Romas Juškelis galėtų būti sėslumo ir pastovumo simbolis. Visą šešiasdešimtmetį pragyvenęs tame pačiame gimtajame būste Nemuno gatvėje, jis savo kasdienybę uždaro į nediduką, keliasdešimčia žingsnių išmatuojamą, trikampį. Jo diena prasideda Rotušės aikštėje, kur Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriuje darbuojasi veik trisdešimt metų. Grįždamas iš darbo jis sukteli Nemuno link, kur pusrūsyje, prie nepaliaujamai burzgiančio Karaliaus Mindaugo prospekto, paties įsirengtose dirbtuvėse dar pavedžioja kompiuterio pelę ar, pasirausęs negatyvų šūsnyje, senovišku didintuvu atspaudžia kokį nematytą miesto fragmentą. Po to patraukia į netoliese, smetoniškų mūrnamių suspaustame ankštame kiemo kvadrate stūksantį minėtąjį būstą.

Tokia daugelį metų trunkanti monotonija Romo visiškai netrikdo. Jis priklauso tikrinių, ramių miestiečių luomui, kuriems, pasak Jurgio Gimberio, geriausios atostogos būna ne pajūrio pliažuose ar smarkiose kelionėse, o pasivaikštinėjant Laisvės alėja arba fotolaboratorijos patamsiuose šamanaujant meną.

Pastoviu trikampiu, kurio visuose kampuose vis tas pats Kaunas, išmatuojama ir jo kūrybos rinktinė – „Romas Juškelis / Kauno pasakojimai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2008).

Namisėdos pomėgiai R. Juškelį suartina su čekų fotografu Jozefu Sudeku (nedera klaidingai jo tapatinti su visiškai priešingo meninio stiliaus Janu Soudeku), Romo fotografavimo pradžioje, formuojantis požiūriams ir braižui, padariusiu jam didelę ir lemtingą įtaką.

(Tapybiškai aprasojusių studijos langų ar ryto miglose pradingstančio sodo fragmentiški vaizdai iki šiol J. Sudeką išlaiko pasaulinės fotografijos olimpe. Ne veltui prieš 40 metų mus, pradedančiuosius, neįtikėtinai stipriai veikė jo juvelyrinė antspaudų kokybė ir nostalgiškai pilka ramuma. Net ir dabar negali nesistebėti, kaip, atrodytų, elementarūs fotografo pastebėjimai didelio talento gali būti užpildyti tokia turtinga dvasine energija.)

R. Juškelį su J. Sudeku sieja tik artimų geografijų ir natiurmortinio stiliaus bendrystė. Romo darbuose daugiau ekspresijos, eksperimentų, žaidimų netikėtomis formomis ir temomis. Daugiau emocijų, šaltos kosminės šviesos.

Tokią melsvą naktinę šviesą R. Juškelis sukuria atspaudus apdorodamas spalvinančiais chemikalais, vadinamaisiais viražais. Tai viena iš svarbių jo autorinio braižo detalių. Įdomiausia, kad knygoje tų atspalvių nuolatinis kaitaliojimasis nuo įprastinio rusvo iki melsvo ar violetinio ardo vientisumą. Albumo viršelį puošia komerciškai graži fotografija iš ciklo „Žmonės ir manekenai“, kurią dailininkas Dainius Kairaitis savavališkai sušildė švelniu rusvu atspalviu. O leidinyje ta kompozicija šviečia šaltoku autoriniu violetu. Atsiradusi galimybė palyginti sukėlė mažyčių abejonių.

Pradinis „Atspindžių“ ciklas – vieningai melsvas, „Apleista Kauno tvirtovė“ – rusva, o kituose cikluose susimakaluoja visi trys atspalviai, tarsi autorius neįstengtų atsirinkti. Toks šokinėjimas ne tik ardo autorinį vientisumą, bet ir mažina meninę įtaigą. O gal reikėjo numoti ranka į senoviškąjį nelygų nuotraukų spalvinimą chemikalais ir drauge su dailininku paieškoti kompiuterinių tobulybių?

Sudėtingiausiais bandymais seniau atrastos efektingos antspaudų fototechnikos (izohelija, soliarizacija, pseudosoliarizacija...) dabar pasiekiamos keliais kompiuterio judesiais. Viskas nepaprastai supaprastėjo ir ankstesnių išradimų vertė šiandien smarkiai krito.

Nežinia, kaip dabar jaustųsi vos ne visą gyvenimą fototechnikų eksperimentams paskyręs maestro Povilas Karpavičius. Nežinia, kaip dabar jaučiasi sudėtingo žirklinio montažo klasikas Vitalijus Butyrinas. Ne ką geresnė ir R. Juškelio situacija – jis priklauso fotografijos meną laboratorijoje užauginančiųjų gildijai.

Romas nuolat lenktyniauja su savimi. Jam svarbiau ne kas nufotografuota, bet kaip. Ir jis tą kaip dar tobulina fotolaboratorijoje. Jam neužtenka paprasto atvaizdo su sueižėjusiu medžio kamienu ir aptrupėjusia siena. Žiūrinėdamas jau atspaustas nuotraukas, jis pradeda galvoti, ką čia pakeitus, ieško išraiškingesnio fotografinės minties pratęsimo, naujų prasminių išsišakojimų. Dažniausiai pasinaudoja fotochemijų burtais: ant juodai balto atspaudo šasteli chemikalų, ir pilkutėlė siena staiga užsidega netikėčiausiu raudoniu, o anas sueižėjęs kamienas iš kažkur atsineša margai žydrą apdarą. Vienu stebuklingu mostelėjimu iš kasdienybės jis peršoka į šventišką karnavalą. Ne veltui kolegų įšventintas „chemikalų profesoriumi“, R. Juškelis laikomas specifinės „netikros spalvos“ išradėju.

Užbaigtas ir vieningas, „netikra spalva“ švytintis „Degantis pasaulis“. Šį ciklą jo atsiradimo pradžioje autorius buitiškai vadino „Pataškymais“. Taip tiksliausiai apibūdino patį fotografijų atsiradimo procesą. R. Juškeliui pavadinimų poetizmai – svetima žemė. Jam svarbiau konkretumas, tikslumas, informatyvumas: „Atpsindžiai“, „Formos“... „Degantį pasaulį“ jam tikriausiai kas nors iš pašalies įpiršo. Skamba įspūdingai, bet svarbiausia, kad pačios fotografijos „nesudega“, žiūrovui palikdamos tik šiltus pelenus...

Gaila, kad šitiems unikaliems cheminiams iš/atradimams skirta tik devyni albumo puslapiai. Galimą jų erdvę užėmė Romui necharakteringi ir šioje knygoje visiškai nebūtini reportažiniai sovietinių rezervistų anekdotiški dykinėjimai bei partizanų ir S. Nėries palaikų perlaidojimų dokumentika.

Visa rinktinės medžiaga akivaizdžiai rodo, kad R. Juškelis – stipriausias ir originaliausias subtilių formų virtuozas ir jam visiškai nebūtinos žurnalistinės aktualijos, kad ir kaip profesionaliai jos būtų nufotografuotos.

„Degantis pasaulis“ yra tarsi „Formų“ tęsinys, tik jame daugiau išmonės, paveiksliško spalvingumo ir juškeliškų technologijų. Gal todėl ir erzina tarp šių dviejų giminingų, meniškai tvirtų ciklų įsiterpiantys dokumentiniai svetimkūniai, kalbantys ne estetinėmis formomis, o tiesmuku realizmu.

Romas Juškelis. Iš ciklo ,,Žmonės ir manekenai“. 1987-1992 m.

Geru tikrovišku realizmu pagrįsta „Apleista Kauno tvirtovė. 1993-1997“. R. Juškelį, pirmąjį paslaptingųjų fortų atradėją, paskutinę akimirką aplenkė Gintaras Česonis, užpernai išleidęs išsamią ir įspūdingą studiją „Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę“. Abiejų fotografų požiūriai šiek tiek skiriasi: R. Juškelis – fragmentiškas, ieškantis simbolių ir šviesotamsos sąskambių, žaidžiantis savo pamėgtomis formomis, o G. Česonio albumas darniai užpildytas vien panoraminiais atvertimais, kuriuose akcentuojami erdviniai santykiai, gamtinės fortų aplinkos išsiplėtojimai, išraiškingų rudeninių rūkų klaidžiojimai.

Baigiamasis albumo ciklas „Žmonės ir manekenai. 1987-1992“ apibendrina visą autorinę juškeliško požiūrio vienybę ir vertybę. Jame galima įžvelgti ankstyvųjų „Formų“ ir „Atspindžių“ stilistiką, tik vietoje vandens veidrodžių čia žaidžiama vitrinų stiklo slidinėjimais. Įdomiausia, kad pavadinime įvardytų žmonių spausdinamose fotografijose beveik ir nėra. Užtat be galo žmogiški patys manekenai. Reklaminės pramonės pagaminti vyrų ir moterų klonai vitrinose vaidina savotiškas teatrines scenas, kurios R. Juškelio fotografijose virsta patrauklia melodrama. Su paslaptingomis užuominomis. Netikėtais intrigų akibrokštais. Siurrealistiškai sapniškomis fantazijomis.

Žvelgiant į apnuogintas ar prašmatniai aprengtas panelių imitacijas arba į skrybėlėtus, vešliais ūsais padabintus holivudinius vyrukus, norisi reklamiškai skambiai įvardyti galvoje atsiradusį naujadarą – fotooperetė. Su visa jos gyvenimiškąja esme: triukšmingu tuštybės spindesiu ir puikios būties iliuzija...

Baigiamasis apibendrinantis sakinys galėtų būti toks: R. Juškelis, savitai išradingas autorius, pernelyg ilgai ir kukliai meditavęs savo mažajame gyvenimo trikampyje, dabar gali jaustis beveik laimingas – svarbiausioji jo kūrybos knyga išslaptino ilgamečių eksperimentų bei atradimų kodus ir lietuviškosios fotografijos istorinei atminčiai palieka originaliai ryškų pėdsaką.

Atspindžiais irkluojantis miestas

Nieko gražesnio ir iškilmingesnio už bažnyčių bokštus žmonija nesugalvoja. Nors prisiminus neįtikėtinas Niujorko aukštybines vertikales reikėtų atšaukti tokį kraštutinumą. Ten iš paskutiniųjų besistiebiančios bažnyčios, iš visų pusių suspaustos galingų betono masių, panėšėja į sumažintas žaislines kopijas. Prie jų niekada nepritaptų Juliaus Sasnausko pastebėjimai apie Vilniaus bažnyčių „švelnumą, moteriškumą“...

Dangiška bokštų brolija, nors ir ne tokia vilnietiškai turtinga, susibūrusi ir Kauno senamiestyje. Naujausiame Gintaro Česonio albume „Kaunas – miestas santakoje“ („Meno tvirtovė“, Kaunas, 2008) tie bokštai net juodžiausioje naktyje švyti savo grakščiomis gotikomis ir visam pasauliui neša žinią apie mūsų miesto svarbiausias grožybes.

Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius ne per seniausiai pagarsino savo sumąstytąjį atradimą: Vilnius yra vertikalus, o Kaunas – horizontalus. Nesiveliant į bevaises diskusijas, reikėtų garbiojo išminčiaus paklausti: gal ir visa Lietuva tik horizontali? Jau girdžiu atsakymą. Ačiū!

Gal bent G. Česonio darbuose surasime meninių vertikalių? Nors jis tik pasirodžius albumui tarsi apsidrausdamas pabrėžė, kad šįsyk stengėsi labiau būti kaunietis negu menininkas. Bet leidinyje taikiai dera abu apibūdinimai.

Taigi kaunietis menininkas savo gimtajam miestui paskyrė veik penkiasdešimt spalvotų panoraminių išklotinių, o kur jų pritrūko, dizainerė Sandra Kasperavičienė sujungė dvi artimo piešinio fotografijas, ir tik gerokai patyrinėjęs supranti, kad čia jau kito grindinio ar kitos sienos tęsinys.

Toks giminingų vaizdų jungimas atkeliavo iš anksčiau minėto G. Česonio albumo „Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę“, kurį rengė ta pati kūrybinė trijulė (dar neįvardyta sudarytoja Jūratė Tutlytė). Jau tada įtartinai atrodė tas mažytis „apgaudinėjimas“, o pastarasis leidinys patvirtino, kad ši dizainerės autorinė nuostata yra gerai apgalvotas žingsnis, dėl kurio tikslingumo galima būtų ir paabejoti.

Amžinai neišsprendžiama problema dėl skausmingai pusiau lūžtančių fotografijų. Vardan išdidėjusio vaizdo ir paties leidinio vizualinės vienybės fotografai susitaiko su tais daliniais nuotraukų praradimais. Nors dabar yra puikių, horizontaliai ilgėjančių albuminių formatų, kur visos panoramos be jokių techninių trukdžių dailiai sugultų prieš žiūrinčiųjų akis, ir vaizdo visuma būtų tikslesnė bei vientisesnė.

G. Česonis – greitadarbis. Jis nelinkęs kelerius metus brandinti ir tobulinti sumanytąjį projektą. Atrodo, tarsi šis albumas būtų nufotografuotas vienu sykiu, per keletą savaičių. Gal mus klaidina vien naktinių vaizdų monotonija, o gal tam talkina ir žinojimas, kokio kuklaus dydžio yra Kauno senamiestis. Vis dėlto būtų labai smalsu pamatyti, kaip tos pačios gatvelės atrodo žiemos naktį. Tikriausiai ir tamsieji užkaboriai prašvistų nuo šaltai melsvo sniego. O jeigu dar šerkšno stebuklas ištiktų...

Lengva svajoti ir patarinėti. Leidybiniai planai ar gauti pinigėliai dažniausiai viską savaip sudėlioja. Todėl reikia tik pasidžiaugti, kad pagaliau atsirado savitas autorinis požiūris į fotoleidiniais nelepinamą Kauną.

Gintaras ČESONIS. ,,Kaunas – miestas santakoje“.

Vos ne pagrindiniais G. Česonio poetiškų naktinėjimų herojais tapo žibintai, iš tamsos išplėšiantys senųjų mūrų kontūrus, akmeninio grindinio blizgius raibuliavimus, švelniai paauksinantys lengvasvorį rūką. Gal net specialiais filtrais suskaidyti į pavienius spindulius, prasmukę pro objektyvus, jie žvaigždinėmis kaskadomis sutviska.

Provokacinį klausimą – ar naktiniam fotografavimui būtinai reikėjo spalvų – panaikina Vytauto Didžiojo tilto panorama. Daugiasluoksnis spalvinis choralas sukuria neįtikėtinai turtingą reginį, gretintiną su garsiųjų pasaulinių fontanų spalviniais/muzikiniais spektakliais. Pagaliau galima pamiršti abejones dėl sumodernintos tilto rekonstrukcijos. Sovietinę senieną architektams pavyko apvilkti stilingu šiuolaikiniu drabužiu, ypač iškilmingai švytinčiu naktiniuose G. Česonio pastebėjimuose, kuriuose tiltas virsta puošniu laivu iš Senamiesčio į Aleksotą, besiiriančiu atspindžių irklais.

Jeigu kas lieptų išrinkti gražiausią albumo atvertimą, daugiausia balų skirčiau irkluojančiam tiltui. Nors efektingos lėktuvinės ar saulėlydinės panoramos liktų nepagrįstai nuskriaustos. O kur dar netikėtomis erdvėmis atsiveriančios Valančiaus, Vilniaus, M. Daukšos senučiukės gatvės?

Suradę meninių vertikalių galėtume ir atsisveikinti su žibintų karoliais pasipuošusiu, sapnuojančiu, naktiškai įmigusiu Kaunu. Bet balandžio „Miesto IQ“ žurnale matome „6 Kauno briaunas“, kur G. Česonio nespalvotas fotografijas poetiškai apgobia Kęstučio Navako eseistiniai vaizdiniai.

Gal tai būsimojo leidinio pirmosios kregždės? Gal greitadarbis Gintaras netrukus šastelės dieninį senamiesčio ar viso miesto albumą? Visi tik pasidžiaugtume!