Gegužės 24-birželio 20 dienomis Asyžiuje vyksta pranciškonų Generalinė kapitula, į kurią susirinko 152 mažesnieji broliai, atstovaujantys maždaug 15 000 pranciškonų iš daugiau nei 110 kraštų. Lietuvos mažesniesiems broliams atstovauja provincijolas kun. Astijus Kungys OFM.

Bernardinai.lt Asyžiuje pakalbino brolį Astijų apie šią 187-ąją ordino kapitulą, ordino aktualijas, dabartį ir ateitį.

Asyžiuje keturias savaites vyksta Mažesniųjų brolių ordino Generalinė kapitula, kurioje dalyvaujate kaip Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos provincijolas. 

Papasakokite plačiau apie Kapitulą: kokie pagrindiniai akcentai, į ką kreipiamas dėmesys?

Prieš prasidedant Kapitulai, kiekviena konferencija (Lietuvos mažesniųjų brolių ordino provincija priklauso angliškai kalbančių šalių konferencijai) turėjo pateikti įvairių duomenų. Ypač  orientuotasi į evangelizaciją ir misiją, Dievo Žodžio skleidimą savo aplinkoje. Konferencijų prezidentai išsiuntė savo ataskaitas, o generalinio ministro br. José Rodriguez Carballo ataskaita buvo išspausdinta kaip dokumentas „Verbum Domini Nuntiantes in Universo Mundo“, kuris buvo mūsų kapitulos darbo pagrindinis įrankis. Apžvelgiami iššūkiai, kuriuos sutinka ordinas, aptariami ateities planai. Kapituloje vykusių diskusijų pagrindas – Dievo Žodžio skelbimas šių dienų pasaulyje ir šių dienų aplinkoje.

Kapituloje dalyvavo 152 broliai iš 110 kraštų. Labai turtinga asamblėja, kaip kažkuris brolis pajuokavo – tik Antarktidoje ir Arktikoje mūsų nėra, o praktiškai visose pasaulio valstybėse yra ar bendruomenė, ar misija. Gal mažiausiai brolių yra musulmoniškuose kraštuose, tačiau galime teigti, kad pranciškoniškų brolijų ten daugiau nei kitų vienuolijų, išskyrus buvusias Sovietų Sąjungos musulmoniškas respublikas – Uzbekiją, Tadžikiją; tuo tarpu Kazachstane taip pat yra mūsų bendruomenė. Stipri misija Maroke, broliai apaštalauja Šventojoje Žemėje, Sirijoje, Palestinoje, Turkijoje. Kapituloje aiškiai pasijuto, kad esam palaiminti misijų, evangelizacine veikla ir kad broliai atranda įvairių būdų ir galimybių net sunkiausiose situacijose liudyti Evangeliją, Kristų. Ta patirtis ir liudijimas labai praturtina.

Kiekviena Kapitulos sesija prasideda malda, giesme kuria nors mažiau žinoma kalba. Liturgija persmelkta ne pagrindinėmis europinėmis kalbomis (Kapitulos oficialios kalbos – italų, ispanų ir anglų), bet stengiamasi vartoti kitas kalbas, pvz., kartą giesmė buvo giedama viena iš 27 filipinų kalbų, tarsi išryškinant kūrinijos įvairumą ir grožį, Dievo išmintį, galybę.

Mūsų ordinas pripažįsta, kad esame tarsi naujo apsisprendimo fazėje, kaip šv. Pranciškus sakė – „broliai, pradėkime viską iš naujo, nes dar iki šiol nieko nepadarėme.“ Buvo kalbų, klausimų, ką darytų Pranciškus ir Klara, jei jie gyventų šiandien. O atsakymas gražus ir paprastas – mes turime suprasti, kad Pranciškus ir Klara mirė, šiandien esame mes, ir svarbu, ką  šiandien darome ir kaip gyvename. Šv. Pranciškaus dvasia ir toliau mus lydi, bet mes neturime per daug dėmesio skirti detalėms – kaip Pranciškus rengėsi, ką avėjo ir pan., tačiau jo akimis žvelgti į Jėzų Kristų, nes jis mūsų Viešpats. Kartais praeityje prisirišdavome prie detalių, tai gražu, tačiau tai tik išorė, o Pranciškus pašventė savo gyvenimą Evangelijai ir, kaip apaštalas Paulius sako, – buvo Dievo pagautas. Klausimas: ar mes esame Dievo pagauti, ar tik šiaip sau esame pranciškonai. Kaip generalinis ministras br. J. R. Carballo sako – mūsų misija turi būti evangelinė, mūsų prioritetai – gyventi maldos ir pamaldumo dvasia, gyventi bendruomenėje, nes esame surinkti Viešpaties. Esame bendruomenė, kuri pašaukta skelbti Evangeliją, kuri žvelgia į ateitį, kuri su mažaisiais dalijasi jų mažumu, neturtu, kuri solidarizuojasi su skriaudžiamaisiais.

Kapitulos metu vyko nemažai konferencijų, pasidalijimų, liudijimų. Kokios mintys patiko, kas naujai palietė?

Man labai patiko buvusio generalinio ministro br. Giacomo Bini meditacija, kuria jis pasidalijo San Damiano vienuolyne. Kalbėdamas apie neturtą, jis paminėjo tokį dalyką kaip pasisavinimas. Pvz., jei kažkas sekasi misijoje, veikloje, parapijoje, mes dažniausiai tai pasisaviname kaip savo nuopelną; jei kiti mus giria, kad gražiai dirbame, – jų reikalas, bet mes nusižengiame neturtui, jei patys taip manome, nes išties – tai Dievo malonė, per mus tuos dalykus padaro Viešpats. Br. G. Bini, sakydamas, kad mes dažnai pasisaviname Dievo darbus ir sureikšminame save, kalbėjo apie tai kaip labai didelę nuodėmę. Tai, ką paimi – ką gauni iš Viešpaties kaip malonę, turi atiduoti žmonėms, nepasilikti sau. Ir pirmas dalykas, kurį gavome per pašaukimą – Jėzus Kristus. Net kai kalbame apie kontempliaciją, maldos gyvenimą, santykį su Dievu, mes ir to negalime pasisavinti, turime eiti ir dalytis, nes tas turtas duotas kaip upės vanduo – jis turi tekėti, negali jo sustabdyti ir laikyti sau. Tada ir upė švari, ir nuolat atsinaujini, kai leidi tekėti Dievo malonei į aplinką.

Taip pat daug diskutavome apie neturtą. Naujas požiūris – neturtas susietas su skaistumu. Širdies, minties ir kūno skaistumas, meilė, Caritas, Dievo meilė ir neturtas. „Palaiminti tyraširdžiai – jie regės Dievą“ – tie, kurių širdis tyra, švari, kuri neprikrauta pasisavintų dalykų.

Dievas suteikia malonę ne tik mums dalytis, atiduoti kitiems, bet ir žmonėms priimti iš mūsų, vargšų, netikėlių, tas malones, kurių Dievas duoda. Tai tarsi paklusnumas, kuris yra meilė. Jėzus sako: „Jei mylėsite mane, laikysitės mano žodžio – apie kokį paklusnumą galime kalbėti daugiau?“ Mes kalbame apie tai, kad turime paklusti Dievo Žodžiui ir pagal tai matuoti savo meilę. Evangelija pagal Joną labai daug kalba apie tai – meilė ir paklusnumas, meilė ir įsiklausymas – viskas susieta su Dievo Žodžiu ir visur į širdies centrą atsistoja Jėzus, tiek neturte, tiek širdies paklusnume. Nes jei būsi tyros širdies, regėsi Dievą, kad jis yra tavyje, su tavimi. Tokie tad nauji požiūriai.

Eidamas šiuo keliu, kiek įmanoma keisdamasis, kažką perduodi, neši Dievo Žodį į pasaulį. Dažnai sutinkame žmonių, kurie yra tarsi savo gyvenimo pakelėje, kurie yra sužeisti, kurie pusiau mirę, neturi saugumo šitame gyvenime, nebeturi svajonių. Prieš tai buvęs generalinis ministras br. Hermannas Schalückas sakė: argi gali būti brolis pranciškonas, kuris neturi svajonės, kuris nenori keisti šito gyvenimo, siekti aukštesnio idealo? Jei to nėra, ar jis gali būti pranciškonu? Apie tai savo grupėse šnekamės, diskutuojame, meldžiamės. Broliai tokie paprasti, atsivėrę maldai, žinantys – tai yra mano turtas, pašaukimas ne būti tiesiog pranciškonu, bet siekti daugiau. Šventoji Dvasia yra Viešpats gaivintojas, ji nuolat augina, teikia, viskas keičiasi, ir tu negali būti statiškas. Nesikeičia tik vienas dalykas, kad Jėzus yra tas pats – vakar, šiandien, rytoj, bet mano santykis su juo keičiasi. Jei aš gyvenu, tačiau nesikeičiu, neduodu vaisių, tai kas iš to? Negalime pasakyti, kad prieš aštuonis šimtus metų, gimus ordinui, broliai davė labai didelių vaisių Bažnyčioje, prieš keturis šimtus metų, atradus naują kontinentą, broliai ten daug nuveikė. Mes šiandien turime duoti vaisių, nes jei neduodi gyvybės, jei tavo veikla nevaisinga, tai juk tolygu mirčiai.

Paminėjote, kad broliai randa įvairių naujų būdų skelbti Evangeliją. Kokie jie?

Pateiksiu tokį pavyzdį, ką broliai senojoje Europoje daro – Prancūzijoje, kur pranciškonų nedaug. Jie paskelbė „solidarumo valandą“ – nuo dvyliktos iki pirmos – kuri skirta maldai ir tylai. Kurioje nors Paryžiaus aikštėje susirenka septyni, dešimt, penkiolika brolių, sustoja ratu ir tyloje meldžiasi. Tai tarsi ženklas, kad esame solidarūs su tais, kurių pasaulio didieji negirdi, su tais, kurie neturi gėlo vandens ir jaučiasi niekam nereikalingi, su tais, kurie, pvz., Kinijoje neturi tikėjimo laisvės ir negali kalbėti.

Tokios įvairios paprastos akcijos, kurios įtraukia nemažai žmonių – jie eina pro šalį, sustoja, klausinėja, ką jie čia daro, ko jie čia valandą tyli; taip ta tyla prakalbina žmones. Kartais Vakarų pasaulyje reikia didelio trenksmo, kad tave išgirstų, bet kartais reikia tylos, kuri prabyla. Tai vienas iš būdų.

Kitas – evangelizacija kaip tarnystė. Pvz., Pietų Korėjos broliai turi labai daug vadinamųjų leprozoriumų – specialių raupsuotųjų ligoninių, broliai padeda jiems, prižiūri. Tai irgi savotiška samariečio pozicija – jei visuomenė, valstybė tave apleido, Dievas tavęs neapleido, o mes tam tikru būdu tai liudijame, rodome jo gailestingumą tau, kad tu nesi apleistas. Dar viena patirtis –  vadinamasis Amazonės projektas Brazilijoje, kur žmonės gyvena džiunglėse, atsiskyrę nuo viso pasaulio; broliai važiuoja ten į misijas – Dievas vis pašaukia žmones į tam tikrą tarnystę.

Tačiau, kaip minėjau, viena iš pagrindinių tarnysčių mums patiems susivokti priimti Dievo dovanas ir nepasisavinti jų, dalytis jomis. Mūsų ordino atveju – tai skelbti Dievo Žodį visam pasauliui ir atrasti visokių būdų, kaip tai daryti. Vyksta visokių debatų – kaip tai atlikti Šiaurės Amerikoje, ar galima tą patį taikyti ir Vietname, Vokietijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje. Tiek visokių skirtingų dalykų. Mes jau nebekalbame apie misijas, anksčiau sakydavome, kad misionieriai – tie, kurie vyksta į Afriką, Aziją, Okeaniją, o dabar atsitinka taip, kad misionieriai arba kunigai atvažiuoja iš Afrikos ir dirba Prancūzijoje, Vokietijoje. Dabar jau misijos nebėra iš Šiaurės į Pietus arba iš Vakarų į Rytus, jau nebekalbama apie misijas kaip žemės plotus, bet misijas kaip žmonių grupes, kurioms reikia skelbti Evangeliją. Jau visai kita misijų specifika.

Nesisavinti Dievo malonės, darbų – turbūt tai vienas didžiausių šių laikų iššūkių?

Tai turbūt buvo aktualu visais laikais, bet dabar į tai įdomiai atkreiptas dėmesys. Juk tai nebuvo paslaptis ir anksčiau, kai   matydavome, kaip Smetonos laikais kunigas visuomet buvo labai gerbiamas. Iš kur ta garbė jam atėjo? Gal iš dalies dėl to, kad kunigas, vaistininkas ir pašto viršininkas buvo vieninteliai žmonės miestelyje, turintys aukštąjį išsilavinimą, tačiau visgi ta pagarba kunigui ateina iš Dievo, žmonės gerbia ir dažniau atleidžia klaidas, nuodėmes, nes „jis – kunigas“.

Tačiau negalime pasisavinti tos sakramentinės malonės, ji nesuteikia mums teisės laikyti save aukščiau už kitą. Kalbant apie pranciškonus, ordine yra brolių, kurie yra ne kunigai, tačiau visi vienodai  gerbiami ir lygūs. Tai tarpusavio žmogiški santykiai. Aišku, kai kas yra atsakingas pagal pareigas, jis turi savo darbą atlikti, bet vienas to nepadarytų – be brolių, pasauliečių pagalbos, bet labiausiai – be Dievo malonės.

Vis kalbama apie pašaukimų krizę. Kokia dabar ordino situacija?

1989 m., kai Lietuvos pranciškonai išėjo iš pogrindžio, pasaulyje brolių buvo 27 000. Dabar yra 15 000, iš jų su amžinaisiais įžadais – 13 000. Taigi, per dvidešimt metų ordinas sumažėjo beveik per pusę, po dvidešimt metų dar mažės, nes Europoje ir Šiaurės Amerikoje provincijos labai susenusios. Po dvidešimties metų vargu ar bebus mūsų 7 000.  Taigi, kol dar yra jėgų, turime skelbti Dievo Žodį.

Tendencija – persiorientavimas į kitus kraštus. Kaip Evangelijoje sakoma – jei įeisite į miestą ir jūsų nepriims, nusikratykite dulkes ir eikite į kitą miestą. Šiandien Europai nebereikia evangelinio judėjimo, ji jo nebepriima, jai tai jau istorinis, kultūrinis reliktas.  Tad kas belieka – nepriima, nusikratai dulkes ir eini toliau. Juokaujame su broliais iš Mozambiko ar Indonezijos – gal po penkiolikos metų ateis laikas, kai skrisim pas jus į Mišias, nes Europoje nebebus. Tačiau turime viltį, ir mums nebaisu, nes Dievo Bažnyčia per amžius tveria, tik ar ji išliks Lietuvoje – čia klausimas.

Kai žiūrime, kiek Europoje yra brolių, baigusių mokslus, prirašiusių knygų pilnas lentynas, kurie yra dvasingumo, maldos mokyklų specialistai, teologai, filosofai, tai stebimės, kodėl nėra pašaukimų, o kodėl pašaukimų yra Vietname, kur toli gražu nėra tiek išsimokslinusių brolių? Ką, jie geresni broliai už vokiečius ar prancūzus? Matome, kad čia Dievo malonė, kad dabar ji duodama tuose kraštuose. Vienas brolis iš Olandijos sako: „Mes esame medis, davęs daug atžalų, iš mūsų gimė naujos bendruomenės – tai mūsų dvasiniai vaikai, anūkai, o mes kaip medis esam susenęs, mus galbūt tuoj nupjaus, bet mūsų atžalos gyvuoja Filipinuose, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Korėjoje ar Japonijoje.“ Taigi, visur yra Dievo malonė.

Belieka tik vadovaujantis Dievo Žodžiu prašyti naujų pašaukimų – prašykite pjūties šeimininką, kad siųstų naujų darbininkų.

Ir taip bet kur. Pasižiūri, vienoje parapijoje jaunas kunigas verčiasi per galvą, tačiau nėra jaunimo, veikla nesiseka, kitoje parapijoje – tarsi nieko ypatingo nedaro, o viskas klesti. Kuo viena parapija geresnė už kitą, nesuprasi. Ir čia galbūt Dievas išbando duodamas malonę – ar tu ją pasisavini ir sakai, kad čia aš padariau, ar kad iš Dievo malonės? Baisu, jei ateis laikas ir prarasi malonę, darysi, stengsies – ir nieko neišeis. Malonę nešiojamės moliniuose induose – tie moliniai indai esame mes, truputį kaukštelėjai – ir viskas.

Ta mintis buvo tarsi subrendusi mano viduje, buvau pasirengęs ją išgirsti, o ji atėjo iš išorės.

Kapituloje buvo naujai perrinktas generalinis ministras br. J. R. Carballo, tačiau pasikeitė visi generaliniai definitoriai. Kaip pakomentuotumėte šią tendenciją?

Džiaugiuosi, kad buvo perrinktas ordino generolu br. J. R. Carballo, nes broliai mato jo pasiryžimą, jis tarnauja, prieina prie kiekvieno. Per pirmus šešerius metus jis aplankė kiekvieną pranciškonų provinciją pasaulyje, taip pat ir Lietuvos. Jis turi nusižeminimo ir Dievo dovaną klausytis, įsiklausyti į kitų brolių mintis. Kartu yra labai ryžtingas, apsisprendęs už evangelinę dvasią eiti toliau į Pažadėtąją Žemę ir mus įkvėpti.

Jis turi ordino viziją, mums tokio vado ir reikia.

Ypatingą dėmesį jis kreipia ne į ordino struktūrą, o Dievo Žodžio skelbimą, naujų evangelizacijos būdų ieškojimą, bendradarbiavimą tarp visų pranciškonų šeimų.

Išties įdomu, kad visi generaliniai definitoriai išrinkti nauji. Tai jokiu būdu neparodo, kad senieji buvo blogi ar netinkamai atliko tarnystę, ne – tai reiškia, kad norisi naujumo, naujo etapo, naujos jėgos, kad ateitų tie, kurie dar nepatyrę, kurie neturi nieko, tačiau žino, kad jei Dievas laimins, jie kai ką padarys. Juk neretai nutinka, kad, praėjus kuriam laikui, imi jaustis padėties šeimininku, ir tada Viešpats nebe taip jau ir reikalingas. Todėl kaita reikalinga, kad nespėtum pasisavinti.

Kokią viziją į Lietuvą parsivežate?

Rugpjūčio pradžioje vyks Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos provincijos Palapinių kapitulą, kurioje tikiuosi pasidalyti mintimis iš šios Kapitulos, generolo vizija, pažiūrėti, ko Dievas per jo širdį ir mintis trokšta mums.

Kartais iškyla pavojus susvetimėti, užsidaryti tik savo vienuolyno gyvenime, atlikti tik savo pareigas – aukoti Mišias, laidoti, tuokti, krikštyti, dirbti parapinį darbą; „brevijorių atkalbėjau, Mišeles paaukojau, toliau sau ramiai esu pranciškonas“.

Tokias funkcijas atlikti gali diecezinis kunigas, kurių vienas pagrindinių dalykų yra skelbti Viešpaties mokslą ir vesti žmones sakramentiniu išganymo keliu. Tačiau mums viskas tuo nesibaigia. Mes, pranciškonai, turime nešti Dievo Žodį, ir čia yra mūsų misija. Vienas iš brolių pasakė: mes 90 proc. savo laiko atiduodame dešimčiai procentų žmonių – tiems, kurie ateina į bažnyčią. Tas gerai, bet gal reiktų 10 proc. atiduoti tiems 10 proc., kurie ateina, o kitą laiką skirti kitkam – evangelizacijai. Neatlikdami savo misijos, netarnaujame Bažnyčiai, nes visi ordinai, kaip Kristaus Kūno nariai, turi savo misiją. O jei mes dubliuojame kitų veiklą, gal tai yra mūsų pašaukimo mirtis, nes mūsų dalykas – eiti ir skelbti Evangeliją, pamokslauti, dalytis, pasakyta – eikite ir skelbkite Evangeliją, eikite ir padarykite mano vaikais visų tautų žmones. Ne „sėdėkite“, bet „eikite“.

Man labai patiko viena br. R. Cantalamessos OFM Cap pasakyta mintis apie Kristaus žodžius: „Paukščiai turi lizdus, lapės turi urvus, o žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglaust“. R. Cantalamessa sako, kad čia ne apie neturtą kalbama, ne apie namą ar pastatą, bet Jėzus sako – aš neturiu kur galvos priglausti, nes nuolartos esu kelyje, ėjime ir būtent – skelbime. Ne todėl, kad negalėčiau turėti namo, bet todėl, kad esu kelyje. Tai skatina ir mus neužsisėdėti namuose, nugalėti tą lietuvišką baimę ar nedrąsą – neva mes, lietuviai, negalime eiti... Tiesiog turime eiti ir skelbti.

Kalbėjosi Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt