Vis grįžtu prie paauglystės lektūrų. Prie Hemingway'aus, reiškusio mums fiestų legitimaciją. Prie Maxo Frischo, panašiai įteisinusio romantiškąjį beprotybės rakursą bei neįmanomus santykius. Kokie vaikiški jie atrodo dabar, nors tas perskaitymas jau kitoks. Ypač tai Hemas, savo įliteratūrinta alkoholine kraujo kūnelių mankšta išpranašavęs kiekvienos kartos susireikšminimą, tiksliau – egzistencinius praradimus. Ir išvis to laiko menininkai įvedė savo reikaluose kažkokį siurrealistinį suvokėjo sąmonės matmenį: eik ir tu taip daryk. Tarkim, Gershwino Porgy and Bess. Atsimenu, kartą buvau išgėrus kelias dešimtis homeopatinių migdomųjų tablečių, mat labai norėjau išsimiegoti. Pabudus kelis kartus klausiausi tos bliuzo operos, man ji atrodė labai graži, aš viską ten supratau. Atrodė, kad muzika lupasi nuo veido ir ritasi rankomis. Beje, tai ne kažkokia išskirtinė būsena: žmonės, mėginę narkotikus, yra pasakoję apie panašius patyrimus. Obsecro et obtestor - meldžiu ir maldauju, leiskite taip patirti katarsį dar jaunystėje, kol pojūčiai nesumedėję, o estetiniai refleksai imlūs. Kaip patvirtinimas – ant knygų stirtos guli krūva jaunųjų filologų kūrinėlių, apgyvendintų tokiuose pat spalvinguose segtuvuose, kokiuose ir mes apgyvendinom savo veikėjus prieš vienuolika ar daugiau metų. Vos ne kas antrame iš jų – svarstymai apie baltosios karštinės potyrius arba beprotnamio aprašai, nors skaitant akivaizdu, jog tiek alkoholizmas, tiek beprotybė rašantiesiems pažįstama geriausiu atveju iš egzistencialistų knygų. Pasitikrinau – mes irgi apie tą patį rašėme tuose spalvotuose aplankuose. Žinovo tonu, lyg jau būtume patyrę svarbiausius išbandymus ir perbridę iniciacijų į suaugusiųjų pasaulį rubikoną. Bet nei išprotėjom, nei tapom alkoholikais. Todėl taip svarbu neslėpti nuo vaikų ,,netinkamų” meno kūrinių. Vaikai, mano manymu, negali suprasti Messiaeno, bet gali jį atlikti (esu girdėjus, jeigu nesapnavau, "Liepaičių" atliekamas ,,Tris mažąsias Dievo kantatas”). Tai ir yra tikrasis svaiginimasis, neatsargus bloškimasis į gundymą empiriškai patikrinti lektūras bei partitūras. Jausti gyvenimo skonį dar nenusidėvėjusiais receptoriais. Kulinariauti. Jeigu būčiau popiežius, taip formuluočiau jaunimo uždavinius.

Važiavau į atkampų prekybos centrą, kad galėčiau pasikalbėti su protingu paukščiu. Ieškojau didelės įkalintos papūgos. Kažkodėl norėjau, kad ji būtų raudona. Arba kitų ryškių, nuodingų spalvų. Nuo tokių gyvūnėlių parduotuvėje ir pradėjau. Kalbinau vieną ryškiaplunksnę, kuri man pasirodė serganti. Ji tupėjo apsiblaususi ir tyli, bet man atsakė visai kita, iš karališkųjų papūgų. Ramiai, atsipalaidavus, lyg dirbtų savo įprastinį, gerai apmokamą darbą. Paskui atėjo daugiau žmonių, ji ir su jais šnektelėjo. Visai pilka, bet labai charizmatiška – žmones ji nepaprastai džiugino. Iš anksto žinojau, kad niekada negalėsiu jos įsigyti, nes neturiu didelio namo, verandos su oranžerija, vaikų, tarnų, pinigų (dar blogiau, man jų nereikia, aš jų nenoriu turėti). Ne, nereikia puoselėti iliuzijų, kad tas paukštis išsklaidytų mirtiną vienišumą. Kažkodėl įsivaizdavau, jog ji netgi nutiltų visiems laikams, jei tik ją nusipirkčiau. Gal net mirtų tą pačią dieną. Ji - tik mano pačios projekcija. Dėl to, kad papūgos viso labo cituoja, bet nieko nepasako pačios. Tačiau nuo susitikimo su ja pasidarė aiškiau, jog Hemas aprašinėjo ne karo nerimą ar nuovargį, o grynaprabę mirties baimę, lyg už penkių minučių ji lauktų jo potencialaus pirkėjo pavidalu. Ir buvo teisus, netylėkime. Prieš mirtį pasakykime vieni kitiems gražiausius dalykus.

Ketvirtą kartą gyvenime žiūrėjau ,,Ameliją iš Monmartro”. O kodėl? Kad patvirtinčiau sau, jog tik įsimylėję žmonės tampa normalūs. Be to, tas jausmas, lyg krentu ant žemės ir sudūžtu, ištirpstu lyg pagrindinė veikėja tame filme. Kiek daug kartų man taip jau yra nutikę, ir daug anksčiau, dar prieš pamatant tą sceną. Ji archetipinė, kažkiek atavistinė, primenanti kiaušinio dužimą. Paskui su kažkokiu prigimtiniu goduliu (tikiuosi, tai šeimos instinktas) rašiau knygų apžvalgą, mat knygos labai inspiravo. Klausiausi Ninos Simone, džiazas yra vasaros tamsos muzika. Naktį ėmė labai lyti. Balkono durys buvo praviros. Pabudau apimta nušvitimo – meilė yra svarbiausias žmogaus poreikis, atmetant visus Maslow. Ji aukščiau ir saugumo, ir savikūros, ir gyvybės, ji stipresnė už išlikimo fiziologiją. Ji neklausia, kas tau iš vieno ar kito poelgio, kaip toliau norėtum gyventi,  nekuria jokių racionalių planų. Meilė yra tai, vardan ko mes stiebiamės iš savo asmeninio blogio į susitikimo su Kitu gėrį. Buvau visiškai tikra (kitaip juk būti negali), kad už poros valandų patekės saulė, ir kad esu mažiau amžina už vis labiau vienišėjantį Hamingwayjų, nusižudžiusį galbūt iš suvokimo, jog nėra amžinesnis už saulę.