Konflikte nedalyvaujančių asmenų žudymas

Tarptautinė humanitarinė teisė saugo visų konflikte nedalyvaujančių asmenų gyvybę. Tokių asmenų žudymas laikomas karo nusikaltimu. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo statute nurodytų nusikaltimų sudėties požymiuose nurodoma, kad šį nusikaltimą galima laikyti įvykdytu, kai: 1) nusikaltėlis nužudo vieną ar kelis asmenis, 2) nužudyti asmenys yra arba sudėję ginklus, arba buvo civiliai, medicinos ar religinis personalas, aktyviai nedalyvaujantys karo veiksmuose, 3) nusikaltėlis suvokė faktines aplinkybes, dėl kurių buvo galima teigti, jog asmenys nedalyvauja karo veiksmuose, 4) veiksmai buvo atlikti ginkluoto konflikto metu ir susiję su juo, 5) nusikaltėlis suvokė faktines aplinkybes, dėl kurių galima buvo teigti, jog egzistuoja ginkluotas konfliktas.

Čečėnijoje šie karo nusikaltimai dažniausiai vykdomi vadinamųjų „valymo (začistkų)“ operacijų ir dokumentų patikrinimo metu. Tipinis tokio karo nusikaltimo pavyzdys, kai kariai įsiveržia į namus, paprastai naktį ar anksti ryte, ir be jokių paaiškinimų išžudo visą šeimą ar kai kuriuos jos narius. Kai kuriais atvejais tokie žudymai būdavo ne pavieniai, o būdavo žudoma visame kaime ar miesto dalyje. Konflikte nedalyvaujančių asmenų žudymą, kaip karo nusikaltimą, galima nustatyti 11 EŽTT bylų, kurių dauguma jau buvo aptarta IV ir V dalyse nagrinėjant neteisminių egzekucijų faktus (Bitiyeva ir X. prieš Rusiją, Estamirov ir kiti prieš Rusiją, Goncharuk prieš Rusiją, Goygova prieš Rusiją, Khamila Isayeva prieš Rusiją, Khashiyev ir Akayeva prieš Rusiją, Luluyev ir kiti prieš Rusiją, Makhauri prieš Rusiją, Musayev ir kiti prieš Rusiją, Musayeva ir kiti prieš Rusiją, Tangiyeva prieš Rusiją bylos, kuriose konstatuotas EŽTK 2 straipsnio pažeidimas).

Taigi byloje Goygova prieš Rusiją civiliai asmenys buvo nužudyti karo veiksmų zonoje: nustatyta, kad motina ir sūnus buvo nušauti Rusijos kareivių 2000 m. sausio mėn. Grozno Staropromyslovskiy rajone. Kareiviai nušovė artilerijos sviedinio skeveldros sužeistą moterį ir ją iš karo veiksmų zonos išvežti bandžiusius asmenis. Apie tuos pačius įvykius liudija ir bylos Khashiyev ir Akayeva prieš Rusiją faktai: šioje byloje pareiškėjai kreipėsi dėl kitų toje pačioje situacijoje nužudytųjų asmenų, savo šeimos narių. Šiose dviejose bylose buvo nustatyta, kad 2000 m. sausio 20 d. Grozno Staropromyslovskiy rajone gatvių sankryžoje buvo rastas moters kūnas vežimėlyje, 2000 m. sausio 25 d. rasti dar trys kūnai Neftyanaya g. 107 (buvo nužudyta ten gyvenusi moteris ir 18 m. jos sūnus bei jų kaimynas). Moterį bandžiusių išvežti vyrų kūnai buvo rasti 2000 m. vasario 10 d. Garaže, netoli nuo tos sankryžos, kur buvo rastas moters kūnas. Taigi iš viso buvo nužudyti septyni asmenys. Kūnai buvo rasti su asmens dokumentais rankose arba šalia palaikų, kas liudija, jog šie asmenys nedalyvavo konflikte, o norėjo pateikti dokumentus jų asmenybei patikrinti. Byloje Khashiyev ir Akayeva prieš Rusiją buvo minimas Ingušijos Nazranės miesto teismo sprendimas, kuriame konstatuota, jog buvo visuotinai žinoma, kad Staropromyslovskiy rajonas 2000 m. sausio viduryje jau buvo tvirtai kontroliuojamas Rusijos federalinių pajėgų. Todėl tuo metu tik rusų kareiviai galėjo važinėti  šarvuočiais ir tikrinti tapatybę. Taigi buvo konstatuota, remiantis pateiktais įrodymais, nacionalinio tyrimo tirta versija ir Rusijos teismų sprendimais bei žmogaus teisių gynimo organizacijų pranešimais ir tarptautinių organizacijų dokumentais, kad byloje minimus veiksmus atliko Rusijos karinės pajėgos. Šie nužudyti asmenys buvo civiliai. Tai įvyko karo veiksmų metu vienos iš konflikto šalies – Rusijos vyriausybės – kontroliuojamoje teritorijoje. Minėtos mirties aplinkybės leidžia teigti, jog jie buvo nužudyti per saugumo operaciją – dokumentų patikrinimą. Taigi konstatuotinas karo nusikaltimas – tyčinis civilių nužudymas. Tuo pačiu laikotarpiu vykusių įvykių liudininke tapo pareiškėja Elena Goncharuk. Byloje Goncharuk prieš Rusiją nustatyta, kad 2000 m. sausio 19 d. Grozne Neftyanaya g. Rusijos kareiviai nužudė penkis nuo karo veiksmų besislėpusius civilius. Pati pareiškėja išliko gyva, tačiau buvo sunkiai sužeista. Šiuos įvykius patvirtina ir 2000 m. vasario mėn. Human Rights Watch pranešimas „Civilių žudymai Grozno Staropromyslovskiy rajone“ („Civilian Killings in Staropromyslovskiy District of Grozny“), kur teigiama, kad Rusijos kareiviai nužudė bent 38 asmenis nuo 1999 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 2000 m. sausio mėn. vidurio.

To paties laikotarpio įvykius liudija byla Tangiyeva prieš Rusiją, kurioje nustatyta, kad 2000 m. sausio 11 d. Zaynap Tangiyeva su seserimi ir kitomis moterimis nuėjo į namus Derzhavina g. Grozne atsisveikinti su tėvais ir paimti dėdės, nes ketino išvykti iš karo veiksmų zonos. Tačiau jie pamatė uždarytus vartus ir dūmus, kylančius iš namo. Niekas viduje neatsakė. Pravėrusios duris jos pamatė, kad rūsys jau dega, ir ten nebuvo įmanoma patekti, o virtuvėje rado Zaynap Tangiyevos tėvo kūną ir kitos moters kūną (abu kūnai buvo su šautinėmis žaizdomis). Moterys išnešė kūnus iš namo, tačiau neturėjo laiko užgesinti liepsnų, nes bijojo, kad žudikai negrįžtų. Laidotuvėmis pasirūpinti pažadėjo kaimynas, o moterys skubiai išvyko iš Grozno, pasiėmusios tik asmens dokumentus. Kitą dieną atvykusios pamatė, kad namas jau visiškai sudegęs. Tangiyevos motinos ir dėdės palaikai buvo ištraukti iš rūsio tik po dviejų mėnesių. Buvo nustatyta, kad už šiuos žudymus atsakingos Rusijos karinės pajėgos.

Byloje Makhauri prieš Rusiją pareiškėja Kheyedi Makhauri buvo dviejų moterų nužudymo liudininkė. Ji pati išgyveno tik atsitiktinumo dėka. 2000 m. sausio 22 d. moteris su dviem pažįstamomis moterimis keliavo patikrinti, kokia jų namų Grozne būklė, nes buvo pasklidusios žinios, kad į Grozną pradeda grįžti civiliai. Pakeliui jos tapo kareivių plėšikavimo liudininkėmis. Kareiviai jas nusivedė į daržinę, kur šovė į jas, tačiau didesnioji dalis kulkų teko prieš pareiškėją stovėjusiai moteriai. Taigi kareiviai siekė nužudyti tris moteris, visiškai nesusijusias su kariniu konfliktu, dvi iš jų nužudė, tuo padarydami karo nusikaltimą.

Byloje Musayev ir kiti prieš Rusiją buvo nustatyta, kad Rusijos kareiviai nužudė dvylika pareiškėjų giminaičių. 2000 m. vasario 4 d., byloje analizuotų įvykių išvakarėse, Rusijos pajėgos įžengė į Novye Aldy. Rusų kareiviai tikrino asmenų dokumentus bei namus. Kitą dieną rusų kareiviai ėjo iš namo į namą, tikrindami dokumentus ir siekdami sugauti Čečėnijos ginkluotųjų pajėgų narius. Be byloje minimų dvylikos nužudytų asmenų, tą dieną buvo sušaudyta dar apie penkiasdešimt civilių Novye Aldy ir Chernorechye gyvenvietėse. Žudynės vyko per „valymo“ operaciją, praėjus kelioms dienoms po to, kai Rusijos pajėgos užėmė Grozną. Jų aukomis tapo asmenys nuo vienų metų kūdikio iki aštuoniasdešimt dvejų metų moters. Šioje byloje buvo remiamasi 2000 m. birželio mėn. Human Rights Watch pranešimu „February 5: A Day of Slaughter in Novye Aldy“ („Vasario 5: skerdynių Novye Aldy diena“) (žr. www.hrw.org/reports/2000/russia_chechnya3/), kuriame žudynių vykdytojais buvo įvardijamos specialiosios Rusijos milicijos pajėgos (OMON) ir kariuomenė. Byloje nustatyta, kad šiuos veiksmus įvykdė Rusijos karinės pajėgos, konkrečiai OMON pajėgos iš Peterburgo, kurios tą dieną vykdė specialiąją operaciją toje vietovėje. Nepaisant to, kad Rusijos vyriausybė teigė, jog nebuvo įsakymo išžudyti civilius gyventojus, pažymėtina, kad valstybė visais atvejais atsako už savo ginkluotųjų pajėgų veiksmus. Aukos šioje situacijoje buvo civiliai asmenys, kurie nedalyvavo karo veiksmuose. Akivaizdu, kad kariai suvokė, jog jų aukos nebando jiems pasipriešinti ginklu, ir sąmoningai vykdė šiuos karo nusikaltimus.

Tos pačios dienos įvykiai nagrinėti ir Estamirov ir kiti prieš Rusiją byloje. Joje nustatyta, kad Rusijos kareiviai 2000 m. vasario 5 d. nužudė penkis Estamirovų šeimos narius, tarp jų ir moterį, kuri buvo devintą mėnesį nėščia, bei jos mažametį sūnų (šiuo požiūriu priminsiu, kad panašus „siužetas“ buvo nagrinėtas Kononov prieš Latviją byloje, kurioje „raudonasis partizanas“ Kononovas 1944 metais kartu su savo būriu nužudė 9 Latvijos kaimo gyventojus, įskaitant 3 moteris, iš kurių viena buvo paskutinį mėnesį nėščia). Nuo nužudytosios moters kūno buvo nuplėšti auskarai, o kito šeimos nario piniginė ištuštinta. Šie nužudymai, pareiškėjų teigimu, buvo susiję su tą pačią dieną įvykdytais nužudymais Grozno priemiestyje Novye Aldy, esančiame tik 10-15 min. pėsčiomis (1,5 km) nuo Podolskaya g. Šie nusikaltimai buvo tos pačios įvykių grandinės dalis, kaip ir byloje Musayev ir kiti prieš Rusiją. Minėtame Human Rights Watch 2000 m. birželio mėn. pranešime minimos ir penkių Estamirovų šeimos narių mirtys, apie kurias šeimos nariai organizacijos atstovams papasakojo Ingušijoje. Pareiškėjai taip pat pateikė Žmogaus teisių centro Memorial pranešimą, pavadintą „Valymas. Novye Aldy gyvenvietė, 2000 m. vasario 5 d. – tyčiniai nusikaltimai prieš taikius gyventojus“ («Зачистка». Поселок Новые Алды, 5 февраля 2000 – преднамеренные преступления против мирного населения) (http://www.memo.ru/hr/hotpoints/N-Caucas/aldy2000/index.htm), kuriame penki jų šeimos nariai įvardyti kartu su kitais tą dieną Novye Aldy nužudytais civiliais – iš viso 56 asmenimis.

Akivaizdu, kad nužudyti pareiškėjų šeimos nariai laikytini civiliais asmenimis, nedalyvaujančiais karo veiksmuose, nes buvo nužudyti namuose, o devintą mėnesį nėščia moteris ar mažametis vaikas tikrai negali sukelti abejonių dėl civilio statuso. Byloje buvo nustatyta ir neginčyta, kad 2000 m. vasario 5 d. rajoną kontroliavo Rusijos federalinės pajėgos. Taigi veiksmai buvo atlikti vienos iš konflikto šalių kontroliuojamoje teritorijoje, vienu iš intensyviausių antrojo Rusijos karo prieš Čečėniją laikotarpiu.

Byloje Musayeva ir kiti prieš Rusiją analizuota situacija, kai po sulaikymo dingę asmenys buvo vėliau rasti nužudyti. 2000 m. rugpjūčio 8 d. Rusijos karinės pajėgos persekiojo ginkluotą vyrą. Šis įbėgo į Musayev šeimos namus ir ten pasislėpė viename iš kambarių. Kariai apšaudė namą kulkosvaidžiais ir granatsvaidžiais. Persekiojamasis buvo nukautas, jo kūną kariai suvyniojo į antklodę ir padėjo į Musayev šeimos mašiną. Apieškoję namą jie sulaikė du brolius – Umar Musayev ir Ali Musayev. Jie buvo nuvežti į laikiną operacijos vadavietę, po to į Urus Martan laikinąjį vidaus reikalų skyrių ir apklausti. Kiti tą pačią dieną sulaikyti asmenys buvo paleisti, bet ne broliai Musayevai. 2000 m. rugsėjo mėn. pareiškėjai sužinojo, kad prie Gheki kapinių yra laidojimo vieta, kurioje turėtų būti palaidoti ir Umar bei Ali Musayevai. 2000 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjai atkasė kapą, stebint milicininkams ir vietos administracijos pareigūnams, ir rado keturis kūnus, ant jų visų buvo žymių, kad jie mirė smurtine mirtimi. Savo sūnų kūnus Alamat Musayev atpažino pagal dantis. Kiti du kūnai buvo sulaikyto Musayev namuose ginkluoto asmens ir kito Gheki gyventojo, sulaikyto tą pačią dieną, kaip ir broliai Musayevai. Buvo neabejotinai nustatyta, kad už šiuos nusikaltimus atsakingos Rusijos karinės pajėgos.

Masinės kapavietės atradimas nustatytas byloje Luluyev ir kiti prieš Rusiją. Byloje nustatyta, kad 2001 m. vasario 24 d. pasklido žinios, kad buvo atrasta masinė kapavietė apleistoje poilsiavietėje, Grozno pakraštyje, kuri yra mažiau nei kilometras nuo Khankala karinės bazės, priklausančios Rusijos kariuomenei. Buvo rasti 47 kūnai, kurie buvo pervežti į laikiną saugojimo vietą Grozne. Buvo nustatyta, kad už nužudymus atsakingos Rusijos karinės pajėgos.

Iš bylos Khamila Isayeva prieš Rusiją faktų matome, kad Rusijos kariai nužudė vieną iš asmenų, sulaikytų per „valymo“ operaciją. 2001 m. balandžio 29 d. Rusijos federalinės pajėgos specialiosios operacijos metu sulaikė 10 asmenų. 2001 m. gegužės 15 d. vieno iš sulaikytųjų Aburakhman Lorsanov kūnas buvo rastas upėje be galvos ir vienos kojos. Kūne buvo durtinių žaizdų ir šūvio žymių. Kadangi už dingimus atsakingomis pripažintos Rusijos karinės pajėgos, tai jos laikytinos atsakingomis ir už sulaikytojo nužudymą.

Bitiyeva ir X. prieš Rusiją byloje nustatyta, kad 2003 m. gegužės 21 d. naktį į Bitiyevų šeimos namus įsiveržė vienuolika asmenų, ginkluotų granatsvaidžiais, kulkosvaidžiais ir automatais; kiti liko prie namo. Jie nušovė keturis pareiškėjos Zuros Bitiyevos šeimos narius, visus iš arti. Pagal Rusijos vyriausybės pateiktą informaciją, tą dieną ta pati grupė nužudė dar du asmenis. Liudininkai nurodė, kad šie asmenys dėvėjo specialiųjų pajėgų uniformas. Buvo nustatyta, kad šiuos asmenis nužudė valstybės pareigūnai, priklausę karinėms ar specialiosioms pajėgoms, nes nusikaltėliai dėvėjo maskuojamąsias uniformas ir šalmus, naudojo UAZ transporto priemones, kurios buvo su antenomis, be to, jie galėjo nekliudomi keliauti komendanto valandomis, o jų veiksmai buvo būdingi specialiosioms operacijoms, pavyzdžiui, šeimos kaimyno D. paso tikrinimas. Liudininkai taip pat tvirtino, kad kareiviai, budėję kelio užkardose, juos informavo, jog tai buvo grupė su „specialiu leidimu“. Vienas iš liudininkų nurodė maišą, kuris buvo užmautas ant pirmosios pareiškėjos brolio kūno, jis buvo panašus į tuos, kuriuos naudojo kareiviai, kai sulaikydavo žmones. Taigi galima teigti, kad Rusijos kareiviai įvykdė karo nusikaltimą – konflikte nedalyvaujančių asmenų žudymą.

Kankinimai ir žiaurus elgesys

Viena iš esminių tarptautinės humanitarinės teisės nuostatų yra ta, kad bet kuri konflikto šalis turi elgtis su jos valdžioje esančiais asmenimis humaniškai. Jokios priežastys negali pateisinti žiauraus ir nežmoniško elgesio. Šį elgesio minimumą įtvirtina bendras Ženevos konvencijų 3 straipsnis, kuriame teigiama, kad su aktyviai karo veiksmuose nedalyvaujančiais asmenimis „visada turi būti elgiamasi humaniškai, nepaisant jų rasės, spalvos, religijos ar tikėjimo, lyties, kilmės, turto ar kitų panašių skirtybių.“ Todėl visada ir visur draudžiama tokius asmenis kankinti ir žiauriai su jais elgtis, taip pat pažeisti jų asmens orumą. Tokių asmenų kankinimas ir žiaurus elgesys su jais laikomas karo nusikaltimu pagal Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutą.

Kankinimų sąvoka vienodai apibrėžiama tiek tarptautinėje humanitarinėje teisėje, tiek bendrose žmogaus teisių apsaugos normose. Kaip aptarta X dalyje nagrinėjant EŽTK 3 straipsnio pažeidimus, iš EŽTT bylų tiesioginio kankinimo faktas buvo pripažintas Chitayev ir Chitayev prieš Rusiją ir Musayeva ir kiti prieš Rusiją bylose. Taigi galima teigti, kad Rusijos kariai šiose bylose įvykdė ir karo nusikaltimus – asmenų, esančių jų žinioje, kankinimą. Tuo tarpu žiauraus elgesio atvejai buvo nustatyti bylose Bitiyeva ir X. prieš Rusiją, Musayev ir kiti prieš Rusiją, Musayeva prieš Rusiją, Ruslan Umarov prieš Rusiją, Utsayeva ir kiti prieš Rusiją. Taigi galima konstatuoti, kad šiais atvejais taip pat buvo įvykdyti karo nusikaltimai – žiaurus elgesys su civiliais asmenimis.

Tyčinis sunkus kūno sužalojimas

Karo nusikaltimu laikomas ne tik gyvybės atėmimas bei kankinimas ir žiaurus elgesys, bet ir sunkus kūno sužalojimas. Sunkų sužalojimą ar susargdinimą draudžia Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto 8 straipsnio 2 dalies c punkto i papunktis, kuriuo draudžiami visi pasikėsinimai į gyvybę ar asmenį, ypač žudymai, suluošinimai, kankinimai ir kitoks žiaurus elgesys. Teismo statute nustatytų nusikaltimų sudėties požymiuose nustatyta, kad šis nusikaltimas laikomas įvykdytu, kai nusikaltėlis vieną ar kelis asmenis suluošino, tai yra visam laikui subjaurodamas šį asmenį ar asmenis ar visam laikui pašalindamas ar sužalodamas tam tikrą organą.

Tyčinio sunkaus kūno sužalojimo, kaip karo nusikaltimo, požymių randame bylose Goncharuk prieš Rusiją (moteris buvo sužeista į krūtinę ir kelio sąnarį, ją pašovė Rusijos kareiviai, sušaudę kitus civilius, kurie slėpėsi nuo karo veiksmų namo rūsyje), Makhauri prieš Rusiją (p. Makhauri buvo peršauta, jai rasta kiauryminė žaizda nuo dešinės rankos iki kairiojo kaklo šono, moteris buvo sužeista, nes pamatė, jog Rusijos kareiviai plėšia apleistus namus, slėpdami nusikaltimą, jie siekė visus liudininkus nužudyti, tačiau moteris liko gyva). Plačiau šių bylų faktinės aplinkybės buvo aprašytos VI dalyje.