Pradėsiu nuo linksmesnio atsitikimo. Atrodo, 1996 metais R. Paleckio laidoje „Prieštarauk“ vienoje barjero pusėje stovėjo du žinomi Lietuvos gydytojai: vienas toks pečiuitas ir energingas, kitas –subtilesnio kūno sudėjimo, pasiruošusio suprasti žmogaus išraiška. Labai tiksliai detalių nebeatsimenu, tačiau kai energingasis, diskusijos eigoje iškilus kažkokiam klausimui, savo šalia stovintį kolegą energingai patikino, kad jis neturįs homoseksualaus potraukio, subtilusis daktaras – beje, psichiatras – tuoj pat atsakė, kad būtent toks neigimas ir gali būti išstumtų į pasąmonę homoseksualių polinkių ženklas. Susidūręs su tokia mokslo jėga, energingasis kolega kiek susigūžė ir šios temos daugiau neeskalavo.

Mokslas skelbia tiesą! Vadinasi, jei nenorėtum turėti homoseksualių polinkių ir negalvoji, kad būtų gerai, kad tokius turėtų, pavyzdžiui, tavo sūnus, greičiausiai ir pats turi tokių polinkių, savęs už tai nekenti („interiorizuota homofobija“) ir projektuoji neapykantą į tokį polinkį jaučiančius asmenis.

Dabar pažiūrėkime, kiek tokie teiginiai išties racionalūs. Projekcija kaip gynybinis mechanizmas yra gerai žinomas (pvz., nekenčiu žmonių ir dėl to pats to nepastebėdamas perkeliu neapykantą į kitus žmones, imu laikyti juos pavojingais). Galimybė, kad tas, kuris nekenčia homoseksualių polinkių turinčių asmenų, savo sielos gelmėje pats jaučiasi „pavojaus“ zonoje (t.y. galbūt turintis panašių polinkių), egzistuoja. Ko nemėgstame savyje, nekenčiame ir kituose (tai ypač, beje, reiškiasi mūsų kritiškumu savo vaikams dėl juose „matomų“ savo savybių).

Tačiau tai – ne vienintelis ir anaiptol ne visiems tinkantis kritiško požiūrio į homoseksualinius santykius šaltinis. Lygiai taip pat kaip ir pyktis ne visada yra iracionalus. Jei „racionalu“ reiškia tai, kas protinga, o protinga – tai, kas yra gera tiek asmeniniu, tiek visuomenei, tada veiksmų, kurie tokiems gėriams kenkia, kritiką tenka laikyti racionalia.

Yra mokslinių tyrimų, rodančių, kad homoseksualių santykių plitimas gali atnešti žalos asmens ir visuomenės sveikatai. Prieš juos pateikdamas pabrėžiu, jog šių santykių kritiškas vertinimas nereiškia, kad taip gyvenančių asmenų negerbiu. Tokių žmonių tenka pažinti ir juose randu puikių savybių. Kalbu tik apie rizikingą elgesį.

Taigi, Vokietijos Roberto Kocho Epidemiologijos biuletenis 2004 metais rugpjūčio 25 d. skelbia, kad toje šalyje, per laikotarpį nuo 2003 m.liepos 1 d. Iki 2004 m. birželio 30 d. rizika užsikrėsti ŽIV virusu buvo: vyrams, kurie lytiškai santykiauja su vyrais – 58 proc., vyrams, kurie santykiauja tik su moterimis – 1,5 proc., intravenines injekcijas naudojantiems narkomanams – 15,3 proc., kraujo perpylimų metu – 0 proc. O juk dar reikia turėti omenyje, kad šie 58 proc. užsikrėtimų teko 2-3 procentams visų vyrų (toks yra vidutinis vyrų homoseksualumo dažnumas įvairiose šalyse).

New York Times laikraštis 1997 metais paskelbė Hooverio et al. tyrimo apie užsikrėtimo ŽIV galimybės ryšį su homoseksualių santykių praktikavimu: „Bendra „serokonversijos” galimybė (t.y. kada iš kraujo serumo nustatoma, kad žmogus tapo ŽIV pozityvus, t.y. užsikrėtęs šiuo virusu) jaunesniam nei 55 m. homoseksualiam vyrui yra apie 50 proc.; serokonversijos rizika tęsiasi vėlesniame amžiuje.” Kitaip sakant, jei turi du homoseksualius draugus, kuriems maždaug 20 metų, vienas iš jų penkiasdešimties nesulauks. Tai – tragiška statistika, ir ankstyvos mirties tragizmo atmosfera yra aiškiai jaučiamas gėjų bendruomenės gyvenimo komponentas – bent jau JAV.

Taigi, jei turėčiau du draugus ir linkėčiau jiems gero, bandyčiau jiems kalbėti apie kelius pasikeisti. Kad tokie keliai egzistuoja, ir kad ne savęs prievarta, bet gilus lytinės tapatybės stiprinimas ima palaipsniui kreipti lytinį potraukį kita kryptimi, pastaruoju metu tampa vis plačiau kalbama – pradedant naujausiu psichoterapijos vadovėliu, naudojamu daugelyje JAV medicinos universitetų ir baigiant šių metų San Remo dainų festivaliu, kur daina „Luca era gay“ (Luka buvo gėjus - it.k.) laimėjo 2-ąją vietą.

Kokios yra aukščiau minėtos liūdnos sergamumo AIDS statistikos priežastys? Jos paprastai suprantamos kiekvienam medikui. Tiesiosios žarnos sienelė yra neatspari mechaniniam dirginimui, greit plyšta ir kraujuoja, todėl ŽIV virusas lengvai prasiskverbia į kraują. Gerokai lengviau nei vyro-moters santykių metu, kadangi makšties gleivinė yra daugiasluoksnė ir šia prasme daug atsparesnė. Nepadeda nei, kaip matėme, preciziškas, „vokiškas“ prezervatyvų naudojimo apmokymas.

Tiesa, yra tokių specialistų, kurie teigia, kad kilniau mirti darant tai, kas tau patinka, negu gyventi moraliai susivaržius. Kad AIDS rizika suteikia gyvenimui „šarmo”, kurio atsisakyti būtų tas pat, kaip atsisakyti savo tapatybės. Štai JAV gyvenantis žymus homoseksualios pakraipos psichologas Waltas Odetsas rašo: „Jei biologinis išlikimas yra laikomas esminiu žmogaus gyvenimo tikslu, tada noras seksualiai santykiauti be prezervatyvų – kas neabejotinai atveria galimybę gyvenimo sutrumpėjimui – bus laikomas patologišku. Tačiau jei yra priimami kitos esminės vertybės ir tikslai, vertybės, kalbančios ne apie gyvenimo trukmę, bet apie gyvenimo turinį bei kokybę, tada neapsaugotas seksas nebūtinai turi būti laikomas patologišku. ... Kadangi AIDS yra toks prieinamas ir psichologiškai prasmingas kelias homoseksualiam vyrui neišgyventi, kelia nuostabą tai, kad mums ilgai buvo taip sunku suprasti, kad kai kurie vyrai praktikuoja neapsaugotus seksualinius santykius būtent turėdami tokį tikslą. Yra daug psichologiškai suprantamų priežasčių, dėl kurių vyrai gali nenorėti išgyventi AIDS epidemijos metu. Jos apima depresiją, nerimą, kaltės jausmą, tame tarpe kaltės jausmą dėl išgyvenimo; gyvenimą ištuštėjusį dėl netekties, izoliacijos ir vienišumo; priklausomybės socialinei grupei ir psichologinės tapatybės praradimą ir ateities, kurie žada dar daugiau panašių praradimų, numatymą.”

Ką galima pasakyti apie tokią psichologinę poziciją? Tai – prislėgtos, nuliūdusio dėl daugelio per anksti mirusių draugų žmogaus mintys. Patosas kalbant apie savižudybę nėra naujas dalykas – tačiau ar norėtume, kad taip, sakykim, mąstytų mūsų vaikai? Ar nelikėtume jiems atgauti gyvenimo džiaugsmą, išsivaduoti iš suicidinio mąstymo?

Kai Vokietijos Jaunimo ir visuomenės instituto direktorė dr. R. Vonholdt interviu su Robertu Spitzeriu, po ilgos diskusijos apie homoseksualumo sveikumo ar nesveikumo niuansus pagaliau paklausė, ar jis norėtų, kad jo sūnūs praktikuotų homoseksualius santykius, šis atsakė, kad, vis dėlto, ne. “Turėčiau pripažinti, kad greičiausiai aš tikėčiausi, kad jie norėtų pasikeisti”, sakė Spitzeris. Robertas Spitzeris yra tas garsus Amerikos psichiatras, kuris 1973 metais, būdamas Amerikos Psichiatrijos Nomenklatūros komiteto nariu, audringų gėjų judėjimo demonstracijų metu suvaidimo svarbiausią vaidmenį išbraukiant homoseksualų potraukį iš psichologinių sutrikimų sąrašo. Tačiau 1999 metais, šįkart paprašytas eksgėjų judėjimo atstovų (“Mano tėvelis buvo gėjus. Dabar jis puikus tėvas”, – tokius ir pan. transparantus laikė vaikai), jis padarė tyrimą, kuriame ištyrė 200 žmonių, teigusių, kad iš homoseksualių tapo heteroseksualiais. Tyrimas parodė, kad net 67 proc. tirtųjų turėjo gerą heteroseksualinę adaptaciją, daugelis sukūrę šeimas.

Vargu ar Spitzerį galima būtų pavadinti homofobu. Taip pat neaišku, ar daugelio mūsų komentatorių, kuriuos dabar gaudo budri Briuselio akis, įkarštis kyla tik iš homofobijos, keliamos neįsisąmoninto homoseksualumo. Tiesa, tuose komentaruose ir straipsniuose yra ir kaimiško paprastumo, ir polinkio problemas spręsti kumščiais požymių. Savaime suprantama, tai nėra tinkamas požiūris. Tačiau ar negali būti taip, kad čia kalba ir savisaugos instinktas? Pavyzdžiui, noras apsaugoti nuo sveikatai pavojingo gyvenimo savo sūnus? Kad kaip ir žymusis Robertas Spitzeris, homoseksualumo jie nelaiko saugiu pasirinkimu?

Su visa pagarba homoseksualius santykius praktikuojantiems vyrams – ir kaip tik dėl tos pagarbos bei linkint jiems geros sveikatos – tenka pripažinti, kad tiesioji žarna nėra lytiniam aktyvumui pritaikytas organas. Kai anglų “Newsweeko” žurnalistas 2006 m. balandžio 15 d. paklausė Dalai Lamos, ką jis galvoja apie homoseksualius santykius, pastarasis pasakė, kad jie yra neteisingi. Maloniai šypsodamasis, didysis dvasininkas kalbėjo: “Pagal budizmo doktriną, sekso tikslas yra reprodukcija. Dvi kitos angos („holes“) gyvybės nesukuria. Man tai nelabai svarbu (“I don’t mind”) – tačiau aš negaliu pateisinti tokio gyvenimo stiliaus”. Toks teiginys rodytų, kad budizmas, panašiai kaip ir koks nors M. Gandhis, apie lytinių santykių tikslą kalba griežčiau nei krikščionybė. Kita vertus, vargu ar Dalai Lamą galima būtų pavadinti homofobu.

Man regis, šią paprastą seksualumo pusę – kad organai turi savo tikslą -- mes esame linkę užmiršti. Tokia amnezija, regis, būdinga netgi aistringiesiems Olialia mergaičių gerbėjams...

Bernardinai.lt