Tekstas buvo publikuotas 2009 m.

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, skirtoje apaštalo Pauliaus metams, dalyvavo ir biblistas prancūzas Gerard'as Rosse. Su profesoriumi kalbėjomės apie nelengvą biblisto duoną ir šių dienų Bažnyčiai aktualias temas.

Kas yra teologas? Ar savarankiško mokslininko kontrastas su oficialiuoju Bažnyčios mokymu – Magisteriumu – užprogramuotas?

Esu biblistas, ne teologas, taigi, tiesiogiai studijuoju apreikštąjį Dievo Žodį ir visa, kas su juo susiję. Tai yra ir nekanoninius raštus, tokius kaip apokrifai, nes jie padeda geriau suprasti patį Šventąjį Raštą. Tuo tarpu teologija – tai svarstymai mėginant biblinį mokymą paversti doktrina.

Bažnyčios Magisteriumas pats teologijos neplėtoja. Jo uždavinys – saugoti tikėjimo paveldą, Tradiciją, budėti, kad liktume ištikimi jai. Tačiau Tradicija nereiškia įsikibti į praeitį. Teologija turi būti laisvai plėtojama, turi gilintis į įvairius požiūrius taip, kaip jai atrodo geriau. Magisteriumo uždavinys tiesiog atkreipti dėmesį, jei kas nukrypsta per toli. Laiku pasakyti mokslininkams, kad tam tikrų vidinių tarpusavio diskusijų nebūtina viešinti plačiai, nes tai nėra grynas tikėjimas. Magisteriumas nėra kažkoks policininkas, jis juk pats mokosi iš teologų.

Kur slypi pavojus? Kai Magisteriumas pats ima atstovauti kokiai nors teologinei srovei. Tuo tarpu Magisteriumas turėtų būti atviras visoms teologinėms srovėms. Kaip sakė Jonas Paulius II, teologas turi teisę klysti, kitaip nedarys pažangos, tačiau nereikia tos klaidos paversti dogma ar plačiai ją skleisti. Taigi, kartoju, pavojus tas, kad Magisteriumas gali imti atstovauti tam tikrai teologinei srovei, pavyzdžiui, užimti dešiniąsias pozicijas ar pan. Taip neturėtų būti. Kai Magisteriumas tampa teologu, atsiveria konflikto galimybė.

Kas galėtų padėti tokioje situacijoje?

Čia būtinas dialogas: kiekvienas išlieka savo pozicijoje, bet įsiklauso į kitą. Magisteriumas turi išlaikyti savo poziciją – tikėjimo paveldo saugotojo – tačiau ne kaip institucijos, kuri teigtų savo, kaip teologo, privilegijas. Pavyzdžiui, kaip atsitiko puikaus teologo H. Kungo atveju, kuris turėjo idėjų, susijusių su konkrečiu laikotarpiu, mada ar pan., kurių gal tikrai nevertėjo viešinti plačiau.

Kokių motyvų skatinamas teologas turėtų „prarasti“ savo idėją, kurią laiko teisinga?

Priklauso nuo aplinkybių. Teologas turėtų prarasti idėją, kuri yra iš esmės neteisinga, tai yra neatitinka Apreiškimo arba jo sklaidos. Derėtų jos atsisakyti ir tuomet, kai jo, tarkim, teisinga idėja galėtų suklaidinti kitus žmones: tuomet nederėtų jos viešinti. Derėtų prarasti idėjas, kurios susijusios vien su konkrečiomis laikotarpio formomis, įgyvendinimo būdais, tačiau gal yra dviprasmiškos ar pan. Čia reikalinga didelė išmintis, ištikimybė. Tikėjimo gyvenimas turi būti toks gilus, kad žmogus gebėtų gerai atskirti, kam verta toliau plėtotis, o kam ne.

Ką Jums asmeniškai reiškia būti biblistu?

Biblistas mėgina vis geriau suprasti Bibliją. Žinoma, yra įvairių požiūrių, tačiau galima sakyti, kad anksčiau ar vėliau studijuodamas Bibliją supranti, jog galutinės tiesos niekada nepasieksi. Visada esi ieškojimų kelyje, niekada negali pasidžiaugti – jau pasiekiau savo tikslą. Priešingas požiūris išduotų užslėptas baimes...

Kitas aspektas – labiau asmeninio pobūdžio, tai yra, kokį poveikį tau daro kontaktas su Dievo Žodžiu? Pavyzdžiui, kokį poveikį man daro apaštalas Paulius? Be abejo, jo dėka vis labiau tampu pasaulietišku krikščioniu, arba krikščioniu, turinčiu evangelisto Jono bruožų. Jokiais būdais mano darbas nėra indiferentiškas medžiagos tyrinėjimas pagal šaltą mokslinį metodą. Žinoma, visada išlieka grėsmė, kad studijos yra viena, tu – kita. Tačiau krikščionis mokslininkas būtinai leidžiasi veikiamas savo studijų objekto, nes tiki, kad per šiuos autorius kalba Dievas. Taigi, Šventraščio tekstai daro didžiulį poveikį.

Paminėčiau dar vieną aspektą: biblistui kartais tenka susidurti su savita patirtimi, kai nagrinėdamas tekstus atranda tradicijoje šaknis suleidusių dalykų, kurie nesutampa su Šventojo Rašto mintimi. Biblistas gal aiškiau nei kas kitas mato, kas yra tikėjimo centras ir kas galbūt tėra tik periferiniai „tikėjimai“, įsipynę į pagrindinę tikėjimo šerdį amžių tėkmėje. Jeigu tie tikėjimai turi implikacijų tikėjimo centre, viskas gerai, o jeigu ne?

Sąžiningas biblistas teigia, kad tai atviras klausimas, nes negalime pateikti biblinio pagrindimo. Taip pat ir teologija turėtų palikti laisvę tikėti, ar ne.

Esate Naujojo Testamento, ypač apaštalo Pauliaus raštų specialistas. Kokie Pauliaus doktrinos aspektai, Jūsų manymu, aktualiausi mūsų dienų Bažnyčiai?

Savo aktualumo niekada nepraranda asmeninė šv. Pauliaus patirtis bei iš jos kylanti išvada, vedanti prie krikščionių tikėjimo centro: tai – Jėzaus mirtis ir prisikėlimas. Paulius, buvęs fariziejus, visiškai naujai patiria nuteisinimą, prieš jo akis atsiveria visai naujas Dievo įvaizdis. Kodėl tai svarbu?

Tikinčio žmogaus gyvenime visada aktualu tai, ką aš vadinu „Velykų etika“. Paulius tikinčiajam siūlo elgesį, kuriame riba, negatyvumas, visa, ką vadiname silpnumu, įgyja vertę. Tampa erdve, kur Dievas ir Kristus, Prisikėlusiojo galia, gali įeiti į pasaulį, tapti istoriniu įvykiu. Tad ir motyvu visapusiško augimo: egzistencijos, intelektinės minties ir t. t. Man tai atrodo esmingai svarbu. Paulius pristato etiką, kuri kviečia vienu metu į mirtį ir prisikėlimą. Priešpriešina šią laikyseną dorybių puoselėjimui, kuris iš esmės reiškia autonominį savęs kūrimą. Paulius suprato, kad mirtis–prisikėlimas atveria žmogui eschatologinę plotmę, tai yra – pilnutinę ir galutinę žmogaus realizaciją. Ši pilnutinė realizacija nėra žmogaus rankų darbas, vien Dievas gali ją baigti: eschaton – naujoji kūrinija.

Taigi, Pauliui vienintelė vertinga moralė yra ta, kuri leidžia, kad tave Dievas sukurtų, o ne tu pats save. Velykų moralė reiškia gyventi taip kaip Jėzaus. Jei krikštas pastato tave į Kelią, kuris yra Jėzus, Jo mirtis ir prisikėlimas, vadinasi, esi pašauktas šią tikrovę realizuoti. Tai reiškia būti nieku, mirti sau, („senajam žmogui“ savyje), kad būtum naujas kūrinys: taip Dievas daro tave nauju žmogumi, augina, plėtoja tave kaip naują žmogų.

Savaime suprantama, kad iš tokio naujo kūrinio tarsi šviesa sklis ir dorybių pėdsakas, tačiau tai bus tik pasekmė, o ne gyvenimo programa. Meilė palieka šviesos pėdsaką. Pauliui meilė yra erdvė, kurioje būni nebūdamas, kur leidi Dievui kurti tave naują, suteikti tau visą realizaciją.

Visa kita, sako pats Paulius, yra Dvasios vaisiai. Dorybės yra Dvasios vaisiai. Pati Dvasia tuomet veikia tavyje. Ragina tave mylėti, ragina būti kantriam, nuolankiam. Mano galva, konkrečiam gyvenimui Velykų etika yra esmingai svarbus Pauliaus palikimas.

Ar Velykų etika yra Pauliaus nuteisinimo tikėjimu doktrinos pasekmė?

Sakyčiau, ne pasekmė, o išraiška. Būtent šitaip Paulius supranta Dievo veikimą per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Pauliaus doktriną sudaro puokštė svarbių idėjų. Biblistai plačiai diskutuoja, ar tikrai nuteisinimas tikėjimu yra Pauliaus teologijos centras, tarsi kanonas kanone. Albertas Scweizeris savo knygoje sako, jog tai greičiau „krateris“, vadinasi, antraeilis dalykas, esą yra daug gilesnių. Galima, žinoma, apie tai diskutuoti.

Tačiau matome, kad logika čia ta pati, tai yra nuteisinimas tikėjimu reiškia, kad vien tavo atvirumas tam, ką Dievas Jėzuje Kristuje dėl tavęs padarė, nepriklausomai nuo tavęs, leidžia įeiti į išgelbėjimą. Ne savo darbais išsigelbsti, bet gauni išgelbėjimą tarsi dovaną – galutinę, eschatologinę. Tikėjimas Pauliui – tai atsivėrimas priimti malonę. Nori tapti teisus? Tai yra nori galutinio teisingo santykio su Dievu. Tokia pati logika veikia ir moralėje. Dievas, kuris tau dovanojamas, gali veikti tavyje.

Kodėl Bažnyčios gyvenime ši nuostata gana anksti išblėso?

Reikėtų paklausti istorikų. Manau, didelį poveikį padarė įkultūrinimas, kurį patyrė krikščionybė, pereidama iš graikiškos terpės į romėniškąją. Pastarojoje tuomet vyravo stoicizmas. Buvo gyvas noras krikščionybę pritaikyti aplinkinei kultūrai, o anuomet joje žmogus kūrė pats save. Buvo mėginama sukrikščioninti savęs tobulinimo pastangas ir taip patyrėme tam tikrą nuostolį. Moralinis aspektas užėmė centrinę vietą.

Žinoma, nederėtų problemos perdėti. Didieji teologai, pavyzdžiui, tokie kaip šv. Augustinas,visada suprato, kad viskas yra malonė. Didieji mąstytojai daugiau ar mažiau tiksliai, bet visada tai įžvelgė. Paimkime, pavyzdžiui, G. Bernanos, kuris savo „Kaimo klebono užrašus“ baigia žodžiais: „Viskas yra malonė.“ Tuo tarpu pabrėžti moralę, ne velykinę, reiškia pabrėžti dorybes, savęs puoselėjimą. Akivaizdu, krikščionis nepateks į Dangų patogiai sėdėdamas fotelyje, jis turi labai stengtis. Tačiau buvo pamesta iš akių, jog krikščionio dorumas yra tik pasekmė fakto, kad jau yra nauja tikrovė.

Kaip Paulius supranta Bažnyčią? Ką šiandien mums labiausiai pabrėžtų?

Sakytų, atsiverskite mano rankraščio puslapį... (juokiasi). Manyčiau, kad šiandien derėtų iš naujo suprasti, ką reiškia Bažnyčia – Kristaus kūnas. Tai vienas iš Pauliaus nukaltų ekleziologinių terminų. Juo išreiškė Bažnyčios viziją, gyvavusią pirmojo amžiaus bendruomenėse. Kristaus kūno sąvoka kito Bažnyčios istorijoje, savo kulminaciją pasiekė Pijaus XII enciklikoje „Mystici Corporis“ (1943 m.). Dokumente matome, kad kai kurie svarbūs elementai yra išsaugoti, tačiau Bažnyčios samprata toli gražu nesutampa su Pauliaus mintimi. Bažnyčia suprantama kaip grynai hierarchinė: galva – tai popiežius ir t. t., kūnas – mes vargšai pasauliečiai. Tai išties turi mažai ką bendro su Pauliumi.

Taip atsitiko pirmiausia todėl, kad buvo sumaišyti Pauliaus raštai su vėlesnės datos tekstais. Tai yra, buvo sumaišytos Pauliaus ir vėlesnė teologija. Pati Bažnyčia patyrė stiprų kultūrinį poveikį, tai yra buvo labai stipriai hierarchizuota: popiežius, jam patarnaujantys vyskupai... Visa tai netikslios idėjos.

Vienintelis dalykas šioje situacijoje – grįžti prie pirminės Pauliaus sampratos, kad Bažnyčia yra Kristaus kūnas. Vadinasi, Kristaus Kūnas nėra popiežius, paskui – vyskupai, galiausiai – pasauliečiai. Bažnyčia – tai paprasčiausiai bendruomenė, tai, ką evangelistas Matas kitais žodžiais išreiškė: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu“ (Mt 18, 20). Pauliui tai reiškė supratimą, kad Jėzus yra bendruomenėje. Maža to, pati bendruomenė yra tas buvimas (esamybė) su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis: liudijimas pasauliui, pačios bendruomenės vidinio gyvenimo tvarkymas... Paulius labai pabrėžia tarpusavio meilę, visas Naujasis Testamentas ją pabrėžia. Taigi, ekleziologijoje galbūt derėtų sugrįžti prie pirminės Pauliaus termino sampratos. Tai reikštų, bendruomenė turi atgauti savimonę, kas ji yra.

Reikia prisiminti, kad pirmieji krikščionys jautėsi esą Bažnyčia, Kristaus išraiška, ypač švęsdami eucharistiją. Kodėl? Nes nebuvo taip kaip šiandien, kad gali kasdien po kelis kartus dalyvauti Mišiose. Pasimatydavo geriausiu atveju kartą per savaitę, vakare, ir tik tada jautėsi esą suburta Bažnyčia. Kitu laiku dirbo, buvo vergai. Paulius pasakoja, kad tarp jų buvo visokiausių žmonių. Bet būtent tame susitikime konkrečiai pasireikšdavo vienybė. Be abejo, Paulius rašo, kad būta ir piktnaudžiavimų, jie buvo nuodėmingi žmonės. Ne kartą skaitome apie Pauliaus priekaištus susirinkimams, tačiau būtent ten, sako Paulius, pasireiškia Bažnyčia kaip bendruomenė, kuri paskui liudija. Yra Kristaus Kūnas, tai yra pats Prisikėlusiojo asmuo.

Jeigu konkreti bažnytinė bendruomenė atgautų tokią savimonę, žinotų, kokia yra jos tikroji tapatybė – Prisikėlusysis – manau, kad daugybė dalykų ne tik pasikeistų, bet tikrai atsigautų.

Jūs esate Fokoliarų judėjimo studijų centro narys bei pirmus akademinius metus baigiančio universiteto „Sophia“ profesorius. Ar galite trumpai pristatyti šią naują akademinę patirtį?

Mūsų universitetas nepretenduoja į unikalumą ar išskirtinumą. Matome, kad beveik visoje universitetinėje aplinkoje jaučiamas stiprus nepasitenkinimas dabartine akademine situacija, ieškoma naujų kelių. Tad ir mes mėginame pateikti tam tikrą atsakymą, kuris remiasi fokoliarų judėjimo patirtimi ir Chiaros Lubich vienybės charizma. „Sophia“ neužima kitų fakultetų vietos, bet savo studentams suteikia papildomą žmogiškumo matmenį. Pagrindiniai skiriamieji bruožai yra du. Pirmiausia tai – tarpdisciplininis studijų metodas. Taip atsiliepiama į vieną didžiausių mūsų dienų poreikių. Matome, kad atskiros mokslinės sritys yra perdėm fragmentiškos, siaurai specializuotos, tad baigęs studijas tampi vos ne kažkokia maža skruzdėlyte: moki vien savo dalyką, ir viskas. Tiesa, yra fakultetų, dirbančių šia kryptimi, nes tikrai jaučiamas poreikis įgyti ne vien siaurą išsilavinimą, bet ir pasaulėžiūrą. Globalų, o ne tik sektorinį, pažinimą. Be šito neįmanomas pilnutinis žmogiškumo išsipildymas.

Kas sudaro  pirmąją studentų laidą?

Studentai šiuo metu susirinkę po truputį iš visų penkių žemynų. Iš Europos turime ispanų, belgų, prancūzų, tačiau nė vieno iš Rytų Europos. Iš Azijos: Japonija, Filipinai, Korėja; Iš Afrikos: Kongas; nemažai iš JAV, Kanados; iš Pietų Amerikos turim studentų iš Argentinos, Kolumbijos, Venesuelos. Iš viso – apie 40 studentų ir tai optimalus skaičius, norint nuosekliai vykdyti pasirinktą programą.

Pirmuosius akademinius metus pradėjome su keleto pakraipų magistrantūros programa. Gal po dešimtmečio jų bus daug daugiau. Kol kas turime teologijos programą, kuri apima labai platų disciplinų spektrą: filosofiją, fundamentinę teologiją, Šv. Rašto egzegezę, Bažnyčios istoriją ir t. t.

Kita studijų kryptis – ekonomika, kuri orientuojasi į krikščionišką ekonomikos sampratą, vadinamoji, „Bendrystės ekonomika“.

Greta ekonomikos studijuojame politikos mokslus, pabrėždami brolystę: tą politinę kategoriją, kuri buvo vienas iš vėliau užmirštų Prancūzijos revoliucijos šūkių, Prisiminkime: „laisvė, lygybė, brolybė“. Gana stiprus ir gamtamokslinis diskursas.

Tai pagrindiniai sektoriai, prie kurių jau kitais metais prisijungs nauji kursai, pavyzdžiui, menas, muzikologija ir t. t.

Kas vienija šią disciplinų įvairovę?

Bendra dominantė yra vienybės charizma, vienybės kultūra. Politiką studijuojame kaip brolybę, ekonomiką – bendrystės aspektu. Žinoma, būtinai ekonominėmis ar politinėmis kategorijomis, bendrosios ekonomikos ar politikos kontekste, politikos istorijos kontekste, tačiau nuspalvinant charakteringa vienybės kultūros spalva.

Kuo dar pasižymi „Sophia“ akademinis metodas?

Labai svarbus dalykas – tiesioginis studijų ryšys su gyvenimu. Pabrėžiame tarpusavio meilės santykį tarp studentų ir dėstytojų. Ne tai, kad moralė reikalinga greta studijų, tai daug daugiau: studijos, kurios vyksta tarpusavio meilės atmosferoje, įgyja skonį, tampa išmintimi. Įgyja papildomą matmenį, kuris studijas praturtina ne papildomomis žiniomis, bet papildoma patirtimi, gyvenimu, šviesa. Toji šviesa padeda tūkstančiais būdų: geriau suprasti svarstomus klausimus, padėti vieni kitiems mokytis, tinkamai išreikšti...

Antikoje studijos ir gyvenimas buvo neatsiejami dalykai, pavyzdžiui, Platono ar žydų rabinų mokyklos. Gyvenimas yra toji derlingoji dirva, suteikianti papildomos šviesos studijoms, antraip jos liktų sausas dalykas.

Taigi, pateikiamas trumpas mąstymas pagal pasirinktą Šv. Rašto ištrauką, po to – dalijamės gyvenimo Dievo Žodžiu patirtimi.

Mums visiems tai labai nauja patirtis, bet ji įspūdinga – matome, kaip kūnas auga pats. Dievo buvimas tarp mūsų augina kiekvieną ir mus visus kartu neįtikėtinu būdu. Nėra reikalo, kad kažkas kontroliuotų, vadovautų... Yra už studentus atsakingas dėstytojas, atliekantis tarsi branduolio funkciją, tačiau kiekvienas iš jų savarankiškai eina dvasiniu keliu, tarp mūsų esantis Prisikėlusysis veda į priekį bendruomenę. Kur? Niekas nežinome.

Pabrėžiate vienybę tarp intelektinės minties ir gyvenimo – kuo svarbi ši patirtis sprendžiant aktualias mūsų dienų problemas?

Studentai šios patirties dėka įgyja išties vertingą žmogiškąjį bagažą: gebėjimą bendrauti, tampa santykių ekspertais. Jie mokosi vienas kitam pasakyti pastabą, įveikti mažesnes ar didesnes krizes, kurios neišvengiamai kyla gyvenime... Visa tai tampa pagrindu, ant kurio galima statyti, pavyzdžiui, ir ekumenizmą – žinoma, atitinkamai šioje srityje pasirengus. Sakyčiau, šis universitetas siekia parengti žmones, bendravimo specialistus.

Be abejo, ši patirtis – atsakymas ir į dabartinį globalizacijos kontekstą. Šiandien, norėdamas realizuotis kaip asmuo, negaliu to padaryti vienas pats. Kita vertus, teisinga nuostata kito atžvilgiu padės tau išlikti savimi, atsilaikyti prieš uniformuojantį globalizacijos aspektą.

Pabaigai, kokie Jūsų įspūdžiai po trumpos viešnagės Lietuvoje?

Daro stiprų įspūdį jūsų tautos reakcija į sovietinę priespaudą, kuri taip dramatiškai palietė visą tautos savastį. Neįtikėtina, kaip lietuviai sugebėjo atsilaikyti ir per keletą metų atkurti savo kultūrą, savo tapatybę. Matyti, kad Vilnius neseniai dažytas, atstatomas ir turi savo gyvą dvasią – jokiu būdu ne globalizuotas. Tai labai teigiamas aspektas. Esate ganėtinai tradiciška visuomenė, bet gal būtent tai jums ir padėjo.

Kalbant apie tikėjimą, man visada būdavo netikėta rasti visad pilnas bažnyčias. Paauglių daug nemačiau, tačiau nemaža jaunimo, brandaus amžiaus suaugusiųjų, vyrų ir moterų. Galbūt aš kaip vakarietis biblistas jaučiuosi šiek tiek keistokai, stebėdamas liturgiją, tačiau suprantu, kad norima išsaugoti tikėjimo tradiciją. Nežinau, kaip tai turėtų būti daroma, pavyzdžiui, ar jaunimas, dar po kelerių metų grįžęs iš kitur, supras, kodėl negalima priimti komunijos į rankas? Įsikibimas į tradicines formas šiek tiek pavojingas dalykas, nes gali lengvai sugriūti.

Kalbėjosi S. Žiugždaitė