Birželio 13 d. minime vieną populiariausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų - šv. Antaną Paduvietį (1195-1231), Bažnyčios mokytoją, misionierių, garsų pamokslininką.

Nuo seno daugelyje kraštų kreipiamasi į šv. Antaną prašant užtarimo, kad atsirastų dingę ar pamesti daiktai. Priežasties, kodėl kreipiamasi į jį pagalbos ieškant prarastų ar pavogtų daiktų, reikia ieškoti paties šventojo gyvenime.

Pasakojama, kad Antanas turėjo psalmių knygą, kurią labai brangino. Nors kiekviena knyga tais laikais, kai dar nebuvo spaudos, buvo labai vertinga, psalmynas buvo itin brangus Antanui - mokydamas savo brolius pranciškonus, jame jis buvo įsirašęs daug pastabų ir komentarų. Kartą vienas novicijus, kuris jautėsi pavargęs nuo vienuolinio gyvenimo, nutarė palikti bendruomenę. Pasitraukdamas iš ordino, jis pasiėmė Antano psalmyną. Pamatęs, kad dingo jo psalmynas, Antanas meldėsi, kad jis atsirastų ar būtų grąžintas. Po jo maldų vagilis novicijus grįžo ir grąžino Antanui psalmyną; maža to, jis pats pasiprašė priimamas atgal į ordiną.

Tiesa, legendos šią istoriją kiek pagražino. Jose pasakojama, kad novicijų sustabdė skrendantis velnias, mojuojantis kirviu ir gąsdinantis jį sutrypti, jei tuoj pat negrąžinsiąs knygos. Velnias vargiai galėjo liepti kam nors daryti gerą darbą, tačiau pasakojimo šerdis atrodo yra teisinga. Sakoma, kad pavogtoji ir grąžintoji knyga saugoma pranciškonų vienuolyne Bolonijoje.

Netrukus po Antano mirties žmonės ėmė melstis, prašydami Antano padėti atgauti prarastus ir pavogtus dalykus. Sekvencijoje, sudarytoje šv. Antano amžininko Julijano OFM iš Spiro, kuri giedama pranciškonų vienuolynuose šv. Antano dienos išvakarėse, sakoma: "Jei stebuklo trokšti tu, - klaidos, demonai, mirtis, bėdos, ligos traukiasi, ginant mus Antanui. Grįš tau pamesti daiktai, jūra slūgs ir pančiai kris, jei karštai tik šauksiesi šventojo Antano".

Šv. Antanas ir Kūdikėlis Jėzus

Dailės kūriniuose šv. Antanas vaizduojamas įvairiai: su knyga, su lelija ar liepsna, laikoma rankoje. Jis tapytas ir pamokslaujantis žuvims ar laikantis monstranciją su Švč. Sakramentu, o fone - klūpantis asilaitis; taip pat nemažai šv. Antano atvaizdų, kur jis pamokslauja miesto aikštėje ar iš riešutmedžio.

Tačiau nuo XVII a. dažniausiai sutinkamas šventojo atvaizdas, kur jis vaizduojamas laikantis Kūdikėlį Jėzų, kartais Kūdikėlis sėdi ant knygos, kurią laiko šventasis. Pasak legendos, paskutinės kelionės metu Antanas viešėjo pas Kamposampjero grafą Tiso. kartą, kai šv. Antanas naktį savo kambaryje meldėsi, staiga kambarį užliejo nuostabi šviesa, ryškesnė nei saulė. Šv. Antanui pasirodė Jėzus mažo vaikelio pavidalu. Šio regėjimo liudytojas buvo šv. Antano bičiulis grafas Tiso, kuris pažadėjo niekam apie tai nepasakoti iki Antano mirties.

Kai kas gali pastebėti panašumų ir sąsajų tarp šios istorijos ir istorijos iš šv. Pranciškaus gyvenimo, kai jis bandė papasakoti Jėzaus gimimo istoriją Greccio vietovėje. Šiose istorijose pasakojami stebuklai suartina Antaną su Pranciškumi, sukelia pagarbą Kristaus Įsikūnijimo paslapties akivaizdoje. Jos kalba apie kerintį nuolankumą ir silpnumą Kristaus, kuris apiplėšė pats save, kad taptų vienu iš mūsų, visu kuo panašiu į mus, išskyrus nuodėmę. Antanui, kaip ir Pranciškui, neturtas buvo kelias sekti Jėzų, gimusį tvartelyje ir neturėjusį kur galvos priglausti.

Jūreivių, keliautojų ir žvejų globėjas

Portugalijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje šv. Antanas yra laikomas šventuoju jūreivių ir žvejų globėju. Pasak kai kurių biografų, jo statulėlė kartais užkeliama į laivo stiebą. Jūreiviai kartais burba, jei, jų manymu, šv. Antanas nepakankamai greitai atsiliepia į jų maldas.

Tačiau ne tik tie, kurie keliauja jūromis, meldžiasi prašydami šv. Antano užtarimo - ir kiti keliautojai bei atostogautojai meldžiasi, kad šv. Antanui užtariant, jiems nieko nenutiktų. Pasakojamos įvairios istorijos ir legendos, siejančios šv. Antaną ir keliautojus bei jūreivius.

Visų pirma reikia paminėti, kad yra išlikusių tikrų faktų apie paties Antano keliones skelbiant Evangeliją, ypač įsimintina jo kelionė skelbti Evangeliją Maroke, misija, greitai pasibaigusi dėl ligų. Tačiau ir išgijęs bei grįžęs į Europą Antanas nuolat keliavo, skelbdamas Gerąją Naujieną.

Taip pat yra žinoma istorija apie dvi pranciškones seseris, kurios norėjo kaip piligrimės aplankyti Dievo Motinos šventovę, tačiau nežinojo kelio. Joms padėti pasisiūlė jaunas vyras. Grįžus iš piligriminės kelionės, viena iš seserų pranešė, kad vyras, kuris palydėjo jas, buvo jos šventas globėjas Antanas.

Kita istorija pasakoja, kaip 1647 m. tėvas Erastijus Vilani iš Paduvos grįžinėjo laivu į Italiją iš Amsterdamo. Laivas su įgula pateko į siaubingą audrą. Atrodė, kad visi pasmerkti. Tėvas Erastijus paskatino visus prašyti šv. Antano užtarimo. Audra iš karto nuščiuvo, vėjas liovėsi ir jūra nurimo.

Mokytojas, pamokslininkas, Bažnyčios mokytojas

Tarp pačių pranciškonų ir šv. Antano šventės liturgijoje šv. Antanas minimas kaip ypatingas mokytojas ir pamokslininkas. Jis buvo pirmasis pranciškonų ordino mokytojas, gavęs ypatingą šv. Pranciškaus palaiminimą ir pritarimą mokyti brolius pranciškonus. Jis pirmasis iš savo ordino buvo paskirtas teologijos dėstytoju. Jis labai sėkmingai pamokslavo, atvertinėdamas žmones ir grąžindamas juos į tikėjimo kelią. Taip pat labai svarbi jo kaip taikdario ir teisingumo ieškotojo misija.

Popiežius Grigalius IX, sužavėtas Antano Šv. Rašto išmanymu, Antano kanonizacijos iškilmėje 1232 m. pavadino jį "Testamento lobynu". Tai paaiškina, kodėl šv. Antanas dažnai vaizduojamas su liepsna rankoje ar laikantis Bibliją. 1946 m. popiežius Pijus XII oficialiai paskelbė Antaną Bažnyčios mokytoju. Bažnyčia nori, kad šv. Antano meilė Dievo žodžiui, jo maldingos pastangos suprasti jį ir pritaikyti ją kasdienio gyvenimo situacijose įkvėptų ir mus siekti tikros išminties.

Pagal Norman Perry, O.F.M.“Devotion to St. Anthony of Padua"

Bernardinai.lt