„Bernardinai.lt“ prieš kurį laiką skelbė išsamų pokalbį su Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios generaliniu superintendentu vyr. kun. Rimu Mikalausku, kuris pristatė savo bendruomenės požiūrį į visiems krikščionims skausmingą reformatų pasidalijimo atvejį. Skaitytojams pateikiame M. Krasausko parengtą interviu, kuriame atskleidžiama ir „kitos pusės“ pozicija, kurią taip pat būtina išgirsti.

Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia (LERB) išgyvena sudėtingą laikotarpį. Atlaikiusi ne vieną svetimųjų okupaciją, penktą šimtmetį Lietuvoje skaičiuojanti Bažnyčia vieną didžiausių sukrėtimų patiria, deja, jau Nepriklausomybės metais. Nors teisę į tradicijų tęstinumą užtikrina Konstitucija ir įstatymai, globali bažnyčių griovimo banga, palaikoma vietinių biurokratų cinizmo, be gailesčio naikina tai, ką šimtmečius puoselėjo tėvai ir seneliai. LERB Sinodo kolegijoje prezidentės pareigas einanti Dalia Liaukevičienė net ir tokioje situacijoje siūlo neprarasti vilties ir tiki, jog anksčiau ar vėliau negandos baigsis, o evangelikai reformatai ir vėl galės netrukdomai išpažinti tikėjimą. Skaitytojams siūlome pokalbį su D. Liaukevičiene.

Ar galėtumėte visiems suprantamai paaiškinti, kas gi vis dėlto nutiko, jog šiandien egzistuoja dvi evangelikų reformatų bendruomenės beveik identišku pavadinimu?

Prieš šešerius metus nuo Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios nusprendė atsiskirti Rimo Mikalausko vadovaujama kelių žmonių grupelė. Sušaukę neteisėtą Sinodą, jie ryžosi steigti dar vieną bendruomenę panaudodami 450 metų gyvuojančios Bažnyčios pavadinimą. Pats kelių žmonių išėjimas nebūtų vertas didesnio dėmesio, jei ne Teisingumo ministerijos sprendimas: valdininkai įregistravo dar vieną Evangelikų Reformatų Bažnyčią! Mano nuomone, tai pažeidžia Konstituciją, kur aiškiai pasakyta, kad valstybė nesikiša į Bažnyčios reikalus. Turime labai patikimos informacijos, jog Bažnyčios griovimas inicijuotas jėgų iš užsienio, kurios siekia perimti įtaką ir valdyti evangelikų reformatų bendruomenę Lietuvoje. Bendruomenę, kuri visais laikais išlaikė savo nepriklausomybę ir nacionalinę tapatybę.

Valdininkų sprendimas registruoti dar vieną bendriją tokiu pat pavadinimu neatlaiko jokios kritikos, net jeigu ieškotume paralelių ir pasaulietiniame pasaulyje. Pavyzdžiui, jūs ar jūsų giminaitis turite sėkmingai veikiančią firmą, kažkas nusprendžia įsteigti bendrovę analogišku pavadinimu, o ministerija kaip niekur nieko tokią įmonę užregistruoja. O čia juk kalbame ne apie bandelių kepyklą ar mašinų remonto dirbtuves. Kalbame apie Bažnyčią, kuri Lietuvos mokslo, raštijos, kultūros, švietimo istorijoje dažnai suvaidino net ir lemiamą vaidmenį.

Kodėl nuo LERB atskilusiems žmonėms taip svarbu buvo pasinaudoti tradicinės Bažnyčios vardu?

Iš tiesų tai, kad grupelės tikinčiųjų atskyla nuo tradicinių konfesijų pasaulyje nėra jokia naujiena. Išsiskiria pažiūros, vertybės, idėjos. Atsiskyrę žmones steigia naujas bendruomenes, buria bendraminčius. Bet registruojamasi kitu pavadinimu, kad visi aiškiai suvoktų, jog čia yra tradiciniai evangelikai reformatai, o čia štai “naujieji”, “liberalieji” ir pan. Atrodytų, tai vienintelis įmanomas kelias, juo privalėjo būti žengta ir Lietuvoje. Deja, R. Mikalausko bendražygius masino šimtmečius gyvuojančios bažnyčios vardas, o valdininkai šiems kėslams uždegė žalią šviesą.

Kodėl taip uoliai siekta pasinaudoti evangelikų reformatų priedanga, galiu atsakyti analizuodama įvykių eigą bei remdamasi liudininkų pasakojimais iš neoficialių pokalbių su R. Mikalausku. Pirmiausia tai Bažnyčios turtas. R. Mikalauskas atvykęs iš Žemaitijos, jis neturi to istorinio ryšio su protėvių tikėjimu, kaip pats neoficialiai yra pripažinęs, jam esą svarbiausia “gerai atidirbti už gaunamą atlygį”. Misija perimti Bažnyčios turtą sėkmingai vykdoma: kai kada agresyviai laužant spynas, kai kada prisidengiant biurokratija perimamos parapijos ir jų valdomas turtas. Tai svarbiausia priežastis, žinoma, prisidengiant tradiciniu vardu paprasčiau pritraukti žmonių, turėti didesnį svorį visuomenėje.

Ar įmanomas kažkoks kompromisas ir evangelikų reformatų vienybė?

Kaip pabrėžia Generalinis superintendentas kun. Algimantas Kvedaravičius, mes nesame susipykę su R. Mikalausku ar jo bendražygiais. Nereiktų manyti, jog tai viso labo kelių žmonių ambicijos ar įtakos nepasidalijimas. Tai esminė takoskyra: mes esame tradicinė Evangelikų Reformatų Bažnyčia, sauganti ir puoselėjanti šimtmečių tradiciją, R. Mikalausko bendruomenė – liberali, pakitusi Bažnyčia. Ji turi visas teises egzistuoti ir galbūt net rastume tam tikrų bendravimo formų, tačiau turi būti aiškiai pasakyta, kas yra kas. Kol tikintieji ir visuomenė bus klaidinami, jokie kompromisai negalimi. Nes mes negalime daryti kompromisų su savo sąžine – tai ką brangino tėvai, privalome išsaugoti. Net jeigu mus vadintų ortodoksais, radikalais ir pan. Taip, mes esame ortodoksai ta prasme, kad išlaikome tokį tikėjimą, koks jis buvo ir prieš 400 metų. Evangelikų reformatų tikėjimą.

Baisiausia, jog tokioje sudėtingoje situacijoje daug žmonių apskritai nusigręžia nuo Bažnyčios, tampa abejingi, apatiški. Ar galėtumėte suteikti jiems vilties kalbant apie ateitį, sustiprinti jų tikėjimą?

Tikrai liūdna, jog žmonės net iš senų reformatų šeimų nusigręžia nuo Bažnyčios. Tačiau reformatoriška darbo etika, principai neleidžia mums taip lengvai nuleisti rankų šioje sudėtingoje kovoje. Jėgų teikia tikėjimas, jog tai prasminga. Giname šimtmečių tradiciją, giname protėvių atmintį. Tad net ir niūroje šiandienoje yra tikrai nemažai vilties spindulių.

Štai Sinode ordinavome jauną kunigą, kuris bus paskirtas į Biržų parapiją. Vėl atnaujinsime evangelikų reformatų pamaldas. Nors vis dar neturime galimybės patekti į Biržų Bažnyčią, rasime vietą, kur susirinkti bendrai maldai. Tai labai stiprus impulsas žmonėms vėl atsigręžti į tikėjimą, grįžti prie savo šaknų. Nes tik tradicinė Bažnyčia šiandien yra vienintelė patikima užuovėja permainingame pasaulyje.

Kita, visais laikais svarbi reformatų atrama – švietimas. Pasidžiaugti gerais rezultatais galime ir šioje srityje. Bendromis pastangomis pavyko pasiekti, jog šiandien jau nuo pradinuko iki universiteto magistro galima studijuoti evangelišką teologiją. Šiais metais pirmoji Vilniaus pedagoginiame universitete baigiau specialiosios magistratūros studijas su teologijos specializacija. Ši studijų programa patvirtinta ir nuolat stiprinama tarptautiniu bendradarbiavimu, tad kasmet ruošime aukšto lygio teologijos specialistus. Dvasininkus rengiame Rygos seminarijoje,  taigi vilties ir optimizmo tikrai esama.

Svarbiausia neprarasti tikėjimo, būti vieningiems ir visomis išgalėmis remti savo tikrąją Bažnyčią.

Dėkoju už pokalbį.

Parengė Mantas Krasauskas, LERB atstovas spaudai

Bernardinai.lt