Hererų etninės grupės naikinimas 1904-1906 metais pietvakarių Afrikoje, dabartinėje Namibijoje, šiuolaikinių istorikų dažnai laikomas pirmuoju pasaulyje genocidu. Jame galima aptikti didžiųjų XX amžiaus nusikaltimų žmonijai – armėnų, žydų, kambodžiečių, bosnių, tutsių genocidų struktūrą. Tebevykstantis genocidas Sudano Darfūro regione verčia mus atsigręžti į šio reiškinio pradžią. Juolab kad kasdienybėje genocidą dažnai instinktyviai sutapatiname su holokaustu. Rasizmas, eksperimentai su žmonėmis „mokslo labui“, koncentracijos stovyklos – visa tai jau buvo Namibijoje.  

Kas tie hererai? Vokiečių pasirodymas ir kolonijos įsteigimas

Hererai – tai centrinės Namibijos gyventojai, priklausantys Bantu tautų grupei. Manoma, kad į centrinę Namibiją jie atsikėlė XVIII a. viduryje iš Angolos. Iki 1884 metų, kai į pietvakarių Afriką atvyko vokiečių kolonizatoriai, devynios jų gentys gyveno plačioje teritorijoje, ganydamos galvijų bandas, kariaudamos su kaimynais nama. 1884 metais vokiečiai Namibijoje įsteigė protektoratą. „Neofitiški“ kolonizatoriai norėjo Namibijoje sukurti „pavyzdinę“ koloniją ir taip prilygti senosioms kolonijinėms valstybėms: Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai.

Protektorato įsteigimas nebuvo pirmasis autochtonų susidūrimas su „baltaisiais“ žmonėmis. Namibijoje, kaip ir kituose Afrikos regionuose, XIX amžiuje kūrėsi krikščionių misijos. Pirmąją misiją 1804 metais įsteigė anglai, 1840-aiasiais prie jų prisijungė vokiečiai. Į Namibiją atvykdavo ir europiečių pirklių. Iš vietinių jie įsigydavo žemės ir pradėdavo verslą: užsiimdavo žvejyba ir prekyba guanais.  

Imigraciją iš Vokietijos į Namibiją XIX amžiaus antroje pusėje paskatino teritorijoje rastos vario, deimantų atsargos bei galimybė vokiečių ūkininkams pigiai įsigyti žemės. 1914 metais Namibijoje jau gyveno 9 tūkst. vokiečių, palyginti su 2.5 tūkst. 1902-aisiais. Tuo tarpu autochtonų (ne tik hererų), buvo apie 150 tūkstančių. Per porą dešimtmečių kolonijoje buvo išplėtota infrastruktūra: nutiestas geležinkelis, įsteigtas paštas, įdiegtas telegrafas, tiesiami keliai, statomi įvairios paskirties pastatai.  

Nepaisant gana nuosaikios kolonijos administracijos politikos, vokiečių ir vietos gyventojų santykiai buvo komplikuoti. Nuolatinis pažeminimas ir žemės nusavinimas vokiečių ūkininkų naujakurių naudai kėlė pagrįstą vietinių nepasitenkinimą. Šis kartais peraugdavo į atvirus konfliktus, kurių metu žuvo keliolika žmonių – tiek „baltųjų“, tiek „juodųjų“. Kadangi kolonijoje veikė dvejopa teisinė sistema – viena kolonizatoriams, kita –  autochtonams, – „baltąjį“ žmogų nužudęs vietinis paprastai būdavo pasmerkiamas myriop. Atvirkštiniu atveju būdavo apsiribojama laisvės atėmimo bausme.  

Hererų sukilimas (1904-1908) 

1904 metų sausį prasidėjo visuotinis hererų sukilimas. Pirmosiomis jo dienomis hererai nužudė 123 vokiečių naujakurius (tarp jų 13 vokiečių kareivių, 7 būrus, 5 moteris, 1 vaiką), sunaikino jų turtą ir išsivedė gyvulius. Prieš prasidedant sukilimui, hererų vadų pasitarime buvo nutarta neliesti moterų, vaikų ir misionierių. Taip pat nežudyti anglų, būrų, basterių (baltųjų ir juodųjų palikuonių) ir nama.  

Hererams ėmėsi vadovauti vienos genties vadas Samuelis Maherero. Jis įgijo išsilavinimą liuteroniškoje mokykloje ir dėl savo padėties bei gabumų, buvo tapęs savotišku tarpininku tarp hererų ir vokiečių. Tačiau matydamas, jog „mūsų paklusnumas vokiečiams ir kantrybė duoda mažai naudos, kiekvieną dieną jie vis nušauna ką nors be jokios priežasties (...)“, Maherero ir kiti hererų vadai nutarė, jog „geriau mirti kovojant, nei nuo blogo elgesio, įkalinimo ar kitokių nelaimių.“

Nepaisant vokiečių kariuomenės technologinio pranašumo, kova buvo apylygė. Kolonijos administratorius Theodoras Leutweinas netgi norėjo derėtis su Maherero. Leutweinas tada rašė: „Jeigu aš galėčiau dabar nuvykti į Okahandją, leisčiau Samueliui ateiti pas mane, ir jūs pamatytumėt, – sukilimas baigtųsi.“ Deja, viešoji nuomonė Vokietijoje nebuvo palanki hererams. Leutweino „minkštumą“ pasmerkė ir Vokietijos vyriausybė. Vienas iš nedaugelio, kuris stojo hererų pusėn, buvo Vokietijos parlamento narys socialdemokratas Augustas Babelis, kuris hererų pasipriešinimą pavadino „teisėtu išsivadavimo karu“.  

To meto Vokietijos spaudoje buvo rašoma, jog karui pasibaigus visos gentinės hererų ir nama, kurie tai pat prisijungė prie hererų, struktūros bus sunaikintos. Vykstant karo veiksmams, Leutweinas primygtinai prašė nutraukti tokio pobūdžio rašinių spausdinimą: „Aš nepritariu tiems fanatikams, kurie nori sunaikinti visus hererus. Ne vien dėl to, kad 60 000 ar 70 000 žmonių sunaikinti yra nelengva. Tokį elgesį laikau ir didele ekonomine klaida. Mums reikia hererų kaip galvijų augintojų ir ypač kaip darbininkų. Visiškai užteks, jei jie bus sunaikinti politiškai.“

Atvyksta generolas Lotharas von Trothas 

Dėl nesėkmių ir pernelyg „minkštos“, kaip buvo manoma, Leutweino politikos į Namibiją buvo atsiųstas per „boksinininkų“ sukilimo Kinijoje malšinimą liūdnai pagarsėjęs generolas Lotharas von Trothas ir dar daugiau kariuomenės. „Galima sakyti, kad nuo tada viskas tapo daug brutaliau“, – teigia Etnologijos muziejaus Cologne Namibijos ekspertė Larissa Förster.

Von Trothas ėmė rengti lemiamą susirėmimą. Štai ką jis sakė jau po sukilimo numalšinimo: „Pirminis operacijos planas, kurio aš visada laikausi, buvo apsupti hererų masės prie Vaterbergo, ir sunaikinti šias mases vienu ypu, tada įsteigti postus, išmedžioti ir nuginkluoti pavienes grupes, kurioms pavyko pabėgti (...).“ Apie derybas negali būti nė kalbos. Tai būtų laikoma „aukštesniosios rasės“ įžeidimu ir Vokietijos prestižo pažeminimu.  

Lemiamas susirėmimas įvyko rugpjūčio 11 dieną. Istorijoje jis žinomas kaip Vaterbergo mūšis. Jame 4-6 tūkstančių šautuvais ginkluotų Maherero vadovaujamų hererų susirėmė su 1,5 tūkst. von Trotho vadovaujamų vokiečių, kurių ginkluotėje buvo kelios dešimtys pabūklų ir 12 kulkosvaidžių. Po atkaklaus mūšio hererai nutarė pasitraukti (kartu su hererų kariais paprastai keliaudavo ir jų šeimos. Susirėmimo metu moterys, vaikai ir seni žmonės laukdavo kur nors nuošalyje). Štai ištrauka iš oficialaus vokiečių kariuomenės pranešimo: „Kaip sužeistas žvėris priešas buvo vejamas nuo vieno vandens šaltinio prie kito, kol galų gale tapo savo paties aplinkos auka. Bevandenė Omahake dykuma pabaigė tai, ką pradėjo Vokietijos armija: hererų tautos naikinimą.“  

Hererai bando grįžti

Supratę, kad Omahake dykumoje (dab. Namibijos ir Botsvanos pasienis) laukia mirtis nuo troškulio, hererai nutarė grįžti atgal į savo žemes, pasirengę pasiduoti nugalėtojų malonei. Tik nedidelei daliai žmonių pavyko pereiti dykumą ir patekti į britų kontroliuojamą Bečualendą. Tuo tarpu vienas iš vokiečių kariuomenės vadų generolas Ludwigas von Estorffas paragino hererus grįžti ir pažadėjo, kad jų gyvybės bus išsaugotos. Von Estorffas buvo Leutweino šalininkas ir nemanė, jog su hererais reikia elgtis taip brutaliai. Tačiau von Trotho nuomonė buvo kita. Sužinojęs, kad von Estorffas paragino hererus grįžti, jis replikavo: „Tu neturi [jiems] nieko žadėti.“ O vieną 1904 metų spalio sekmadienį paskelbė atsišaukimą, kuris nulėmė dviejų trečdalių hererų likimą: 

Aš, didysis vokiečių karinių pajėgų generolas, noriu pranešti hererų žmonėms. Hererai daugiau nebėra vokiečių pavaldiniai. Jie žudė ir plėšė... Hererų žmonės privalo palikti žemę. Priešingu atveju aš priversiu juos pasitraukti pabūklų ugnimi. Kiekvienas hereras, beginklis ar ginkluotas, turintis galvijų ar jų neturintis, vokiečiams priklausančioje teritorijoje bus nušautas. Daugiau nepriimsiu moterų ir vaikų, bet priversiu juos grįžti pas savo žmones arba įsakysiu į juos šaudyti. Tai žodžiai, kuriuos aš norėjau pasakyti hererų žmonėms.“ Didysis galingojo Vokietijos kaizerio generolas.  

Pasipiktinęs von Trotho veiksmais Leutweinas rašė Vokietijos imperatoriui Vilhelmui II, kad kolonijinės kariuomenės vado veiksmai prieštarauja krikščioniškiems ir humanistiniams principams, be to, yra ekonomiškai nenaudingi ir žeidžia tarptautinę Vokietijos reputaciją. Leutweiną palaikė ir vokiečių misionieriai. Hererų naikinimas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną, praėjus trims mėnesiams po Vaterbergo mūšio. Nėra tikslių duomenų, tačiau manoma, jog dėl von Trotho suplanuotų ir įgyvendintų veiksmų žuvo apie 60 tūkst. hererų ir nama. Sunku pasakyti, ar tai buvo sąmoningas pasyvumas. Veikiausiai ne. Tačiau toks elgesys liudija požiūrį į afrikiečius ir „žmogiškumą“.  

Praėjus šimtui metų po sukilimo, 2004 m. rugpjūčio 16 dieną, Vokietijos vystymosi ir plėtros ministrė Heidemarie Wieczorek-Zeul vyriausybės vardu atsiprašė Namibijos gyventojų už vokiečių veiksmus ir prilygino juos genocidui: „Mes, vokiečiai, prisiimame istorinę ir moralinę atsakomybę ir kaltę, dėl vokiečių veiksmų tuo metu”, – sakė ji. Po trejų metų hererų vadams pakvietus apsilankyti Namibijoje tą patį padarė ir sukilimo malšintojo bei genocido organizatoriaus Lotharo von Trotho artimieji.

Koncentracijos stovyklos 

Po Vaterbergo mūšio likę gyvi hererai mažomis grupelėmis klajojo po šalį. Šią „problemą“ reikėjo kaip nors išspręsti. Gruodį von Bülowas perdavė von Trothui imperatoriaus nurodymą su misijų pagalba įkurti laikinas koncentracijos stovyklas (Konzentrationslager) hererams.  

Jų idėją vokiečiai perėmė iš britų, kurie Antrojo būrų karo metu (1899-1902) Pietų Afrikoje, jose buvo uždarę tūkstančius būrų. Stovyklų aptvėrimui vokiečiai, kaip ir britai, o dar šiek tiek anksčiau ispanai, naudojo spygliuotą vielą ir dygius krūmus. Taip buvo galima lengvai kontroliuoti daugybę žmonių.  

Tiek britų, tiek vokiečių koncentracijos stovyklos nebuvo sąmoningo žmonių naikinimo stovyklos, kaip jas galėtume įsivaizduoti veikiami Osvencimo vaizdinio. Jos buvo skirtos priešų „internavimui“ ir „izoliavimui“. Nepaisant to, šių stovyklų veikloje išryškėjo modernios koncentracijos stovyklos elementai.  

Pirmiausia – tai kolektyvinės bausmės visai grupei taikymas. Prevencinis areštas, kitaip tariant, suėmimas „dėl viso pikto“, areštas be teismo, blogos gyvenimo sąlygos nulemiančios didelį kalinių mirtingumą ir priverstinis darbas iki išsekimo. Taigi nors hererų, kaip ir būrų, stovyklose nežudė, daugelis jų mirė nuo ligų ir išsekimo. Kai 1908 metais buvo uždarytos hererų koncentracijos stovyklos, 50-80% hererų buvo mirę.

„Moksliniai“ eksperimentai  

Kvazi-mokslinių teorijų apie tautų kilmę ir evoliuciją XIX amžiaus Europoje bumas sutapo su Afrikos ir Azijos teritorijų kolonizavimu. Europiečiai buvo šokiruoti kultūrų įvairovės ir buvo priversti „permąstyti“ įprastas kultūrines kategorijas. Vienas iš klausimų buvo apie rasių atsiradimą bei joms priklausančių individų fizines bei psichologines savybes.      

Pietvakarių Afrikoje darbavosi ir imperatoriaus Vilhelmo antropologijos instituto vadovas Eugenijus Fischeris. Remdamasis  pietvakarių Afrikoje surinktais duomenimis, jis išplėtojo europiečių rasinio „pranašumo“ teoriją, kuria vėliau susižavėjo Hitleris (1933 metais naciams atėjus į valdžią, už „nuopelnus“ mokslui Fisheris buvo paskirtas Berlyno universiteto rektoriumi) ir kurią noriai cituodavo.  

Pagrindinė Fischerio tyrimo medžiaga buvo kraujo mėginiai ir kaukolių matavimai. Hererų karas aprūpino jo laboratoriją naujais tyrimo objektais. Ant Fisherio tyrimų stalo pateko ir 17 nama kalinių, kurie mirė koncentracijos stovyklose, galvos (prieš tai įsakius hererų moterims nuvalyti jas stiklo šukėmis). Kaukoles Fisheris nufotografavo ir naudojo kaip mokslinį argumentą (nuotraukos buvo išspausdintos viename vokiečių moksliniame žurnale).

Toks elgesys su koncentracijos stovyklose mirusių kalinių palaikais neturėtų stebinti. To meto Vakarų visuomenėse vyravo nuomonė, kad afrikiečiai, indėnai ir aborigenai yra veikiau „gamtos klaida“ nei visaverčiai žmonės. Štai per visą XIX amžių „baltieji“ kolonizatoriai namuose kolekcionuodavo „laukinių“ kaukoles kaip savo kultūros viršenybės ir veiklos kolonijose įrodymą. „Laukinio“ kaukolė „civilizuoto“ europiečio namuose tarsi simbolizuodavo „laukiniškumo“ įveiką.  

2008 metais Vokietijos ir Namibijos santykiuose iškilo viena labai subtili, kontroversija. Tuo metu Namibijos ambasadoriaus pareigas Vokietijoje ėjęs Peteris Katjovivi, atsižvelgdamas į hererų vadų prašymą, pareikalavo gražinti Berlyno medicinos muziejaus ir Freiburgo universiteto archyvuose laikomas koncentracijos stovyklose mirusių hererų ir nama kaukoles, atgabentas į Vokietiją „moksliniams“ tyrinėjimams. Katjovivi teigė, jog tai istorinio teisingumo ir orumo atkūrimo klausimas. Freiburgo universiteto vyriausiasis archyvaras pareiškė, jog kaukolės yra „kultūrinės kolekcijos“ dalis, tuo tarpu Medicinos muziejus pranešė, jog šiuo metu neturi pakankamai žmonių, kurie galėtų atlikti archyvų reviziją. Taigi klausimas apie hererų ir nama griaučių „statusą“ išlieka atviras. Jį galima suformuluoti dar ir taip: kokiomis sąlygomis mirusio žmogaus palaikai tampa „kultūriniu artefaktu“? Atsakymas į jį, neabejotina, priklauso filosofijos sričiai.