Birželio 23 d. VU šv. Jonų bažnyčioje vyko ko gero garsiausio šiuo metu gyvenančio vargonininko pasaulyje, Guy Bovet (Šveicarija) koncertas.

G.Bovet pasaulinį pripažinimą pelnė savo išskirtine erudicija, įvairiapusiškumu ir originalumu. Visame pasaulyje pripažintas vargonų ekspertas, kompozitorius, improvizatorius, vargonų tyrinėtojas, pedagogas G.Bovet yra įrašęs daugiau nei 50 kompaktinių plokštelių, kuriose skamba muzika, įrašyta Šveicarijos, Prancūzijos, Ispanijos, Lotynų Amerikos ir Japonijos vargonais. Keletas jo įrašų buvo įvertinti prestižiniais „Laser d'or“ ir „Grammi“ apdovanojimais. Nors ir sulaukęs pensijinio amžiaus, vargonininkas labai intensyviai koncertuoja (virš 50 koncertų per metus) visuose pasaulio kampeliuose.

Koncertas prasidėjo trimis vieno iš garsiausių ispanų baroko kompozitoriaus Francisco Correa de Arauxo (1583-1643) tiento. Tiento (ispaniškai reiškiantis tiesiog kūrinį vargonams) – tai ispaniška fugos versija, kurioje imitaciniai temų pasirodymai derinami kartu su virtuoziškais pasažais, kurie prideda šiems egzotiškiems kūriniams karšto ispaniško temperamento. G.Bovet prieš koncertą šmaikštavo, kad šie kūriniai klausytojams bus tarsi sunkus pagrindinis patiekalas, po kurio seks vienas už kitą skanesni desertai.

Klausantis šių labai retai Lietuvoje atliekamų kūrinių, nejučia mintimis nuklydau į XVII a. Ispaniją. Tuo metu ten buvo neribotų galimybių laikai, kai garsusis Ispanijos laivynas gabendavo didžiulius aukso lobius iš savo neseniai atrastų vakarinių kolonijų. Štai kodėl baroko laikų vargonai bažnyčiose tiesiog tviskėte tviskėdavo auksu. Be to, dažnai bažnyčiose stovėdavo net dveji tokie instrumentai.

Kaip koncerto metu komentavo G.Bovet, pirmasis tiento – tai lyg žvelgimas į vandenį nuo tilto. Kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau detalių gali pastebėti. Taurus šių vargonų Pleno skamesys papildė sudėtingą polifoninį audinį, kuriame pynėsi keturios ar net daugiau savarankiškos melodinės linijos. Mane žavėjo neįprastas Maestro sugebėjimas šį klausytojams sudėtingai suvokiamą kūrinį perteikti su nuostabia elegancija, grojant tarsi be jokių pastangų. Žinant, kokia vis dėlto virtuoziška yra ši muzika, nuostabą kėlė rodos iki tobulybės išdailintas G.Bovet didelio ir kaprizingo instrumento valdymas.

Antrasis tiento savo faktūra buvo priešingybė pirmajam, nes jame iš visos tirštos melodijų pynės savo spalva, virtuoziniais pasažais viršutinis balsas ryškiai išsiskyrė iš kitų. Profesoriui, matyt, artimiausias ispaniškam skambesiui pasirodė solinis Corneto registras, nes daugiau nei septynias minutes trunkantis kūrinys buvo atliekamas būtent juo. Kaip pasakojo pats G.Bovet, šis tiento, ko gero, buvo kompozitoriaus eksperimentas, nes jis buvo pagrįstas sudėtingu takto padalinimu į 2, 3, 4, 5, 7, 9, 12, 14 ir net 15 dalių. Žinoma, klausantis to nebuvo galima suvokti. Mums beliko tik gerėtis vis greitėjančiu tempu ir virtuoziška Corneto melodine linija.

Trečiasis tiento buvo pagrįstas prancūzų kompozitoriaus Clement Janequin vokaline batalija. Batalijos – tai trankių akordų ir nežabotos kovos kupini kūriniai, itin įspūdingai skambėję ispaniškais liežuvėliniais registrais. Ispanai vargonais imituodavo net audringus karo mūšius. Šiame tiento iš tikrųjų buvo įmanoma išgirsti patrankų griausmą ir būgnų tratėjimą.

Po ispaniškų tiento sekė Johanno Sebastiano Bacho choralas Wir glauben all an einen Gott („Mes visi tikime vieną Dievą“). Dėl nuostabaus grožio harmonijų, tiršto penkių balsų faktūros bei gracingos melodinės linijos šis kūrinys buvo tikras gardėsis barokinės muzikos gurmanams.

Toliau G.Bovet klausytojų džiaugsmui pateikė garsiąją J.S.Bacho Tokatą, Adagio ir fugą C-dur. Reikia pažymėti, kad Tokatą, kuri buvo kupina virtuoziškų manualų ir pedalų solo bei pasikartojančių tematinių motyvų, Maestro ryžosi interpretuoti retokai skambančia maniera, pasitelkdamas į pagalbą vargonų registrų ir manualų aido efektus.

Adagio – nuostabaus grožio itališka arija – vargonininkas pademonstravo savo stulbinančius spontaniškos improvizacijos sugebėjimus. Kadangi man teko girdėti ir profesoriaus repeticiją, galiu užtikrinti, kad koncerto metu buvo improvizuotos visiškai naujos melodinės linijos, o ne iš anksto pasirašyti variantai, kaip dažnai būna vargonininkų tarpe.

Fuga, kaip žaismingai pastebėjo G.Bovet koncerto metu, gali būti suvokiama kaip Bacho vaikų pasisveikinimas su tėčiu. Kaskart pasirodžius fugos temai, klausytojai galėjo įsivaizduoti, kaip vis kitas Bacho vaikas sušunka „labas, tėveli!”. Tokio nuostabaus bendravimo su publika, sugebėjimo perteikti sudėtingus muzikinius dalykus visiems suvokiama kalba, rasti kontaktą su kiekvienu klausytoju dar nebuvo tekę patirti. Būtent šiais dalykais pasaulyje ir yra garsus G.Bovet.

Maestro žodžiais tariant, toliau skambėjusios Felixo Mendelssohno Tema ir variacijos D-dur buvo skirtos kiekvieno iš mūsų širdžiai. Šis neilgas, bet kupinas Mendelssonui būdingų ypatingai saldžių harmonijų ir švelnių melodijų kurinys atskleidė visas lyriškąsias šių vargonų savybes.

Koncertą programą užbaigė Lietuvoje mažai girdėti italų kompozitoriaus, Dž.Verdžio bendraamžio, Vincenzo Petrali 6 nuotaikingi kūriniai, skirti atlikti per mišių Gloria dalį. Kad tinkamai suvoktume šias kompozicijas, reikia prisiminti, kokiame kontekste jie buvo parašyti. Kaip komentavo G.Bovet, XIX a. Italijoje buvo laikai, kai vienintelė muzika, kurią net ir bažnyčioje norėjo girdėti klausytojai, buvo operos muzika. Todėl neatsitiktinai ir V.Petrali ciklas yra parašytas šiame teatrališkame, kupiname orkestrinių efektų stiliuje. Iš griausmingų klausytojų ovacijų buvo aišku, kad ir šiais laikais toks stilius tebėra labai populiarus.

Interpretuojant šį V.Petrali opusą G.Bovet atsiskleidė kaip genialus registruočių meistras. Didieji VU šv. Jonų bažnyčios vargonai sugaudė iki šiol dar negirdėtomis registrų kombinacijomis ir spalvomis. Publika, žinoma, nenorėjo paleisti G.Bovet be biso, todėl Maestro finalui palepino mus dar vienu panašaus stiliaus efektingu opusu.

Nuskambėjus paskutiniam G.Bovet koncerto akordui pagalvojau, kad Lietuvoje jokiame vargonų koncerte dar neteko būti tokioje perpildytoje bažnyčioje. Žmonės ne tik sedėjo ant šoninių suolų, bet ir altoriaus laiptelių. Tai matyt rodo, kad vargonų muzika, gali būti vertinama ir mylima ir šiandien mūsų šalyje.

Bernardinai.lt