VAT, 2009

Kolekcija „Lietuvių aktorių balsai“ pasipildė dar viena kompaktine plokštele. Šį kartą aktoriaus ir leidėjo Sigučio Jačėno parengta kompaktinė plokštelė „44 čiulbėjimai“, kurioje visų 44 Poezijos pavasario laureatų (1965-2008 m.) eilėraščius skaito aktoriai V. Paukštė, R. Abukevičius, G. Urbonaitė, R. Paliukaitytė, S. Jačėnas, P. Venslovas, V. Kochanskytė ir kt.

Leidinyje žymiausių pastarųjų penkių dešimtmečių poetų J. Marcinkevičiaus, A. Baltakio, E. Mieželaičio, J. Degutytės, P. Širvio, M. Martinaičio, J. Vaičiūnaitės, S. Gedos, O. Baliukonės, B. Brazdžionio, J. Strielkūno, A. Marčėno, D. Kajoko, K. Platelio, V. Bložės, G. Grajausko, K. Bradūno, A. A. Jonyno, D. Čepauskaitės eilėraščiai.

Vieną iš Poezijos pavasario sumanytojų, poetą Justiną Marcinkevičių kalbina Sigitas Birgelis.

Kokiomis aplinkybėmis gimė pirmoji Poezijos pavasario šventė?

Pirmasis Poezijos pavasaris ir almanachas buvo pasiūlyti to meto  Lietuvos skaitytojui ir žiūrovui 1965-aisiais. Lietuvių poezija tada, galima sakyti, dar tik vadavosi iš dogmatinio sąstingio, pralauždama  ledus, ieškodama skaitytojų, pasiremdama jų nuomone ir interesais.  Tada aš dirbau Rašytojų sąjungoje pirmininko pavaduotoju. Pirmininkas buvo Eduardas Mieželaitis. Jis neprieštaravo šitam sumanymui, kurį aš jam pateikiau 1964-aisiais praėjusio amžiaus metais. Sulaukiau pritarimo ir iš visuomeninių, ir iš politinių to laiko organizacijų.

Kodėl pirmasis Poezijos pavasaris surengtas Palemone?

Ilgai ieškojome tinkamos vietos šiai poezijos šventei. Iš pradžių manėme, kad ji galėtų prasidėti Kaune, vadinamajame Adomo Mickevičiaus slėnyje, kuriame Adomas Mickevičius, dar jaunas Kauno mokytojas, mėgdavęs vaikščioti ir jodinėti. Vėliau sumanėme šį renginį sieti su Salomėjos Nėries vardu ir jos kūryba. (...) Pirmosios Poezijos pavasario šventės atidarymą surengėme Palemone. Festivalio išvakarėse išleidome Poezijos pavasario almanachą. Kadangi nebuvo tuo metu nei kokios nors komisijos, kuri galėtų nuspręsti, aptarti laureato klausimą, natūraliai, man netikėtai, šventės laureatu buvau pasiūlytas aš. Šventės tada buvusios kuklios. Premija neturėjo piniginės išraiškos, nebuvo laurų vainiko, kuriuo dabar apvainikuojami laureatai, nebuvo poezijos aukuro, kuris šiuo metu uždegamas jau ne Palemone, bet Kauno Maironio muziejaus sodelyje. Taigi tada, 1965-aisiais metais, buvau paskelbtas šventės laureatu ir gavau prizą, kurį labai branginu ir išsaugojau iki šių dienų. Šis prizas – tai grafiko Stasio Krasausko emblema, kuri ant Poezijos pavasario almanacho išliko iki šių laikų. (...)

Kuo turtinga lietuvių poezija?

Man atrodo, kad lietuvių poezija turtinga savo įvairove. Mes tą įvairovę ir anais laikais gynėm. Ją reikia ginti taip pat šiandien. Atsiranda žmonių, kurie nori įtvirtinti savo diktatą, primesti kitiems savo skonį. Svarbu žinoti, kad skaitytojas yra įvairus. Jis renkasi poezijos knygas pagal savo skonį, savo intelekto lygį, savo emocinę struktūrą. Nors dabartinė lietuvių poezija išgyvena didelę įtaką iš įvairių pusių, ji yra turtingas ir gražus reiškinys. Kita vertus, mums, pagyvenusiems žmonėms, atrodo, jog ji nusigręžia

nuo skaitytojo. Man visada buvo svarbu, kad žodis būtų apstotas žmonių, nors nebūtinai kiekvienam suprantamas. Taip aš visada sakydavau, taip tvirtinu ir dabar. Šito šiandieninėje mūsų literatūroje dažnai atsisakoma. Atsisakoma pokalbio su skaitytoju, atsisakoma pačio svarbiausio tikslo,

kuriam tarnauja žodis. Šis tikslas – skaitytojas. Poezija, kaip ir visa literatūra, kitų tikslų neturi. (...)

Sigitas Geda „Giesmė apie dangišką kartografiją“ (skaito Virginija Kochanskytė)

Vytautas P. Bložė „Krūtinę skausmas sugniaužė“ (Ramūnas Abukevičius)

Bernardinai.lt