Artūras Imbrasas. Laisvės vergai. Vilnius: Versus aureus, 2009.

Šią knygą perskaičiau per dvi dienas ,,Panoramos“ knygyne, gerdama kavą, muzikinės kakofonijos apsuptyje (ėjo kokios trys melodijos, jei vartodama šį terminą neįžeisiu jo kilmės. Transliuojamos iš skirtingų parduotuvių, jos man priminė, jog turiu tik du smegenų pusrutulius). Prekybos centro kasdienybė padėjo šią knygą skaityti: mažų vaikų žviegimas šiapus, mašinų gausmas už lango, atveriantis dar ir užstiklinį miesto triukšmą. ,,Laisvės vergai“ tinka urbanistiniam peizažui. Deja, turiu konstatuoti, jog knygoje (romane?) išryškintas sąmojis, tačiau naratyvą grindžiančių vaizdų nėra. Todėl pavargsti nuo nuolatinės introspekcijos, į suliteratūrintą filosofiją gravituojančių dialogų. Gal autorius ir turi ką pasakyti, bet klasikinių romanų ugdytai akiai nėra labai paskaitomas. Tikiu, jog egzistuoja ambicija – panašiai, kaip L. von Trieras kine pasakė šį tą naujo, pastatydamas ,,Antikristą“, taip A. Imbrasas, berods, norėtų renovuoti romaną. Bet ar tikrai renovuoja? Akivaizdu, kad jokio aplinkos dekoravimo nemėgstantis autorius aprašinėja tik negyvų, kiek balvoniškų veikėjų kalbas arba santūrius įvykius. Jo personažai geria alų, diskutuoja egzistenciniais klausimais, sprendžia meno ir menininko problemas. Na, asmeninė estetika, neradusi gryno žanro, nesutalpinta į publicistinį teoretizavimą. Savotiškai priminė Reiną Raudą (,,Hektoras ir Bernardas“, Apostrofa, 2006). Mažumėlę palaidi, siužeto ne ypač suveržti mąstymai, gravituojantys į filosofiją. M. Vilutis tokius dalykus kukliai vadina ,,samprotavimais“, pernelyg nesiverždamas į grožinės literatūros lauką. Nors dievai čia lyg ir veikia nuo pat pirmojo puslapio, A. Imbrasui dar tolokai ligi Hölderlino retorikos. Šia viltinga gaida norėčiau romano apžvalgą ir baigti.

Oscar Wilde Laimingasis princas ir kitos pasakos. Iš anglų kalbos vertė Rūta Zita Saukienė ir Donatas Edmundas Sauka. Vilnius: Vaga, 2009.

Knygos išleidimo intencija tikrai pagirtina: paskutinysis, prieš tai buvęs leidimas buvo orientuotas į vaikus, knyga labai graži, alyvų spalvos, dailiai iliustruota. Kažkur ją pamčiau ir ligi šiol gailiu. Tai va, o naujojo leidinio nė už ką nepirkčiau. Ne vien dėl nevykusios anotacijos (apie Wilde‘ą rašyti reikia kaip apie estetą su saulėgrąža atlape, pateisinant jo dendizmą), bet ir dėl kažkokio pigaus, neišraiškingo, perdėm pliko knygos dizaino. Knygų leidyboje (ypač apipavidalinime) visda esu už kuklumą, jei tik jis estetiškas, tačiau negalima taip neoriginaliai leisti tokių ekscentriškų knygų. Dabar apie pačias pasakas: esminis, dominuojantis jų motyvas yra kilnumas, susiduriantis su priešišku buitiškumu ar nejautrumu, patiriantis ne vien triumfą, bet ir nelaimingas, tačiau katarsį nešančias pabaigas su neapčiuopiamu moralu. Jokios didaktikos. O. Wilde‘o veikėjai taurūs, jie pereina išbandymus, kad išgrynintų savo geriausias savybes ir taptų verti skaitytojo susižavėjimo, pagarbos, idealizavimo, siekiamybės. Lyginant su įvairių tautų pasakomis, kurios dažniausiai neišvengiamai lydi mus vaikystėje, O. Wildo pasakų literatūriškumas – tai klišių atsisakymas, netipiškai panaudojant gėrio ir blogio grumtynių schemas. Puikus, daugiažodis vertimas, atsiremiant į kalbos turtinimo tradiciją.

Vincas Mykolaitis-Putinas Krizė. Vilnius: Alma littera, 2009.

Per knygos pristatymą memorialiniame V. Mykolaičio-Putino muziejuje mačiau, kaip elegantiškai atrodo trisdešimt septintųjų leidimo viršelis, jo unikalūs nekompiuteriniai šriftai, nelygūs, kreivi puslapių kraštai. Rankų darbas, kone pridedantis literatūros kūriniui papildomos vertės, brėžiantis istorinę perspektyvą. Nesitikėjau, kad kas galėtų tą romaną šiandien perleisti. Sovietmečiu neperleido, mat kliuvo ideologiniai slenksčiai, antikomunistinė pašaipa. Tad ačiū leidyklai už šitą optinį triuką (juk žinom, kad sunku rasti vien jau pavadinimu masinančių lietuvių autorių). Iš tikrųjų nepatinka leidyklos politika, reklamuojanti naujieną kaip šios dienos aktualiją: man ji atrodo ydinga. Be abejo, tai nėra šios dienos aktualija. V. Mykolaitis-Putinas rašė ne apie ekonominius sunkumus, o apie rašytojo pašaukimą. Todėl nemažai naivių pirkėjų, įsigijusių šią prekę gerai organizuotos rinkodaros tinkle, turėtų nusivilti. Dėl to juos ir užjaučiu. Juk turės ištverti pakankamai senovišką ir sodrią kalbą, o ką daryti, kad taptų lengviau gyventi, taip ir nesužinos. Beje, supratau perskaičius (iš to studento charakterio, kuris penkiolika semestrų studijavo teisę ir galop sugalvojo studijuoti mediciną), kad neteisingai ligi šiol gyvenau. Nutariau viską mesti ir tapti šokėja. Rimtai.