininkė ir kovotoja iki mirties.

Parengė Kasparas Pocius

Bernardinai.lt