Paleo-krikščionybės freskos šv. Kaliksto katakombose.

Birželio 30 d. minime pirmuosius šventuosius Romos Bažnyčios kankinius, žuvusius dėl krikščionių tikėjimo (~64).

Krikščionis imta persekioti Nerono laikais, 64–67 m. Kai Romoje kilo didžiulis gaisras, visi manė, jog dėl to kaltas pats imperatorius – kad jis gaisru bando nuslėpti savo nusikaltimų pėdsakus. Du trečdaliai Romos virto griuvėsiais, pasipiktinimas augo, ir Neronas, bijodamas žmonių rūstybės, apkaltino krikščionis padegus Romą.

Kai kurie kankiniai buvo pririšti prie stulpų ir sudeginti kaip gyvi deglai vakariniuose pokyliuose, kai kurie nukryžiuoti, kiti atiduoti laukiniams plėšrūnams.

Istorikas Tacitas rašė: „Iš pradžių buvo suimti prisipažinusieji esą krikščionys, o vėliau begalinė daugybė kitų.“ Jis pabrėžė, kad krikščionys patyrė žiaurią mirtį. Šie kankiniai mirė anksčiau nei šv. Petras ir Paulius ir yra vadinami „Apaštalų mokiniais, kuriuos Šventoji Romos Bažnyčia pasiuntė pas Viešpatį prieš apaštalų mirtį“. Tikslus kankinių skaičius nėra žinomas, tačiau jų tikėjimo liudijimą žmonės prisiminė ilgai.

Neronas buvo pirmasis imperatorius, ėmęs persekioti krikščionis, tačiau ne paskutinis. Tačiau kuo labiau Bažnyčia buvo persekiojama, tuo sparčiau ji augo. Kankiniai sumokėjo savo gyvybėmis, kad visi ateinantieji paskui juos turėtų tikėjimą.